Pirmoje trilogijos dalyje 15min pasakojo apie suvaldytą krizę Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube bei atvykusį ir pergalėms pamatą padėjusį Rimą Kurtinaitį, antroje – ryškiausiomis spalvomis įžaidėjo pozicijoje atsiskleidusį ramųjį legionierių Chucką Eidsoną.
Tuomečio „Lietuvos ryto“ nariai sako, kad Lietuvos krepšinio federacijos finalas buvo vienintelis, kuriame Kauno „Žalgiris“ galėjo juos įveikti tame pasakiškame 2008-2009 metų sezone.
Nors žaliai balti dvikovą pasitiko būdami krizėje, registravo septynis žaidėjus, o žaidė šešiese, tačiau per kiek daugiau nei du mėnesius nuo atvykimo į sostinę, treneris R.Kurtinaitis iš esmės pakeitė darbo procesą, rengė ilgas ir alinančias pratybas, o tai perkrovė žaidėjų baterijas.
„Pamenu labai sunkias rungtynes, – 15min atsidusęs tarė tuometis klubo vadovas Jonas Vainauskas. – Jautėme, kad mačas bus būtent toks. Tuo metu išgyvenome daug sunkių rungtynių, sunkiai treniravomės, jautėme, kad jei „Žalgiris“ gali mus įveikti, tai būtų atsitikę Panevėžyje. Žinojome, kad bus sunku. Jos ir buvo sunkios. Buvome praradę kontrolę, bet čempioniškas charakteris, pasitikėjimas savimi ir labai aiškus bei paprastas Rimo Kurtinaičio vadovavimas davė savo.“
Finalo rungtynės vyko dar dažais kvepėjusioje, neseniai duris atidariusioje „Cido“ arenoje, Panevėžyje, kuriame gimė, užaugo ir karjerą pradėjo „Lietuvos ryto“ žaidėjas Mindaugas Lukauskis.
Sakoma, kad į kampą įvarytas žvėris tampa pavojingesnis. Žalgiriečiai žaidė šešiese, finansinė situacija klube buvo itin prasta, atlyginimai vėlavo, bet jie kovėsi kaip liūtai, o vienu metu turėjo ir 14 taškų pranašumą.
Vilniečiai ropštis iš duobės ėmė ketvirtajame kėlinyje, nervingą atomazgą nustūmę iki paskutinių mačo akimirkų.
Paskutinę ataką, kaip įprasta, rezgė Chuckas Eidsonas, sutraukęs varžovų gynybą baudos aikštelę ir atmetęs kamuolį kampe perdavimo laukusiam M.Lukauskiui.
Toks derinys buvo tuo metu klasika Vilniaus ekipoje. M.Lukauskiui neliko nieko kito, kaip tik pataikyti šį tritaškį.
„Skamba gražiai, – 15min šyptelėjęs sakė paskutines finalo akimirkas prisiminęs krepšininkas. – Pergalė ir titulas Panevėžyje davė mums impulsą, kad darbas atsiperka. Titulas buvo labai saldus. Žinoma, „Žalgiriui“ buvo sunkus metas, bet mums irgi buvo nelengva. Bet iškovojus LKF taurę, tai pridėjo emocijų kitiems titulams.“
Šventę „Lietuvos rytui“ sugadinti galėjo įspūdingai tą vakarą žaidęs Jonas Mačiulis, tačiau žalgiriečio tritaškis su sirena per Steponą Babrausko rankas tikslo nepasiekė.
Nepaisant pramesto lemiamo tritaškio, J.Mačiulis žaidė fantastiškai ir susitikimą baigė savo sąskaitoje turėdamas 29 taškus bei 7 pataikytus tritaškius iš 13.
Pergalę Vilniaus komanda šventė 84:82. Tai buvo pirmasis LKF titulas klubo istorijoje. Neskaičiuojant priešsezoninės BBL Prezidento taurės, tai buvo ir pirmasis auksinio sezono trofėjus.
„Tai buvo pirmasis postūmis, kad kažką tą sezoną galime nuveikti. „Žalgiris“ tuo metu buvo nežinomybėje, žaidė šešiese. Bet kartais būna taip, kad dar geriau, kai žaidėjų yra mažiau. Tikrai sunki dvikova. Jei gerai pamenu, tai atsilikinėjome visas rungtynes. Jonas Mačiulis žaidė labai gerai, bet jis nepataikė lemiamo tritaškio, kuris būtų jiems atnešęs taurę. Dar pamenu, kad tą metimą metė per mane“, – 15min teigė Steponas Babrauskas.
