Rungtynių diena. D.Adomaitis keliasi kiek anksčiau nei įprastai, kad nuvažiuotų į areną prieš pasirodant žaidėjams. Ten jis dar sykį pasikartoja pagrindinius rungtynių akcentus. Nusprendžia, kuriuos krepšininkams verta rodyti ir kurių ne.
Tik prieš tai namuose jis dar visada nusiskuta barzdą – ritualas, atėjęs dar iš krepšininko karjeros.
Liko ir įprotis rungtynių dieną valgyti tą patį maistą, dažniausiai – makaronus su vištiena. Tik pastaraisiais metais D.Adomaitis prieš rungtynes mėgdavo susėsti su asistentais prie bendro pietų stalo ir aptarti dvikovos planą, tad maisto racionas kiek išsiplėtė.
Grįžęs namo treneris dar susiruošdavo kostiumą ir pasitempęs žygiuodavo į mūšio lauką.
Pastarąjį pusmetį Dainiaus rutinos kiek pasikeitė. Svarbiausiuose Lietuvos krepšinio mūšiuose jis stovi nebe prie šoninės linijos, o sėdi pirmosiose tribūnų eilėse.
Kol vyksta klubinis sezonas, adrenaliną dabar jam sukelia nebe svarbūs metimai rungtynių įkarštyje, o, pavyzdžiui, kad ir pastabos dėl paskelbto rinktinės kandidatų sąrašo, kaip tą pirmadienio rytą.
Bet po trijų mėnesių pertraukos rungtynių jaudulys sugrįš. D.Adomaitis vėl taps nebe žiūrovu, o jų dalyviu. Vasario 23 ir 26 dienomis lietuviai Klaipėdoje 2019-ųjų pasaulio čempionato atrankoje priims Vengrijos ir Kosovo rinktines.
Prieš jas – 24sek pokalbis su D.Adomaičiu apie vizito Amerikoje įspūdžius, komplimentus Jonui Valančiūnui ir Domantui Saboniui, Denverio lietuvių triūsą, įdomius trenerio darbo pasiūlymus ir skeptikus.
– Treneri, jūsų rinktinės kandidatų pasirinkimu galėjo būti daug nepatenkintų: komunikacijos pasigedęs Donatas Motiejūnas, į sąrašą neįtrauktas Martynas Gecevičius ar, pavyzdžiui, iš sudėties iškritęs Šarūnas Vasiliauskas. Ar, ruošdamas sąrašus, skelbdamas dvyliktukus, suprantate, kokios gali būti sprendimo pasekmės ir kokią tai įtampą gali sukelti?
– Kandidatų sąrašą renkame su trenerių kolektyvu. Atsižvelgiame į priešininką ir norime kviesti tuos žaidėjus, kurie geriausiai atrodo ir geriausiai tiktų sistemai.
Kitas dalykas, norime suteikti galimybę žaidėjams, kurie stebina savo žaidimu. Jaunimui. Norime juos išbandyti.
O kad kažkas bus nepatenkintas... Visada bus nepatenkintų. Žmonių, kurie turės savo nuomonę, ir ji bus kitokia.
Visada galima diskutuoti. Bet rinktinėje yra dvylikta vietų, tad diskusijų gali būti labai daug. Mes labai išsamiai apsvarstome visus už ir prieš, kodėl ir t.t., o tada priimame sprendimą.
– Sprendimas būna asmeniškai jūsų ar bendras trenerių štabo verdiktas?
– Bendras, bet jis labai sutampa.
Kažkokių drastiškų skirtumų tose nuomonėse nėra. O jeigu ir būtų, galutinį sprendimą priimčiau aš. Tai normalu.
Daugiausiai diskusijų kyla dėl paties pirminio kandidatų sąrašo, kadangi yra daugybė žaidėjų, kuriuos stebime.
Pavyzdžiui, džiugu, kad Arnas Velička pasirašė sutartį su „Lietkabeliu“ ir bus Lietuvoje. Bus paprasčiau matyti jo žaidimą. Tai vienas jaunų žaidėjų, kuris sulauks mūsų dėmesio.
– Dar prieš tapdamas rinktinės treneriu sakėte, kad žinote, kas jūsų laukia. Spaudimo galite sulaukti dėl savo pasirinktų žaidėjų, pirmųjų rezultatų Europos čempionate. Ar jis didesnis, nei tikėjotės? Nesunku?
– Žinote, kai esu profesionalų krepšinyje nuo 17-os, nelabai čia kas gali paveikti. Žaidžiau įvairiame lygyje – ir klubuose, ir rinktinėje. Tad kažko, kas nustebintų, nebuvo.
