Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Darius Songaila, Rimantas Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai, Marijonas Petravičius – vienas po kito dėl įvairių priežasčių išbraukė 2010 metų pasaulio čempionatą iš savo planų.
Dėl 2010 metų vasaros abejojo ir Linas Kleiza, dar nepamiršęs prieš tai vykusių pirmenybių kartėlio.
2009 metais Europos čempionate Lietuvos rinktinė turėjo puikią priekinę liniją, bet turnyras Lenkijoje virto fiasko, pasikeitė treneriai ir Lietuva žvejojo bilietą į 2010 metų pasaulio pirmenybes ne krepšinio aikštėje, o kabinetuose.
Už pusę milijono eurų į turnyrą Turkijoje galiausiai patekusi komanda išvyko į čempionatą su penkiais rinktinės debiutantais ir tona abejonių, pagal sudėtį nebuvo priskiriama prie favoričių.
Tačiau greitai įsibėgėjusi jauna rinktinė sukūrė įsimintiną krepšinio šedevrą, laimėjusi 8 iš 9 mačų Izmire ir Stambule, kur ant Lietuvos krepšininkų kaklų nugulė bronzos medaliai.
Tai iki šiol lieka vieninteliai apdovanojimai planetos krepšinio pirmenybėse per Lietuvos istoriją, bet dar svarbiau, kad kelią ant pakylos lietuviai tada rado žavingu greitu atakuojančiu krepšiniu.
Praėjus 10 metų nuo pasaulio čempionato starto 15min paprašė pakeliauti laiko mašina bronzinės rinktinės lyderį Liną Kleizą, tada rinkusį po 19 taškų ir patekusį į turnyro geriausių žaidėjų penketą, o taip pat pasvarstyti apie šalies krepšinio ateitį.
– Linai, tai buvo pasaulio čempionatas po fiasko Lenkijoje. Trūko aštuonių geriausių šalies krepšininkų. Ar pačiam nekilo abejonių, žaisti rinktinėje ar ne, po slogaus Europos čempionato?
– Kilo. Pamenu, kad tada dar rungtyniavau Graikijoje ir treneris Kęstutis Kemzūra atvažiavo pas mane pasikalbėti.
Aptarėme visus variantus, nes dar nežinojome, ar gausime vardinį kvietimą į pasaulio čempionatą. Jei negautume, buvo planas šiaip su rinktine vasarą sportuoti, bet aš iškart pasakiau, kad to nedarysiu. Patvirtinau, kad žaisiu tikrai, jei gausime kelialapį į pasaulio čempionatą.
Mes gavome kvietimą ir viskas ėmė gražiai dėliotis.
– Tai buvo vienintelis kartas per mūsų šalies krepšinio istoriją, kai reikėjo pirkti kvietimą į pasaulio čempionatą. Už vardinį bilietą FIBA reikėjo sumokėti pusę milijono eurų (taip pat į pasaulio čempionatą tada pateko Rusija, Vokietija ir Libanas)– ar nustebino tokia prekyba?
– Man atrodo, kad iš dalies tai normalus principas, FIBA iš to uždirba.
Mes turėjome gerą šalies krepšinio vardą, kas irgi buvo pranašumas. Gerai, kad gavome šansą nusipirkti teisę žaisti pasaulio čempionate, nes paskui ir įrodėme, kad buvome verti ten rungtyniauti.
– Lietuvos krepšinio federacija treneriu buvo pasirinko K.Kemzūrą, pakeitusį jums pačiam nuo vaikystės artimą Ramūną Butautą. Buvo ir tokių, kurie anonimiškai aršiai kritikavo K.Kemzūrą jam dar nepradėjus dirbti. Ar jūs iškart patikėjote treneriu?
– Tai nėra „tiki-netiki“. Tikėjome kiekvienu rinktinės treneriu. Kiekvienas rinktinės treneris yra geras, nes tapti juo nėra paprasta.
Aišku, iš pradžių ta kėdė būna labai karšta – turi iškart laimėti, kritikos daug, visi viską žino geriau už trenerį.
Kęstas atėjo su didele pagarba kiekvienam žaidėjui, o tai mums labai patiko.
Tada dar jis buvo gana ramus treneris, nelabai ant ko ir rėkdavo. Žaidėjai tai priėmė labai pozityviai.