„Jaučiu begalinį džiaugsmą už Mindaugą Lukauskį, kuris kilęs iš Panevėžio, kad jis savo mieste, neseniai atidarytoje „Cido“ arenoje, galėjo įmesti vieną svarbiausių savo gyvenimo metimų. Nėra gražesnio būdo laimėti titulą, kaip per gražiai paruoštą paskutinę ataką. Stebuklingas scenarijus nuolatos kartojosi tą sezoną, bet mes tikrai labai sunkiai dėl to dirbome“, – sakė J.Vainauskas.
Žygis Europos taurėje
Praėjus trims dienoms po pergalingo finalo Aukštaitijos sostinėje, „Lietuvos rytas“ pradėjo kelionę Europos taurės „Top 16“ etape.
Startas buvo skausmingas – galingo Chucko Eidsono (26 naud. bal.) bei Donato Zavacko (28 naud. bal.) žaidimo pergalei Šarlerua mieste nepakako – pergalę 78:74 iškovojo „Spirou“ krepšininkai.
Kartėlį, patirtą Belgijoje, „Lietuvos rytas“ nuplovė iškovojęs keturias pergales iš eilės prieš Bilbao „Iurbentia“, Šarlerua „Spirou“ bei Kvakenbriuko „Artland Dragons“.
Rimo Kurtinaičio komanda užsitikrino vietą finaliniame aštuonete Turine, tačiau į jį vyko iš antrosios pozicijos „Top 16“ grupėje, nes paskutiniame susitikime Ispanijoje nusileido baskams „Iurbentia“.
Rungtynės, kurių pralaimėti „Rytas“ negalėjo
Prieš svarbiausius sezono mūšius Rimas Kurtinaitis mėgdavo surengti mini-stovyklas, kuriose žaidėjai galėtų pakeisti aplinką, pabūti kartu, prasivalyti galvas ir susitelkti laukiančiam iššūkiui.
Prieš išvyką į Europos taurės finalo aštuonetą Turine, „Lietuvos ryto“ autobusas pirmiausia pajudėjo į pietų Lietuvos pusę, į Druskininkus, kuriuose praleido visą savaitę.
Dienos metu vykdavo įvairios treniruotės – rytinis krosiukas, darbas su svarmenimis salėje, futbolas ant sniego ausyse spengiant žiemos šaltukui, o vakare – komandinis susirinkimas po siūlelį narstant varžovų žaidimą.
Visų mintys sukosi tik apie ketvirtfinalio etape laukiantį garsųjį Italijos klubą Trevizo „Benetton“. Nė žingsnio toliau.
„Kitų varžovų net nežiūrėjome, negalvojome apie juos, nes buvo daug galingų komandų su garsiomis pavardėmis. Mes buvome autsaideriai, bet Trevizui ruošėmės savaitę. Buvome viską gerai išanalizavę ir galvojome tik apie pergalę“, – sakė S.Babrauskas.
Pirmasis ketvirtfinalio mačas baigėsi netikėta Vršaco „Hemofarm“ pergale prieš Davido Blatto treniruojamą bei Darjušo Lavrinovičiaus bei Roberto Javtoko atstovaujama galingąją Maskvos „Dinamo“.
Taip paaiškėjo būsimas „Lietuvos ryto“ varžovas pusfinalyje, jei lietuviai peržengtų „Benetton“ barjerą.
Legendiniame Italijos klube garsių vardų netrūko – Gary Nealas, Sandro Nicevičius, C.J.Wallace'as, Massimo Bulleri, Mateo Soragna, Radoslavas Rančikas ar Domenas Lorbekas.
Vilniaus komandos krepšininkai Turine spaudimo nejautė. Priešingai, autsaiderių etiketė jiems išėjo į naudą.
„Finalo aštuonetas buvo naujovė, per keturias dienas reikėjo sužaisti trejas rungtynes. Į Turiną skridome užsakomuoju reisu, viešbutis buvo užsakytas tik iki rungtynių su „Benetton“. Su kiekviena pergale jį vis pratęsdavo. Viskas susidėliojo taip, kad dėmesio daug negavome. Vyksta „Top 8“, o vaikštome sau ramiai kaip pilkos pelės pakampėmis. Žurnalistams nebuvome įdomūs, o tai mus motyvavo“, – teigė S.Babrauskas.