To ir tikėjausi. Spaudimas buvo, yra ir bus. Bet tai normalu. Ne tik krepšinyje, bet ir visame sporte.
– Ar jau spėjote pasiilgti įprastos savo vietos prie atsarginių suolo?
– Aišku, norėtųsi būti šalia šoninės linijos. Kartais pagaunu save, kai galvoju, ką rungtynių metu pats daryčiau vietoj trenerio. Bet, manau, tai normalu kiekvienam treneriui.
– Ką naujo pastebėjote sėdėdamas žiūrovo kėdėje?
Dabar galbūt daugiau stebiu žaidėjų, suolelio reakcijas. Geriau matau krepšininkų psichologinę būseną. Rinktinės kandidatų reakciją. Kaip jie reaguoja į trenerio pastabas, situacijas.
Kai kažką rungtynių metu pasakai žaidėjui, jis eina ant suolo sėstis, o tu jau nebelabai jo matai, nes esi žaidime.
Bet galbūt tai padeda dar geriau pažinti žaidėjus.
– Gal stebint krepšinį iš žiūrovo kėdės kilo naujų idėjų, ką savo darbe darytumėte kitaip?
– Oi, idėjų yra daug (juokiasi). Tas skirtingo pobūdžio rungtynių stebėjimas duoda daug: NBA, Eurolygos, Europos taurės, LKL. Dabar atsirado daugiau laiko stebėti tų komandų trenerių rungtynes, kurias visada būdavo įdomu pamatyti, tik gal nebūdavo tiek laiko.
Tikrai... Ir užrašuose, ir vaizdo failuose yra susidėlioję nemažai idėjų.
– Kurie tie treneriai?
– Europoje pradedu nuo „Žalgirio“ rungtynių. Įdomu stebėti Šaro darbą, „Žalgirio“ žaidimą. Željko Obradovičius ir Xavi Pascualis yra treneriai, kurių žaidimą visada įdomu sekti.
Labai įdomu sekti „Boston Celtics“ ir pamatyti, kaip jiems pavyks įgyvendinti visus sumanymus. Labai įdomi ir „Houston Rockets“ komanda. Ji mane ant to užvedė, nes tai puolime labai daug įdomių dalykų daranti komanda. Greggas Popovichius irgi sukelia daug įdomių idėjų.
Džiugu, kad JV turi savo vaidmenį ir ten yra ir gerbiamas, ir turi didelį trenerio pasitikėjimą, klube susikūrė gerą įvaizdį.
– Kiek maždaug pamatote rungtynių per savaitę?
– Priklauso nuo to, kokia yra savaitė. Jeigu Eurolygoje vyksta dvejos rungtynės per savaitę, gali išeiti 10 rungtynių per savaitę. Kartais daugiau, kartais mažiau.
– Pastaruoju metu matėte ypač daug NBA krepšinio, nes viešėjote Amerikoje. Kokių idėjų atsivežėte iš trijų skirtingų organizacijų: „Toronto Raptors“, „Indiana Pacers“ bei „Denver Nuggets“?
– Minčių ir idėjų tikrai daug. Aišku, Toronte ir Indianoje buvo labai aiškus tikslas. Indianoje mačiau vienas rungtynes ir vieną treniruotę, Toronte – dvi treniruotes ir dvejas rungtynes. Buvo galima tik susidaryti įspūdį apie organizaciją ir darbo sąlygas. O susipažinti su komandos funkcionavimu artimiausiai prisileido Denveris.
Aišku, yra dalykai, kurie mums ne tai, kad neįmanoma, bet sunkiai pritaikomi. Kalbant apie krepšinio pusę, neturime užtektinai žmonių, kad galėtume padaryti kai kuriuos dalykus. Organizacinėje pusėje galima daryti daug dalykų, bet mums reikalingi žmonės. Į kai kuriuos dalykus neatkreipiame dėmesio. Tačiau čia ir yra didžiausias skirtumas, kad NBA klubai yra verslas. O mūsų komandoms reikia pirmiausia rūpintis biudžeto surinkimu. Nežinai, kokiu biudžetu disponuosi, tad dažnai būna nežinomybė. O ten viskas visiems labai aišku, tad ir dirbti paprasčiau.
O kad galėtume pritaikyti NBA dalykų, ypač krepšinio analitikoje ar treniruočių procese, tikrai daug ką galime.
– Kas siejo ir kas skyrė jūsų aplankytus klubus Amerikoje?
– Per tą trumpą laiką pasimatė skirtumas tame, kad Torontas yra didelis miestas – 2,5 mln. gyventojų. Tai europietiškas miestas su daug jaunų žmonių. Komanda turi du „All Star“ žaidėjus (lygos žvaigždes. – red.), apie kuriuos sukasi puolimas ir visa ta didžiulė mašina.