Nors K.Kemzūra buvo jaunas naujas treneris, mums viskas iškart gerai sulipo. Mes irgi buvome jauna komanda. Pradėjome žaisti krepšinį, kuris tuo metu atrodė naujoviškas. Dabar visi taip jau žaidžia: greitas dinamiškas žaidimas, intensyvi gynyba, daug metimų, mažiau akcentuojamas vidurio puolėjas. Mes ir žaidėme tokį krepšinį.
– Čempionato startas prasidėjo pergale prieš Naująją Zelandiją, kai pats surinkote 27 taškus ir iškart parodėte, kad atvykote į čempionatą geros sportinės formos po sezono Pirėjo „Olympiakos“ (per NBA lokautą L.Kleiza buvo palikęs lygą, kurioje be sezono Graikijoje žaidė 2005-2013 m.). Galbūt sezonas Graikijoje padėjo ir pačiam geriau pajausti europietišką krepšinį?
– Žinoma. Po sezono Europoje tikrai buvo lengviau pereiti į rinktinės krepšinį. Ir šiaip man tas sezonas buvo geras, aš buvau geros sportinės formos.
Suprasti akimirksniu
- Rezultatyviausi Lietuvos žaidėjai 2010 m. pasaulio čempionate
- Linas Kleiza – po 19 taško per rungtynes
- Mantas Kalnietis – po 9,8
- Martynas Pocius – po 9,6
- Jonas Mačiulis – po 9
- Tomas Delininkaitis – po 7,6
Be to, visi žaidėme be įtampos. Tai labai jautėsi.
Mes susirinkome ir kartu praėjome labai gerą ir linksmą vasarą. Išėjus daugumai pagrindinių žaidėjų visi nežinojome ko tikėtis, nebuvome tikri, kaip sulipsime, bet natūraliai pavyko – vienas atlikdavo vieną vaidmenį, antras – kitą. Viename mače iššaudavo vienas, antrame – kitas.
Viskas persikėlė į krepšinio aikštę. Ten tikrai buvome la-a-a-bai atsipalaidavę. Prieš rungtynes treneriai kartais net sunerimdavo dėl mūsų atsipalaidavimo.
Gal tai ir atsiliepė kažkiek rungtynių pradžiose, nes tik vėliau įsivažiuodavome.
Tačiau šiaip rinktinei atsipalaidavimas tiko. Viskas ėjosi natūraliai.
– Kaip nusimetėte tą įtampą, kuri kartais kausto ir labiau patyrusius žaidėjus, nei tada buvote jūs?
– Niekas iš mūsų nieko nesitikėjo, tad ir įtampos nejautėme.
Bet ir persirengimo kambaryje tvyrojo itin atpalaiduojanti atmosfera. Buvome atsipalaidavę, taip tikrai nebūdavo per kitus metus rinktinėje, kai kartais būdavo žaidėjų, kurie norėdavo susikaupti taip, kad kraujas akyse matydavosi.
Mums tais metais to nereikėjo. Muzika buvo paleista visu garsu, visi telkdavomės savaip. Tas lengvumas tarsi persikėlė į aikštę. Ne kiekvieną vasarą taip pavykdavo. Bet kartais pataikai. Kai pasikalbame, prisimename tą išskirtinę vasarą, nes viskas lipo, lipo, lipo, mes žaidėme vienas po kitų rungtynių, kuriose stipriai atsilikdavome, bet sugebėdavome ištraukti pergales. O tai suteikė dar daugiau pasitikėjimo.
– Iš tiesų grupėje Kanadą įveikėte, nors atsilikote 17 taškų trečiajame kėlinyje. Paskui nugalėjote ispanus, nors buvote atsilikę 18 taškų. Dar ir prieš prancūzus laimėjote po 13 taškų pralaimėto pirmo kėlinio. Tam reikia ne tik žaisti be įtampos, bet ir išskirtinio kovotojų charakterio?
– Būdavo rungtynių, kai pradėdavome nei šiaip nei taip, kartais būdavome ir susikaustę.
Aš manau, kad lūžis įvyko per mačą su Ispanija, nes šios rinktinės mes vis nesugebėdavome įveikti.
Suprasti akimirksniu
- Lietuvos rinktinės rezultatai 2010 m. pasaulio čempionate:
- Lietuva – Naujoji Zelandija 92:79
- Lietuva – Kanada 70:68
- Lietuva – Ispanija 76:73
- Lietuva – Prancūzija 69:55
- Lietuva – Libanas 84:66
- Aštuntfinalis: Lietuva – Kinija 78:67
- Ketvirtfinalis: Lietuva – Argentina 104:85
- Pusfinalis: Lietuva – JAV 74:89
- Dėl bronzos: Lietuva – Serbija 99:88
– Ir kuri tuo metu buvo Europos čempionė.