Išgyvenę tą mačą, pralaimėti jau nebegalėjome.
„PalaSport Olimpico“ vykusį susitikimą geriau pradėjo G.Nealo vedami Trevizo krepšininkai, jau pirmajame ketvirtyje susikrovę dviženklį pranašumą, tačiau vilniečiai per antrąjį kėlinuką jiems atseikėjo 31 tašką, perėmę mačo kontrolę, kurią savo rankose išlaikė iki pat dvikovos pabaigą skelbiančios sirenos.
Pirmasis testas išlaikytas – pergalė prieš „Benetton“ pasiekta 85:79.
„Tai buvo labai neparanki mums komanda, – prisimena J.Vainauskas. – Labai akcentavome, kad turime žengti pirmą žingsnį bet kokia kaina. Mes buvome tikrai pajėgesnė komanda – ir individualiai, ir komandiškai, bet „Benetton“ klubui tai buvo kova dėl išlikimo. Vėliau jis buvo uždarytas. Jie puikiai suprato tos akimirkos svarbą ir kabinosi į kiekvieną epizodą, į kiekvieną tašką. Mes tą žinojome, mes tam ruošėmės. Išgyvenę tą mačą pralaimėti jau nebegalėjome.“
„Visi „Lietuvos rytui“ klijavo autsaiderio etiketę, o tai mums labai tiko, – 15min mena Donatas Zavackas. – Niekas mūsų nežinojo, niekas mūsų nepažinojo. Mūsų vardai buvo negarsūs ir nežinomi, bet kaip komanda, mes buvome labai vieningi. Prieš dvikovą su „Benetton“ turėjome savaitę pasiruošimui.
Pamenu, atėjo Jonas ar Kurtis, sakė, kad mes tikrai laimėsime. Turime savaitę, išanalizuosime juos po kruopelę, tad jokių kitokių minčių negali būti. Savaitė yra puikus laikas pasiruošimui. Treneriai padarys savo darbą, o mums reikia atsiduoti jų valiai, įvykdyti jų nurodymus. Jei gerai pamenu, tai Jonas Vainauskas sakė, kad neturi jokių kitų minčių ar iliuzijų – mes pateksime į finalą. Svarbiausios yra pirmos rungtynės, o tuomet važiuosime taip, kaip turime. Tie žodžiai išsipildė. Gal pradžioje tai skambėjo kiek avantiūriškai, bet tai išsipildė.“
Dar vienas stebuklingas Lukio metimas
Iki Europos taurės finalo liko vienas žingsnis – pusfinalyje laukė Serbijos krepšinio talentų kupina „Hemofarm“, kuriai tuo metu atstovavo dabar rinktinėje žaidžiantys tokie krepšininkai kaip Bobanas Marjanovičius, Milanas Macvanas ar Stefanas Markovičius.
Nervingoje kovoje „Lietuvos rytas“ buvo įgijęs dviženklę persvarą, bet Vršaco komanda nepalūžo, o mačo pabaigoje ir išlygino rezultatą 63:63.
Iki tol vieną tritaškį iš šešių pataikęs M.Lukauskis, atakos laikrodžiui einant į pabaigą, pataikė metimą beveik iš vidurio aikštelės.
„Ataka ėjo į pabaigą, o mes kažką malėme ir malėme, – epizodą prisimena M.Lukauskis. – Aš netoli vidurio linijos gavau kamuolį. Girdžiu rėkiantį Zavą, kad mesčiau. Apsisukęs šveičiau link krepšio, o tritaškis įkrito. Mus jau buvo užspaudę, tad šis tritaškis buvo labai svarbus. Pridėjo persvaros, šokome ant geros bangos. Tai davė impulsą ir mačo pabaigai, ir finalui.“
Po kelių akimirkų dvitaškį pridėjo Marijonas Petravičius, nulėmęs rungtynių likimą.
Šilališkis puikiai tvarkėsi su 20-mečiu Bobanu Marjanovičiumi, kuris dar tik žengė pirmuosius žingsnius profesionalo karjeroje, tačiau jau buvo pastebima figūra Vršaco komandoje.
