„Darbo partijos miesto lygoje, Klaipėdos „Naftos-Uni-Laivitės“, Klaipėdos „Neptūno“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoms tuo pačiu metu priklausę klaipėdiečiai nacionalinėje komandoje galėjo ir nesusitikti, jei ne netikėtas Jono Kazlausko skambutis Mariui Runkauskui.
„Iš pradžių maniau, kad juokauja, – prisiminęs J.Kazlausko balsą telefone, juokėsi M.Runkauskas. – Paskui įsiklausiau, šnekėjo rimtai, Kazlausko balsas, tai tada susivokiau, kad baigėsi atostogos.“
Neįtrauktas į išplėstinį kandidatų sąrašą, Ploješčio „Asesoft“ klube Rumunijoje sužibėjęs M.Runkauskas liepos 9-ąją buvo įrašytas į sutrumpintą septyniolikos rinktinės žaidėjų paraišką.
Pasveikinęs draugą D.Gailius papasakojo M.Runkauskui apie rinktinės kandidatų kasdienybę – Lietuvos komandos stovykloje jis jau antrą vasarą iš eilės.
Jie dar nuo paauglystės su nutrintais marškinėliais kartu svaidė kamuolį Klaipėdos krepšinio aikštelėse. Trečiadienio vakarą 19 val. 30 min. būrio draugų ir artimųjų akivaizdoje jie galbūt jau mūvės kitokius, spindinčius marškinėlius, su garbingu užrašu – „Lietuva“.
Portalas 24sek.lt Klaipėdoje vienu metu kalbino du senus bičiulius iš uostamiesčio.
| Turnyras | Minutės | Taškai | Atkovoti kamuoliai | Rezultatyvūs perdavimai |
| Eurolyga | 27 | 14,7 | 4,8 | 2,5 |
| LKL | 24 | 11,5 | 3,8 | 2,2 |
– Lietuvos rinktinėje Deividas – nebe naujokas. Mariau, tai jis jums aprodė, kaip čia kas?
– M.R.: Taip, gaunu patarimų. Sakė nesijaudinti (šypsosi).
– Klaipėdos „Neptūne“ buvo atvirkščiai?
– M.R.: Tai jis manimi daugiau rūpindavosi.
D.G.: Niekas niekuo nesirūpindavo. Nereikėdavo to.
– Mariau, ar Deividas buvo pirmas jums paskambinęs žmogus po to, kai buvote įtrauktas į rinktinės kandidatų sąrašą?
– M.R.: Pirmoji apie kvietimą sužinojo mano žmona. Po to treneris pasakė per daug niekam nesiskelbti – po dviejų dienų turėjo skelbti sutrumpintą sąrašą.
| Turnyras | Minutės | Taškai | Atkovoti kamuoliai | Rezultatyvūs perdavimai |
| „EuroCup“ | 26 | 13,1 | 1,7 | 2,7 |
| Rumunija | 33 | 17 | 3,1 | 3 |
– Buvo labai netikėta?
– M.R.: Taip. Manęs nebuvo išplėstiniame sąraše, todėl apie tai net negalvojau.
– Kaip sureagavote į Jono Kazlausko skambutį?
– M.R.: Iš pradžių galvojau, kad juokauja (juokiasi). Paskui įsiklausiau, šnekėjo rimtai, Kazlausko balsas, tai tada susivokiau, kad baigėsi atostogas.
– Vasaros planų kvietimas nesumaišė?
– M.R.: Kažkokių didelių planų neturėjau.
– Kai nebuvote įtrauktas į išplėstinį sąrašą, nebuvo pikta – juk sezonas Rumunijoje buvo labai sėkmingas?
– M.R.: Ne. Net negalvojau ten patekti. Vis tiek – ne jaunystė, jau yra tų metų. Tikrai nesitikėjau.
– Ką abu galvojate apie savo galimybes bendrus žygius pratęsti ir Europos čempionate atstovaujant Lietuvai?
– M.R.: Dabar reikia dirbti, stengtis, o tada žiūrėsime.
D.G.: Apie tai net negalvoju. Neskaičiuoju, ką ims, ko ne. Sportuoji, stengiesi.
M.R.: Bandai daryti geriausia.
– Kokiose pozicijose jus Lietuvos rinktinėje mato Jonas Kazlauskas ir kas pagrindiniai jūsų konkurentai?
– M.R.: Kiek kalbėjome, tai man atrodo, kad Adas Juškevičius. Konkrečiau nesišnekėjome.
– Adas Juškevičius gali žaisti įžaidėju ir atakuojančiu gynėju – jus taip pat mato šiek tiek ir įžaidėjo pozicijoje?
– M.R.: Nežinau, kol kas per treniruotes nieko nesako, kad pirmu reikia žaisti. Daugiau rungtyniauju savo pozicijoje.
– Rumunijoje įžaidėju rungtyniauti jau teko. Lietuvos rinktinėje ši pozicija jums būtų priimtina?
– M.R.: Pagelbėti gali, bet visą gyvenimą žaidžiau atakuojančiu gynėju. Kamuolį persivaryti galiu, atlikti vieną kitą derinį, bet visą laiką – sudėtinga.