– Taip. Jie neturėjo tą vasarą Pau Gasolio, bet atsivežė visus kitus gerus žaidėjus (žaidė Marcas Gasolis, Juanas Carlosas Navarro, Jorge Garbajosa, Rudy Fernandezas, Ricky Rubio, Sergio Llullas), buvo labai stipri komanda.
Jiems tas pralaimėjimas vėliau tapo dideliu minusu, o mums tai buvo didelis pliusas. Mes tarsi persilaužėme, įgavome dar didesnį pasitikėjimą.
– Ir per mačą su ispanais nutiko smagus epizodas, kai Mantas Kalnietis iš užribio metė kamuolį į nugarą stovėjusiam R.Rubio ir pelnė taškus iš po krepšio.
– Seniai buvo, jau buvau pamiršęs. Dabar prisimenu, nors mažas smulkmenas sunkiau atsiminti. Svarbiausia tada buvo pergalė.
– Tai buvo pirmasis M.Kalniečio solidus turnyras Lietuvos rinktinėje, kai supratome, kad rinktinė turi dar vieną puikų įžaidėją be Šarūno Jasikevičiaus? Jis buvo antras pagal rezultatyvumą, pirmas pagal rezultatyvius perdavimus ir retai klydo.
– Taip, jis gavo didelį vaidmenį. Buvo geros sportinės formos, žaidė gerą čempionatą.
Iki tol skambėdavo klausimai, ar jis gali būti pagrindiniu rinktinės įžaidėju? Kiti kalbėjo, kad be Šaro nieko nebeturime. Mantas parodė, kad gali.
Turkijoje jis buvo vienas svarbiausių žaidėjų, bet toje komandoje gana daug krepšininkų sužaidė labai gerai. Ir Jonas Mačiulis, ir Paulius Jankūnas, ir Simcė (Simas Jasaitis). Robinis (Robertas Javtokas) aukojosi ir žaidė su išsukta čiurna.
– Ar tada nesijautė, kad trūksta jėgos po krepšiais, nes iš tikrų vidurio puolėjų buvo tik R.Javtokas ir mažai žaidęs Martynas Andriuškevičius, o Paulius Jankūnas ir Tadas Klimavičius įprastai per karjerą rungtyniaudavo ketvirtoje pozicijoje?
– Visiškai nesijautė, ypač kai Robinis būdavo aikštėje. Su juo viskas būdavo lengviau, su juo aikštėje išspręsdavome visas gynybos bėdas.
Puolime jis buvo nereikalaujantis kamuolio žaidėjas, o gynyboje sutvarkydavo viską. Todėl jis ir buvo geras komandos kapitonas.
Mums viskas veikdavo. Neturėjome tokio vidurio puolėjo, kuriam numestum kamuolį, o tas bumsėtų ir žaistų nugara į krepšį. Bet tokio nelabai mums ir reikėjo.
– Rinktinėje debiutavo penki žaidėjai: Martynas Pocius, Renaldas Seibutis, Martynas Gecevičius, T.Klimavičius ir M.Andriuškevičius. Kas čempionate įstrigo iš jų labiausiai?
– Kai Martynas Pocius perskrido per kažkurį varžovą, vos nesusilaužęs galvos.
Iš tiesų Pocius sužaidė labai gerą čempionatą, Seibutis – irgi. Kiti žaidė gal kažkiek mažiau.
Gerai, kad mūsų gynėjai buvo aštrūs. Jie galėjo prasiveržti, pataikyti. Pagal tuos standartus buvome jauna atletiška komanda.
– Iš devynių mačų per penkis pats buvote rezultatyviausias rinktinės žaidėjas, tarp tų rungtynių buvo ir aštuntfinalis su Kinija, kai pelnėte 30 taškų. Kokias užduotis turėjote, kad žaidėte taip sklandžiai?
– Kažkaip niekam nekilo klausimų. Niekas labai nežiūrėjo ir nesigilino, kad mečiau tiek, kiek atrodė reikėjo mesti. Niekas nepasakė nė blogo žodžio, niekas nepavydėjo dėl metimų skaičiaus. Viskas susidėliojo natūraliai.
Kitose rungtynėse būdavo, kad kiti iššauna, kiti tempia. Aš jaučiau komandos draugų dėmesį puolime, man buvo skirta nemažai derinių, tai man padėjo.