Lietuvis pelnė 23 taškus (11/15 dvit.), atkovojo 5 ir perėmė 2 kamuolius. Bobano sąskaitoje – 9 taškai ir 10 atkovotų kamuolių.
„Marijonas labai gerai statydavo užtvaras, labai gerai užsiimdavo vietą po krepšiu, – centro žaidimą nupasakojo Mindaugas Lukauskis. – Mums reikėdavo tik padėti jam, pastatyti kokią užtvarėlę, kad jam būtų lengviau. Gavęs kamuolį jis puikiai susitvarkydavo ir prieš aukštesnius varžovus. Jis nebijojo Bobano Marjanovičiaus, Marijonas susitvarkė puikiai.“
Neleidome, kad jie mus valkiotų kaip skudurus.
R.Kurtinaitis dalijasi išskirtine patirtimi pusfinalyje.
„Visus jų „du prieš du“ užspausdavome agresyviai, atkirsdami juos. Tam reikia įdirbio. O įdirbis ir ateidavo ilgomis treniruotėmis. Turine buvęs agentas Miško Raznatovičius paskui sakė: „Pirmą kartą mačiau, kaip serbų treneris rėkia saviškiams: nebežaiskite pikenrolų.“ Nes jie neveikė. Per gynybą mes atakavome. Neleidome, kad jie mus valkiotų kaip skudurus, bet patys juos nukreipdavome“, – pasakoja Kurtis.
„Mums labai pasisekė, kad „Hemofarm“ įveikė „Dinamo“, kurioje buvo begalė žvaigždžių, – mintimis apie 11 metų senumo įvykius dalijasi Stepas. – Fortūna sukosi link mūsų. Žinoma, „Hemofarm“ nebuvo lengvas riešutas – jauni ir talentingi. Sunkios rungtynės, bet varžybas uždarė fantastinis M.Lukauskio metimas beveik nuo vidurio aikštės. „Hemofarm“ neturėjo ko prarasti, turėjo daug pasitikėjimo savimi. Nebuvo lengva. Jie įveikė tituluotą „Dinamo“, o mums liko „Chimki“ vyrai.“
„Viskas, treneri, daugiau nebegaliu“
Lemiamoje kovoje dėl Europos taurės čempionų titulo „Lietuvos ryto“ ekipa susikibo su turtingąja Maskvos srities „Chimki“.
Pavardės kalba už save – treneris Sergio Scariolo, žaidėjai Miltas Palacio, Vitalijus Fridzonas, Carlosas Delfino, Jorge Garbajosa, Kelly McCarthy, Timofejus Mozgovas, Maciejus Lampe, Mike'as Wilkinsonas, Teemu Rannikko.
Jonas Vainauskas akcentuoja, kad klubų biudžetas tuo metu skyrėsi apie 25 kartus. „Lietuvos ryto“ buvo 2 mln. eurų, „Chimki“ – 50.
Tiesa, „Chimki“ lengvo kelio link finalo neturėjo: „Top 16“ etape – 3 pergalės ir 3 pralaimėjimai, ketvirtfinalyje Valensijos ekipa pranokta 3 taškų persvara, pusfinalyje Bilbao krepšininkai įveikti 6 taškų pranašumu.
„Įsiminė Rimo žodžiai prieš pusfinalį, kad įveikite „Hemofarm“ ir finale visas 40 minučių ginsimės aikšte, – pasakoja S.Babrauskas. – Prieš finalą viskas pasikeitė. Per video pokalbį jis pasakė paprastą dalyką iš savo patirties: „šiandien finalas, turime atrasti jėgų, nes tokio šanso gali daugiau gyvenime nebebūti“. Jis priminė Madrido „Real“ laikus, kai pralaimėjus finale Arvydas Sabonis sakė neišgyventi, nes kitąmet laimės. Bet kitąmet jie net nepateko į tą finalą. Supraskite, kad daugiau tokių šansų gali gyvenime nebebūti. Dėl to su Rimu buvo įdomu dirbti, nes jis viską pagrįsdavo savo patirtimi, savo krepšinio išgyvenimais. Tai mus labai motyvavo.“
Didžiąją laiko dalį finale sąlygas diktavo „Chimki“, o po trijų kėlinių Rusijos klubas pirmavo 13 taškų persvara 62:49.
Bet tą sezoną vilniečiai turėjo išsiugdę tokią savybę, kad niekada nepasiduodavo. Tai griežtų R.Kurtinaičio treniruočių rezultatas.