– Deividai?
– D.G.: Aš visą laiką žaisdavau lengvuoju kraštu, būdavo, iš bėdos – atakuojančiu gynėju. Nieko nekalbėjome, niekas nieko nesakė. Laukiame. Žiūrėsime.
– Rinktinės stovykloje – net septyni „Lietuvos ryto“ žaidėjai. Jus keliai vėl suvedė į vieną komandą.
– M.R.: Aš pirmas pasirašiau sutartį su „Lietuvos rytu“. Vėliau ir Deividas pradėjo kalbėtis su komanda. Tai pasiskambinome, susižinojome ir, aišku, nudžiugau.
D.G.: Visada geriau ir linksmiau.
– Žaisite „Lietuvos ryte“, bet jūs abu buvote ir Kauno „Žalgirio“ akiratyje. Ar buvo galimybė žaisti Kaune?
– M.R.: Buvo tos kalbos.
– D.G.: Kalbų lygyje. Sutarties nebuvo, tik kalbos.
– Ar tikėjotės, kad po Klaipėdos „Neptūno“ kada nors dar susikirs jūsų keliai?
– D.G.: Nežinosi tokių dalykų. Negalvoji ir nieko nesitiki. Paprasčiausiai tai ateina savaime ir vėl žaidi kartu.
– Yra galimybė abiem išbėgti į aikštę gimtojoje Klaipėdoje (interviu metu dar nebuvo aišku, kokia sudėtimi lietuviai žais su australais). Ar jums tai bus daugiau nei eilinės rungtynės?
– M.R.: Bus aišku tik trečiadienį, dabar tik norisi pailsėti po treniruotės. Deividui tai ne pirmas kartas, nežinau, kaip bus man.
D.G.: Ateis daugiau pažįstamų, tėvai. Jausis šiek tiek tas jauduliukas, bet manau, kad jis padės.
– Kas buvo jūsų idealai, kai augote Klaipėdoje?
– D.G.: Man asmeniškai – Arvydas Macijauskas ir Saulius Štombergas.
M.R. Į kažką pernelyg nesilygiuodavau.
– Kas iš jūsų įmesdavo daugiau tritaškių?
– D.G.: Taigi Mariukas – auksinė rankelė. Nėra čia ką daugiau kalbėti (šypsosi).
– O kur slypi ta Klaipėdos snaiperių mokyklos paslaptis? Treniruotėse vien tritaškius mėtydavote?
– D.G.: Gintis niekas nemokėdavo, tai turėdavo mesti (juokiasi).
M.R.: Bėgi ir meti. Per treniruotes reikėdavo atidirbinėti, tai visi ant „trajako“ stovėdavo. Vis tiek, kieme „ant posto“ niekas nežaisdavo, tai mėtydavome. Nuėję į salę irgi mėtydavome. Taip ir išeidavo.
– Kaip Klaipėdos krepšinis pasikeitė per 15 metų?
– D.G.: Viskas auga į viršų. Kasmet vis geriau. Šiemet (su „Neptūnu“) nekaip baigėme sezoną, bet tai nesutrukdys ateičiai. Gal dar daugiau susikoncentruos į tas klaidas, kurias padarė. Manau, kad viskas dar gerės.
M.R.: Svarbiausia, kad nenuleistų rankų po to darbo pastaruosius 3–4 metus ir nepasiduotų. Kiltų į viršų.
– O krepšinio aikštelės Klaipėdos kiemuose labai pasikeitė?
– M.R.: Pas save patys taisydavomės krepšius. Dabar yra pristatyta.
D.G.: Vienu metu pradėjo „pumpuoti“ aikšteles – Štombergo, Macijausko. Bet man pasirodė, kad dabar apleista.
M.R.: Buvo Rimanto Cibausko, bet dabar (aikštelių situacija Klaipėdoje) gal apleista.
D.G.: Dabar nebe taip, kaip seniau. Visi būdavo lauke. O dabar aikštelės tuščios. Turbūt namie prie kompiuterių sėdi (šypsosi).
– Su kuo žaisdavote lauke?
– M.R.: Būdavo savas ratas. Rinkdavomės į centrą. Tiek jaunesni, tiek vyresni žaidėjai. Kas iš sporto mokyklų, kas šiaip.
D.G.: Visko būdavo: su draugais, vyresniais – įdomiau. Pas mus kartais ateidavo Arvydas Eitutavičius. Dar buvome vaikai, o jis vyresnis vasaromis grįždavo iš Amerikos – tai būdavo labai įdomu pamatyti.
– Kas lauke laimėdavome vienas prieš vieną?
M.R.: Lauke gal nelabai žaisdavome, treniruotėse tekdavo.
– D.G.: Nepamenu, nes gal pralošdavau (juokiasi).
– Kodėl Klaipėda – geriausias miestas Lietuvoje?
– D.G. Todėl, kad mes iš Klaipėdos! (juokiasi) Pamatysite, kiek žmonių prieis į rungtynes su australais, kokia bus atmosfera.
M.R.: Pamatysite, kaip klaipėdiečiai myli krepšinį. Seniau taip nebūdavo.