Džiugu, kad JV turi savo vaidmenį ir ten yra ir gerbiamas, ir turi didelį trenerio pasitikėjimą, klube susikūrė gerą įvaizdį.
Ten būnant jautėsi, kad jie laukia kažko gero. Atrodo, kad ten yra visos pastangos, susikaupimas, spaudimas, kad tai sezonas, kai „Raptors“ gali kažką pasiekti.
Indianoje komanda po mainų pradeda naują etapą. Situacija gal kitokia – miestas mažesnis, jaučiasi labai gera aura. Tiek arenoje, tiek organizacijoje. Džiugu, kad gerai sekasi Domui. Jis ten puikiai išnaudojamas, gerbiamas organizacijoje. Treneriai apie jį atsiliepia labai gerai.
O apie Denverį galiu pasakyti daugiausiai, nes susipažinau su klubu iš arčiau. Aišku, tai ten dirbančių lietuvių dėka, kad taip arti prisileido prie organizacijos. Pamačiau ir visą treniruočių procesą. Ten vėl kitokia istorija, nes tai jauna komanda, kuri auga ir skaičiuoja žingsnius į priekį, jog po kelerių metų „Nuggets“ galėtų patriukšmauti NBA.
– Denveryje dirba Artūras Karnišovas, Tomas Balčėtis ir Martynas Pocius. Kaip jiems ten sekasi?
– Nustebino tai, kad pačiame klube jaučiasi labai geras paprastas bendravimas. Kiekvienas žino savo užduotis, bet jų atmosfera yra superinė. Negali sakyti, kad tai kažkieno vieno nuopelnas. Manau, jis visų – buvo be galo malonu bendrauti ir su „Nuggets“ prezidentu. Darbui atmosfera ten superinė. Bet visi ten tikisi ir rezultato aikštėje. Atmosfera visada gera biure, kai komanda laimi. Turbūt taip yra visur.
Juolab kai Denveryje yra ne tik krepšinis – ledo ritulio, beisbolo klubai. To sporto daug, miestas labai fainas.
Tomas rodė savo darbo specifiką. Lietuvoje tą daro arba labai mažai kas, arba visai nedaro. Duomenų bazės ir galimybės tais duomenimis naudotis tokios, kad priklauso tik nuo to, kaip jais naudosis. Balčėtis ten daro fantastinį darbą, pateikdamas tuos duomenis vadovams, treneriams. Ten tos informacijos yra tikrai daug.
– Žodis nustebino turbūt labiausiai tiktų Domantui Saboniui.
– Manau, Domo atveju be galo svarbu tai, kad jis labai gerai pasinaudojo situacija. Turneriui gavus traumą, jis užėmė vietą starto penkete. Komandos rezultatai buvo geri, jo žaidimo kreivė šoko į viršų. Turneris sugrįžo, bet Domantas neturėjo problemų įsijungti nuo suolo.
Treneris labiausiai džiaugiasi jauno žaidėjo motyvacija su labai geru dideliu krepšinio IQ. Matyti, kad Indianos klubas savo planuose jį mato labai toli.
Mes kaip tik juokavome, ar Jonui jau reikėtų apsidėlioti daiktus. Juokais pasakė, kad ne. Jonas yra svarbi „Raptors“ komandos dalis.
– Kiek toli savo planuose Joną Valančiūną mato „Raptors“ komanda?
– Manau, jam tas universalumas pridės vertės. Mes labai sureikšminame kalbas, kai kažkas kalba apie lietuvį. Bet tame informacijos kiekyje kartais kažkas nuskamba, kad „gal ir toks variantas“, o mes Lietuvoje pasigauname tai už gryną pinigą.
Bet kiek kalbėjo vadovai ir treneris, jie labai patenkinti Jonu. Manau, ir pats Valančiūnas patenkintas Toronte.
– Jo tritaškiai – netikėtai iššovęs ar būsimas stabilus ginklas?
– Nesinori prišnekėti, bet manau, kad jau galima įžvelgti stabilumą. Niekas neatsirado atsitiktinai. Pavyzdžiui, rinktinėje jis pasilikdavo po treniruočių ir mėtydavo tuos tritaškius iš įvairių pozicijų. Galima sakyti, kad jis kryptingai link to dirbo.
Daugiausia įtakos tam turėjo tai, kad „Raptors“ atsirado naujos žaidimo situacijos. Jis dažniau gauna kamuolį už tritaškio linijos, tapo pasuotoju, šiemet žaidžia daugiau ir po „hand-off“ situacijų. Tad jam atsirado daugiau galimybių mesti.