Nepriklausomai nuo rezultato, „Lietuvos rytas“ visada žaisdavo iki rungtynių pabaigos. Dažnai mačus perlauždavo per paskutines dvi ketvirtojo kėlinio minutes.
Panašus scenarijus buvo ir finale, kai „Lietuvos rytas“ varžovus ėmė laužti įpusėjus lemiamam ketvirčiui.
Mūšis buvo alinantis, jau trečiasis per keturias dienas, tad siaura rotacija ir didelė našta aikštelėje sunkė jau paskutines lyderių jėgas.
„Chuckas žaidė 36 minutes, mes metėme baudas, o tuo metu jis priėjo, atsitūpė šalia manęs ir sako: „Viskas, treneri, daugiau nebegaliu.“ Aš atsitūpiau šalia Eidsono ir sakau: „Žiūrėk, žmogau, mums liko dvi minutės. Varėme visą sezoną, liko tik dvi minutės. Be tavęs mes dėl nieko negarantuoti, o su tavimi – laimėsime. Jis atsipūtė, pakilo ir nuėjo į aikštę", – pasakoja R.Kurtinaitis.
„Matėsi, kad „Chimki“ daug žvaigždžių, galinčių nulemti rungtynes. Bet kas nulems dabar? – pasakoja Stepas. – Jie pradėjo bandyti po vieną. Tai Garbajosa pabandė, tai Delfino, tai McCarthy. Išėjo taip, kad mes žaidėme vieningai ir komandiškai, žinojome, ką reikia daryti. Išnaudojome savo privalumus. Kai perlaužėme rungtynes, naudojome gynybą, kuri tuo metu nebuvo tokia populiari, kai visi penki žaidėjai keičiasi ginamaisiais. Rungtynės į mūsų pusę pasisuko, kai ėmėme visi keistis gynyboje, nes buvome panašaus ūgio, išskyrus Marijoną Petravičių.“
„Kur Stepas?!“
Praeityje „Siemens“ ar „Lietuvos ryto“ arenoje galėdavote dažnai išvysti sirgalių vėliavą su užrašu „Kur Stepas?“. Simboliška, kad būtent Steponas Babrauskas pasirodė svarbiausioje sezono dvikovoje.
Europos taurės finalo rungtynes prieš galingą varžovą perlaužė ne tik gynybinės taktikos, bet ir karjeros mačą sužaidęs kapitonas.
Ch.Eidsonas buvo puikus, Marijonas – užtikrintas ir solidus, bet didžiausi laurai keliauja visus 18 taškų po ilgosios pertraukos pelniusiam Stepui, kuris rungtynes baigė su 25 naudingumo balais.
Kas tas Babrauskas?
„Varžovai manęs nelabai žinojo, tikriausiai Carlosas Delfino tiesiog permetė akimis ir tiek. Kas tas Babrauskas? – kuklinasi finalo herojus. – Aš sudėtingų metimų neįmečiau. Koncentracija buvo ties mūsų lyderiais, o man reikėjo įmesti savo metimus. Žinoma, reikia pataikyti tuos metimus. Manau, kad geriausias mano karjeros rungtynės, nes jos vyko finale. Galime sakyti, kad geras kėlinys ar pusantro nulėmė dvikovą. Nėra ko slėpti.“
Vis dėlto finalo aštuoneto MVP susižėrė Marijonas Petravičius, stabiliai triuškinęs varžovus viso sezono metu.
Organizatoriai po dvikovos puolė atsiprašinėti Stepo, nes tuo metu MVP buvo renkamas ilgosios pertraukos metu.
Panašiai 2007-ųjų Eurolygos finale buvo nuskriaustas Ramūnas Šiškauskas, kai ketvirtojo kėlinio benefisas jam MVP nesuteikė, o nukeliavo pas kitą Atėnų „Panathinaikos“ žvaigždę Dimitrį Diamantidį.
„Aš nepykstu, Marijonas visą turnyrą žaidė puikiai. Jis puikiai žaidė visą sezoną, – sakė S.Babrauskas. – Žiūrint tik į finalą, manau, kad aš buvau MVP. Bet ką tas MVP? Parodysi vaikui, įsimesi į instagramą ir tiek.
