Vykusio Europos čempionato mačo metu tarp Vengrijos ir Lietuvos rinktinių B.Varadis išsinarino pirštą. Į Vilnių su rankos įtvaru atvykęs ir vis dar jį nešiojantis įžaidėjas turėtų būti pasiruošęs oficialiam sezono startui.
„Net aš nežinau kas atsitiko. Manau, kad laikiau už kažkieno marškinėlių, bet pajutau, lyg pataikiau į kūną. Tikriausiai taip, nes ten buvo kamuolys. O tai buvo problema, nes vėliau, kai nebejaučiau skausmo, pamačiau, jog kažkas negerai. Kai nuėjau į rūbinę, jie bandė grąžinti mano pirštą į vietą, nes jis buvo išniręs.
Trys skirtingi žmonės bandė grąžinti jį į vietą, bet negalėjo. Aš nuvykau į ligoninę, man padarė rentgeną, suleido injekciją ir įstatė pirštą atgal. Buvau ligoninėje maždaug 2 valandas ir man pranešė, kad turėsiu nešioti įtvarą dar dvi savaites“, – pasakojo B.Varadis.
Vasario pradžioje Vilniuje su „Falco“ jau lankęsis 195 cm ūgio krepšininkas iškart pamėgo šį miestą ir fanų sukurtą atmosferą sostinėje. B.Varadis prisiminė ir pirmą susidomėjimą iš „Ryto“ klubo.
„Aš atostogavau ir man paskambino agentas. Žinoma, tai buvo tas metų laikas, kai žinojau, kad jis man paskambins su pasiūlymais. Tada man paskambino mūsų treneris (Giedrius Žibėnas – aut. past.), aš su juo kalbėjausi 30 ar 40 minučių ir buvo tikrai gražu.
Pirmasis įspūdis buvo toks, kad gerai, „Rytas“, aš žinau šį klubą ir Lietuvos krepšinį. Man tai tikrai svarbu, kai pasirašiau sutartį, visi Vengrijoje sakė, jog tai didelis dalykas. Nebuvau šokiruotas, bet norėjau iš karto vykti į Vilnių ir daryti viską“, – dėstė B.Varadis.
Vengrijos lygos taurę ir čempionatą 2021 m. laimėjęs įžaidėjas išgyveno labai sunkų laikotarpį. Prieš pirmąsias šalies taurės rungtynes B.Varadį pasiekė skaudi žinia – krepšininkas neteko savo mamos.
„Tai nutiko savaitę prieš Vengrijos taurę, balandžio mėnesį. Buvo labai sunku, bet aš visada toks buvau ir žinojau, kad mano mama yra tarsi mano trenerė. Ji mane pažįsta ir žinojo, koks esu.
Kartais apie tai kalbėdavome, kai nutikdavo kokia nors tragedija, kaip tai suvaldyti. Tam nutikus, aš iš karto ėjau į treniruotę, nes jei būčiau sėdėjęs namuose, tai blogiausia, kas galėjo nutikti. Išgyvenau tai su šeima ir komandos draugais.
Per šias kelias valandas treniruotėje galėjau tiesiog išjungti galvą ir susikaupti krepšiniui. Manau, kad būtent tai man labai padėjo per tą laiką. O vėliau žaidėme taurės varžybose, laimėjome trejas rungtynes ir iškovojome pirmąją Vengrijos taurę Sombathėjui“, – skaudžią netektį prisiminė „Ryto“ naujokas.
Įžaidėjas taip pat papasakojo apie įdomias pravardes, žaidimą už gimtąjį Sombathėjaus miestą, proveržio sezoną bei fanų svarbą krepšinyje.