– Ar galima pavadinti ketvirtfinalio rungtynes su Argentina vienu įspūdingiausiu maču per visą krepšinio istoriją? Jūs laimėjote 104:85, jau po trijų kėlinių persvara buvo 32 taškai, nors varžovų gretose ir žaidė rezultatyviausias čempionato žaidėjas Luisas Scola.
– Manau, kad taip. Aštuntfinalyje su kinais mes nežaidėme gerai, galiu pripažinti – buvo atkrintamųjų varžybų jaudulio, rungtynėse atrodėme apsnūdę, atsilikinėjome viduryje mačo.
Po mačo su kinais visi aplinkui buvo nusiteikę, kad dabar Argentina mus tikrai nuneš nuo kelio. Ir jie patys kalbėjo apie save labai pasitikėdami – Carlosas Delfino ir Luisas Scola tikėjosi lengvo ketvirtfinalio, o mes žengėme su didele energija, mums absoliučiai viskas krito į krepšį, viskas pavyko.
Tą dieną šansų laimėti prieš mus tikrai nebuvo. Tai buvo idealios rungtynės. Gaila, kad ne prieš JAV (juokiasi).
– Pusfinalyje amerikiečiams pralaimėjote 15 taškų. Kita vertus, jei būtų pavykę pristabdyti 38 taškus pelniusį Keviną Durantą (šis sužaidė rezultatyviausią turnyro mačą tarp visų žaidėjų) galbūt kova galėjo užsimegzti?
– Tai, kaip Kevinas Durantas žaidė tame čempionate, buvo kosmosas.
Be to, JAV žaidė tokį pat krepšinį kaip mes, tik turėjo žymiai geresnius žaidėjus (juokiasi). Jie rungtyniavo žemu penketu, pavyzdžiui, mane dengė Andre Iguodala, jie taip pat žaidė su neišsiskiriančiu vidurio puolėju. Jei uždarytum K.Durantą, iššautų kažkas kitas, nes jie turėjo daug labai gerų žaidėjų.
Be to, kaip gi sustabdyti K.Durantą? Tai yra neįmanoma, tik jis pats save gali sustabdyti. Kaip gali sustabdyti žmogų, kuris yra 210 cm ūgio, rankos nenusakomo ilgio, o jis dar meta tritaškius. Be to, varosi kamuolį ir yra atletiškas. Ką tokiam padarysi? Tokio talento ir NBA nesustabdo, o tame čempionate jis sužaidė labai gerai, ne veltui tapo MVP.
– JAV tapo čempionais po finalo su Turkija, o jūs iškovojote bronzą, įveikę serbus dar viename dominuojančiame mače – jokių šansų varžovams. Pats pelnėte 33 taškus, o po mačo buvote išrinktas į geriausių čempionato žaidėjų penketą. Tai buvo vienos geriausių rungtynių per karjerą?
– Taip, visai komandai buvo vienas geriausių mačų.
Serbams buvo truputį sunkiau, nes pusfinalyje jie buvo per plauką nuo pergalės prieš turkus, kurie išsigelbėjo po ginčytino momento dėl užribio.
Mums buvo kitaip – kai žaidi su amerikiečiais pusfinalyje ir pralaimi, nėra taip apmaudu. Mes ženkliai greičiau atsigavome nei serbai, beveik laimėję mačą prieš turkus, bet pralaimėję paskutinę sekundę.
Serbai buvo po bemiegės nakties, po kurios sutiko mus, o mums tai buvo labai svarbios rungtynės. Pernelyg neišgyvenome po pralaimėjimo JAV, o trečią vietą matėme kaip idealų rezultatą.
– Kiek įkvėpė rinktinės personalo vyrų – Lino Kunigėlio ir Aido Buzelio sumontuotas vaizdo klipas iš filmo „300 spartiečių“ kadrų?
– Tiksliai nepamenu prieš kurias rungtynes mums jį parodė, bet suveikė. Buvo įspūdinga.
– Bronzą šventėte viename iš Stambulo naktinių klubų, kuriame tą vakarą lankėsi ir serbai. Dažnai tekdavo po rungtynių susidurti su varžovais, kai vieni švenčia, o kiti liūdi, nes liko be nieko?
– Šventėme su serbais, bet man tai jau nebuvo naujiena, nes „Olympiakos“ klube mano kambariokas buvo Milošas Teodosičius. Su juo teko švęsti ir anksčiau (juokiasi).