Gyvai žiūrint, salėje jį netgi skatina dar daugiau mesti. Gerai, kad Jonas dar nepasiduoda emocijoms ir gerai išskaito situacijas, kada jam mesti.
– Lankėtės Toronte kaip tik prieš mainų termino pabaigą. Gal įžvelgėte kokių nors užuominų, kaip „Raptors“ ketina su Jonu elgtis ateityje – iškeisti jį arba pasilikti?
– Mes kaip tik juokavome, ar Jonui jau reikėtų apsidėlioti daiktus. Juokais pasakė, kad ne. Jonas yra svarbi „Raptors“ komandos dalis.
Nors, aišku, faktas yra vienas, kad ten niekada negali žinoti. Nė vienas žaidėjas negali būti tikras dėl savo ateities. Tai yra verslas. Didžiulis verslas.
Manau, geriausiai ją apibūdino vieno NBA vadovų pasakymas: daug kam gali nepatikti, ką daro LaVaras, daugeliui tai gali prasilenkti su įsitikinimais, bet reikia sutikti, kad jis tą daro gerai.
Teko lankytis ir Kolorado universiteto komandos treniruotėje ir pabendrauti su treneriu. NBA sumoka 3,5 milijardo dolerių vien atlyginimams. Pati NBA gauna 6,5 milijardo pajamas ir dalijasi jas su klubais. Begalė taisyklių, kurios visiems aiškios.
Vien tai, kad viešbutyje įsijungi televiziją ir matai keturis ESPN sporto kanalus, kur skirtingi žmonės skirtingomis temomis kalba apie NBA.
Vau. Kartais ten pasako tokios informacijos, kad net paima pavydas, jog mes krepšinio šalyje net neturime sporto kanalo, kuris kalbėtų apie krepšinį ir kitus sportus.
Teko bendrauti su Martynu Pociumi ir kalbėtis apie NCAA. Kaip manote, kiek metų į priekį ten išpirkti visi abonementai į Djuko komandos rungtynes?
– Jeigu jau paklausėte, skaičius bus įspūdingas. Gal penkeriems?
– Dabar gali įsigyti abonementus 2026-iesiems. Ten talpina apie 10 tūkstančių sirgalių. O tai tėra studentų lyga, kur žaidėjams net nemokami atlyginimai.
– Beje, ar amerikiečiai klausinėjo jūsų, kaip Lietuvoje sekasi Ballų šeimynai?
– Tai viena iš temų, apie kurią buvo užduotas klausimas kiekviename klube. Tai tikrai, ta nuomonė kontroversiška.
Tai buvo tikrai įdomus pasiūlymas, ir jei ne išvyka į Ameriką, ne suderinti visi planai ir susitikimai, manau, galbūt būtų kitokia situacija.
Kaip galima suprasti, Ballai daug kam kelia šypseną, bet niekas negali ignoruoti tos situacijos. Manau, geriausiai ją apibūdino vieno NBA vadovų pasakymas: daug kam gali nepatikti, ką daro LaVaras, daugeliui tai gali prasilenkti su įsitikinimais, bet reikia sutikti, kad jis tą daro gerai. Jis rodo, kaip galima pakelti prekinį ženklą, jo vertę.
Tai labai geras ir teisingas apibūdinimas. Daug kam gali nepatikti, kažkas gali žavėtis, bet negali ignoruoti fakto, kaip jis daro savo darbą.
– Visa kelionė į Ameriką sutapo su „Lietkabelio“ pasiūlymu treniruoti komandą. Kaip vyko tos derybos?
– Pokalbis buvo. Tik jokiu būdu nebuvo kalbos, kad galėčiau treniruoti komandą po kelionės. Tiesiog yra prisiimti įsipareigojimai. Jau buvau suderinęs visus susitikimus Amerikoje, pasiruošęs kelionę. Manau, būtų neteisinga ją atšaukti.
Aišku, paprašiau vieną dieną pagalvoti, bet vis tiek... Aš esu žodžio žmogus. Man svarbiau padaryti tai, ką esu pažadėjęs, nei kažkaip šokinėti greitai ar pasiduoti emocijoms.
Tai buvo tikrai įdomus pasiūlymas, ir jei ne išvyka į Ameriką, ne suderinti visi planai ir susitikimai, manau, galbūt būtų kitokia situacija.
– Kokios galimybės šį sezoną dar susirasti klubą?
– Būsiu laisvas pasiūlymams. Po pirmo lango prieš Kalėdas buvo dar porą įdomių pasiūlymų, tačiau ta pati istorija – kiek per vėlai, kai viskas jau buvo suplanuota.
Taip kad niekada negali žinoti.