Džiaugiuosi titulu ir visu fantastiniu sezonu. Svajojau su „Rytu“ laimėti taurę, augau su šia komanda. 2005-aisiais turėjau kontraktą su „Rytu“, kai jis laimėjo pirmąją Europos taurę, bet finalą žiūrėjau iš tribūnų, nes buvau paskolintas „Sakalams“. Pergalė prieš „Chimki“ yra kaip miražas.“
Triumfas. „Lietuvos rytas“ finale galingąjį Pamaskvės klubą pranoko 80:74. Tai buvo antrasis Europos taurės titulas vilniečiams per penkerius metus.
„Pirmasis titulas, kuris įtvirtino Vilnių, kaip laimintį Europos krepšinio miestą, buvo be galo svarbus. Tai rimtas atspirties taškas mūsų klubo istorijoje. Bet nugalėti 25 kartus didesnį biudžetą turintį Maskvos srities „Chimki“ klubą finale, stebint visam pasauliui bei aiškiai deklaruojant prieš rungtynes, kad esame favoritai ir kad esame ta komanda, kuri savo širdimi, vienybe, idėja ir filosofija yra pranašesnė už tą, kuri mėtosi pinigais ir bando dirbtinai laimėti titulą, buvo labai svarbu tiek politiškai, tiek ideologiškai. Tai parodė, kad sporte nugalėtoją lemia kiti dalykai. Tai viena iš žinių, kurią norėjome nusiųst prieš sugrįždami į Eurolygą. Žinoma, įveikti Rusijos komandą, nors jau buvo antrasis nepriklausomybės dešimtmetis, mums, lietuviams, irgi buvo be galo svarbus dalykas“, – mena „Lietuvos ryto“ architektu buvęs J.Vainauskas.
Šaršalu pasibaigęs istorinis triumfas halėje
„Mokate laimėti, mokėkite ir švęsti, nes nežinai, ar kada gyvenime dar pasitaikys tokia proga“, – tokia buvo R.Kurtinaičio žinutė auklėtiniams po pergale pasibaigusio finalo.
„Lietuvos ryto“ žaidėjai sulaukė dviejų laisvų dienų, nes tuomet laukė reguliaraus sezono mūšis Kauno sporto halėje prieš „Žalgirį“.
Treneris nusprendė pailsinti lyderius – nerungtyniavo M.Petravičius ir Ch.Eidsonas.
„Pasibandysime su jais šitaip, pažiūrėsime, ką jie gali“, – R.Kurtinaičio žodžius prisimena S.Babrauskas.
Jonas Mačiulis įskraidino 8 tritaškius iš 9, „Žalgiris“ laimėjo 84:76, tačiau Kauną „Lietuvos rytas“ paliko pakilios nuotaikos.
„Supratome, kad LKL finalo serija bus mūsų. Pasitikėjome savimi, kad pridėję du pagrindinius žaidėjus tikrai įveiksime „Žalgirį“. Žinoma, lengvai niekas nieko nedavė, bet tai buvo pirmasis LKL titulas, laimėtas Kauno sporto halėje“, – pasakoja S.Babrauskas.
Pirmąjį sprigtą žalgiriečiams „Lietuvos rytas“ sudavė išvykoje, kai Chuckas Eidsonas pelnė 30 taškų.
Antrasis mūšis „Siemens“ arenoje baigėsi šeimininkų pergale net 42 taškų persvara. Didžiausia finaluose, didžiausia lietuviškojo „El Clasico“ istorijoje.
Nors trečiajame susitikime „Žalgiris“ varžovams iš Vilniaus smogė 110:84, tačiau tai buvo paskutinis jų pasispardymas tą sezoną.
Tais metais jausdavome, kaip prieš mus vysta komandos.
„Buvome labai geros fizinės formos. Treniruotės per dieną po 2,5-3 valandas davė savo, – mintimis dalijasi treneris R.Kurtinaitis. – Mes ir LKL nulaužėme fiziškai „Žalgirį“, kuris turėjo vidinių problemų, bet mes buvome gerai pasirengę fiziškai – galėjome žaisti kas antrą dieną tuo pačiu intensyvumu. Tais metais jausdavome, kaip prieš mus vysta komandos. Būdavo rungtynių, kai likus kelioms minutėms atsilikdavome kokiais 8 taškais, bet aš būdavau ramus, nes žinodavau, kad gynyba juos prismaugsime. Užspęsdavome, atakuodavome varžovų „du prieš du“, agresyviai puldavome, perimdavome kamuolius. Turėjome labai žaidimą skaitančius žaidėjus – Jomantą, Lukauskį, Babrauską. Jie labai gerai perimdavo kamuolį.“
Ketvirtajame serijos mače Chuckas Eidsonas pelnė 34 taškus ir pasiekė visų laikų LKL finalų rezultatyvumo rekordą.