Pamenu, kad mums buvo labai linksma, serbams gal paskui kiek linksmiau tapo. Atšventėme taip, kaip pridera.
Kitą dieną nusileidus į Lietuvą pasitiko daug žmonių, buvo euforija: po vasaros, per kurią niekas iš mūsų nieko nesitikėjo, laimėjome medalius. Ir mes tikrai gražiai žaidėme, mūsų krepšinis tikrai buvo gražus – tai suteikė visiems daug gerų emocijų. Viena geriausių mano vasarų rinktinėje.
– Po čempionato R.Javtokas pažymėjo, kad tai kartu buvo ir geras pasirengimas 2011 m. Europos čempionatui Lietuvoje, kur galima būtų siekti aukso. Taip nenutiko, nors sugrįžo rinktinės veteranai, prisidėjo 19-metis Jonas Valančiūnas, tiesa, dėl traumų nežaidėte jūs ir J.Mačiulis. Likome be medalių labiau dėl pasikeitusio žaidimo stiliaus ar tiesiog juodo vakaro ketvirtfinalyje su Makedonija?
– Kai komandoje neliko manęs, neliko Jono, turėjo daug kas keistis. Sugrįžo Šaras, bet ir ketvirtfinalyje buvo juoda naktis – netikėtai gavome nuo makedonų.
Tas žaidimas nebebuvo toks kaip 2010 metais, bet klausimas, ar jis būtų toks likęs, jei būčiau sveikas aš, jei būtų galėjęs žaisti Jonas Mačiulis. Nėra garantijų, kad viskas būtų veikę.
Esmė tokia, kad čempionate Lietuvoje vyrai jautė labai rimtą spaudimą. Tai labiausiai lėmė klaidas ir atiduotas rungtynes makedonams.
– Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos rinktinė laimėjo du Europos pirmenybių sidabro medalių komplektus 2015 ir 2017 metais, o pastarieji du čempionatai nebuvo sėkmingi. Kokiame kelyje esame dabar?
– Mano karta jau nueina, likę tik pora (Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis), bet ir apie juos negali sakyti, kad tai bus vedantys rinktinės žaidėjai.
Aišku, turime porą aukšto lygio centrų iš NBA – Joną Valančiūną ir Domantą Sabonį ir pagal tai sprendžiant lyg ir turėtume potencialo kilti.
Tačiau aplink žaidėjų branduolys nėra toks stiprus, kaip tais laikais, kai pradėjau ir žaidžiau rinktinėje. Dabar turime du NBA žaidėjus ir visus kitus pagalbininkus, kurie tokius vaidmenis atlieka ir Eurolygos ar Europos taurės komandose. Žaidėjų lygis tikrai nepakilo. Nebėra Eurolygos vedančių žaidėjų, kaip buvo Ramūnas Šiškauskas, Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, koks anksčiau buvau aš.
Atėmus Joną ir Domą aš nematau, kad būtume patobulėję. O be aukšto lygio gynėjų šiais laikais laimėti labai sudėtinga.
– Siūlote kantriai laukti geresnių laikų?
– Ir po 2009 metų Europos čempionato sakė, kad reikia apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Bet buvo bronza pasaulio čempionate, du sidabro medalių komplektai Europos pirmenybėse. Vis dėlto labai svarbus yra sėkmės faktorius. Rinktinių turnyrai yra trumpi, svarbu per juos būti geros sportinės formos, sulaukti sėkmės, išvengti traumų.
Lietuvos rinktinė buvo arti ir per pastaruosius du čempionatus – tiesiog 2017 metų Europos čempionate nelabai ką galėjome pastatyti prieš graikus, o pastarajame pasaulio čempionate ir numuštas nuo lanko kamuolys per mačą su prancūzais buvo svarbus.
Kita vertus, pažiūrėkime į prancūzų sudėtį – ji tikrai kitokia nei mūsų, kiek jie turi žaidėjų vien iš NBA. Kažkur ilgame procese mes atsilikome, tiek tokio lygio žaidėjų, kaip turėdavome anksčiau, dabar nelabai yra.
Prieš akis daug nežinomybės. Kas bus su olimpinėmis žaidynėmis, ar pavyktų į jas patekti per atranką? Kas laukia NBA, ar iš ten galės atvažiuoti žaidėjai? Atrodo, kad kitos komandos pastaraisiais metais daugiau paėjo nei mes. Laukia sunkus kelias.
