D.Adomaitis planavo pradėti darbus su rinktine rugpjūčio 30-ąją, bet jam teko atidėti planus dar bent savaitei. Nuplaukė ir rugsėjo 5-ąją organizuota kelionė į Suomiją, kur mūsiškiai būtų sužaidę kontrolinį mačą su vietos rinktine.
D.Adomaičiui, akivaizdu, įgriso šis nervų karas ir neorganizuotumas prieš kiekvieną pasaulio čempionato atrankos langą.
Manote, aš, kaip „Ryto“ treneris, labai noriu išleisti žaidėjus į rinktinę?
Net ir dabar, pristatęs 15 žaidėjų sudėtį, D.Adomaitis nėra tikras, ar žalgiriečiai Edgaras Ulanovas bei Marius Grigonis rugsėjo 6-ąją pasirodys stovykloje Vilniuje su Lietuvos apranga.
Pagrindinė problema – klubai rekomenduoja savo krepšininkams nežaisti rinktinėse ir geriau pasiruošti sezonui. Oficialiai jie negali uždrausti žaidėjams vykti į nacionalinę komandą, bet krepšininkai dažnai įsiklauso į klubų rekomendacijas ir renkasi juos, ne rinktines.
„Man teko kalbėti ir su Edgaru Ulanovu, ir su Mariumi Grigoniu. Kaip supratau iš paskutinio mūsų pokalbio, jie nori atstovauti rinktinei. Bet patys žinote, kokia yra situacija... – pradėjo D.Adomaitis. – Manote, aš, kaip „Ryto“ treneris, labai noriu išleisti žaidėjus į rinktinę? Mes kalbėjome ir su suomių treneriu, kad visi suprantame sistemos trūkumus. Bet prie jos turime prisitaikyti. O dabar yra keletas niuansų, kurie mane truputį stebina.
Atvirai pasakius, pradedu nebesuprasti, kur Lietuvoje yra krepšinis ir kur toje piramidėje yra rinktinė.
Kaip suprantu, rinktinė yra aukščiausia piramidės dalis. Visi sporto klubai ruošia žaidėjus rinktinei. Žaidėjams garbė žaisti rinktinėje, o klubams turėtų būti garbė, kad jų žaidėjai atstovauja rinktinėms. Taip visada buvo.
Anksčiau klubai išleisdavo žaidėjus į rinktinę liepos mėnesį. Pusę liepos, rugpjūtį jie treniruodavosi, žaisdavo čempionatuose, atvykdavo į klubus likus kelioms dienoms iki oficialių rungtynių ir tada problemų nebuvo.
Jokiu būdu neginu sistemos. Bet yra 10 dienų, kai reikalingi stipriausi žaidėjai, kuriuos išleistų į rinktinę. Kur mes dabar pradedame dėti prioritetus, tai jau klausimas jums. Šia tema jums reikėtų parašyti straipsnių, kurių, manau, dabar trūksta.“
D.Adomaitis nusprendė organizuoti rinktinės stovyklą savaite vėliau pasitaręs su klubais ir nusprendęs netrikdyti krepšininkų pasiruošimo klubiniam sezonui.
Datos pakeitimas, D.Adomaičio teigimu, iškart palengvino derybas su kai kuriomis ekipomis. Milano „Olimpia“ išleido į rinktinę Artūrą Gudaitį bei Mindaugą Kuzminską, Atėnų „Panathinaikos“ pernelyg netryško noru, bet paleido Luką Lekavičių.
Stringa tik derybos dėl „Žalgirio“ žaidėjų.
Tačiau D.Adomaičiui labiausiai nepatinka, į kokią situaciją statomi krepšininkai.
„Mane labiausiai šioje situacijoje erzina tai, kad viskas numetama ir pasakoma, jog krepšininkas turi nuspręsti. Žaidėjas pastatomas tarp rinktinės ir klubo. O kas yra sakoma už uždarų durų, patys suprantate.
Visur taip yra. Visose komandose. Žaidėjams siūlo nevykti į rinktines. Ne tik Lietuvos. Visose tas pats, – pyko D.Adomaitis. – Aš, kaip klubo treneris, labai suprantu. Tai tikrai nedėkinga situacija, kai pradedi sportuoti ir žingsniuoji žingsnis po žingsnio pasiruošime toliau, bet žaidėjas išvyksta, kažką praleidžia ir būna blogai. Bet manau, tai ne to lygio žaidėjai, kuriems reikėtų ką nors aiškinti.
Kiek teko bendrauti su žaidėjais, jie visi norėjo žaisti rinktinėje. Bet tas pasaulis linksta prie materialių dalykų, dabar visi skaičiuoja pinigus. Manau, tai irgi turi įtakos. Žaidėjai tikrai nori, nori žaisti, domisi. Bet visi iš klubų pusės duoda suprasti, kad jiems siūloma nevykti.
Man norisi visų klubų, trenerių, vadovybės geranoriškumo.“
Paklaustas, kaip būtų galima suprasti šią įsišaknijančią „rekomendacijų nežaisti“ problemą, D.Adomaitis žvilgtelėjo į svarbiausius krepšinio organus.
„Rasti išeitį ir susitarti turi dvi organizacijos (Eurolyga ir FIBA – aut. past.). Baigti kariauti ir rodyti savo ambicijas. Nes krepšinio dalyviams – žaidėjams, treneriams, klubams, tai yra sudėtingiausia.
Daug kas sako, kad futbolas yra labai geras pavyzdys, bet manau, jog krepšinyje neįmanoma padaryti to, kas yra futbole. NBA yra visiškai kitokia organizacija. Manau, vis tiek galima surasti taškus.
Pasikartosiu – neginu esamos sistemos. Tiesiog galiu pasidalinti patirtimi, kuri buvo praėjusiais metais. Buvo kalbėta apie 1–2 dienų tvarkaraščio dienų suderinimą. Manau, jei labai nori, gali suderinti datas. Bet pirmiausia reikia dviejų organizacijų noro. Ir, aišku, kiek teko bendrauti su kolegomis, treneriais, reikia, kad jie atsižvelgtų į trenerių nuomonę, nes mums reikia laviruoti toje sistemoje.
Manau, niekada nebus idealios sistemos. Visada bus kokių nors trūkumų, bet reikia, kad jų būtų kuo mažiau.“