Lemiamame finalo susitikime amerikietis vėl buvo pastebimas surinko 21 naudingumo balą, atvedė „Lietuvos rytą“ į pergalę 82:70 bei tapo serijos MVP.
„Sezono metu patyrus tiek įvairių išgyvenimų, mumyse nebuvo perdėto ar nesveiko pasitikėjimo savimi, tokios bukos arogancijos. Mes tiesiog žinojome, kad visi kartu darydami tai, ką darėme iki tol, pralaimėti „Žalgiriui“ finale negalime. Šis jausmas formavusi po truputį, dalį jo atsinešėme iš praėjusių metų Eurolygos, bet jis augo su kiekviena pergale. Ta „Lietuvos ryto“ karta buvo sutverta dideliems darbams ir pergalėms.
Aš visada buvau nusitaikęs į pergales Europoje. Man asmeniškai tai buvo svarbiausia. Konkurencija su „Žalgiriu“ daugeliu atvejų buvo svarbesnė pačiam „Žalgiriui“, kuris mažai galėdavo ką laimėti Europoje, bet pergalės prieš „Lietuvos rytą“ juos maloniai nuteikdavo vasarą, suteikdavo kažkokio pasitikėjimo savo darbais. Ypatingo džiaugsmo dėl triumfo Kaune nejaučiau. Turinas buvo to sezono emocinis pikas. Džiaugiuosi tik vienu dalyku – išgyvenus tokį emocinį pakilimą, labai sunku sezoną užbaigti pergalingai, bet mums tai pavyko“, – sakė J.Vainauskas.
Tai vienintelis istorijoje Vilniaus komandos iškovotas LKL titulas Kaune, tad aistrų netrūko, o viso to epicentre atsidūrė „Lietuvos ryto“ žaidėjas Donatas Zavackas.
Sirgalių įžeidinėjimų neapsikentęs puolėjas po taiklaus metimo „Žalgirio“ fanams rodė vidurinį pirštą, kurį pademonstravo ir vėliau, kai susilaukė alaus lietaus ir sirgaliaus smūgio į veidą.
Po dvikovos žurnalistams duodamas interviu Kauną įvardino, kaip mėšlo krūvą.
Lyga nubaudė krepšininką tūkstančio litų bauda dėl provokacijos, tuo metu „Žalgiris“ susilaukė keturių tūkstančių litų baudos dėl įžūlaus ir agresyvaus sirgalių elgesio bei neužtikrinto saugumo halėje.
„Žinoma, kažkiek emocijų buvo – vieniems daugiau, kitiems mažiau. Kiekvienas iš mūsų į derbį atsinešame savo santykį. Manau, kad visos emocijos buvo sveikos, reikalingos. Jeigu kažkurios iš jų buvo perdėtos, tai yra sporto dalis. Žaidėme, kaip galėjome geriausia, o džiaugėmės taip, kaip pavyko“, – teigė J.Vainauskas.
Tai laikai, kai emocijų, intrigų ir netikėtumų LKL finaluose netrūkdavo, o dvikovos keldavo didžiulį sirgalių susidomėjimą.
Tai buvo paskutinis šios kompanijos mačas, paženklinęs sezoną jau penktuoju titulu. Biudžetą mažinęs „Lietuvos rytas“ neturėjo galimybių išlaikyti didžiojo trejeto – Chucko Eidsono, Marijono Petravičiaus bei Mindaugo Lukauskio.
Perpus biudžetą sumažinusi Vilniaus komanda dar sugebėjo iškovoti LKF taurę, LKL finale triumfavo 4-3, tačiau po sezono atsisakyta Rimo Kurtinaičio paslaugų, o „Lietuvos ryto“ vežimas ėmė riedėti žemyn.
2008-2009 metų sezonas auksinėmis raidėmis iškaltas ne tik „Lietuvos ryto“ klubo istorijoje, bet ir Lietuvos klubinio krepšinio metraščiuose. Dar niekam nėra pavykę per vieną sezoną susižerti net penkių titulų.
