– Ar padidintas dėmesys jus nervina, ar jums tai yra priimtina ir manote, kad tai nieko baisaus?
– Jau esu įpratęs prie to dėmesio. Vis tiek profesionaliai krepšinį žaidžiau nuo 17 metų. Lietuvoje krepšinis priverčia susitaikyti, kad tu būsi matomas, kad esi viešas asmuo, kad privalai bendrauti su sirgaliais, ne tik su tais sirgaliais, kurie palaiko tave, bet ir su priešininkų. Tikrai čia jokių problemų nėra. Su tuo man tikrai niekada nekilo problemų. Tikiuosi, kad ir nekils.
– Krepšinis Lietuvoje laikomas antrąja religija. Kai kam – gal net ir pirmąja. Kada jūs supratote, kad tai yra jūsų gyvenimo aistra?
– Manau, į krepšinį atėjau kaip ir didelė dauguma vaikų – per visus kitus sportus. Mokykloje teko užsiimti ir lengvąja atletika, ir tenisu, ir futbolu. Bet vis dėlto tas krepšinis buvo kažkas daugiau nei sportas. Ypač tais laikais, kai buvo tos legendinės „Žalgirio“ ir CSKA dvikovos.
Galima sakyti, kad krepšinis nebuvo tik sportas, bet tikrai kažkas daugiau. Tiems, kas nebijodavo, tai buvo ir politika, ir kažkoks pasipriešinimas. Tai buvo netiesioginis pasipriešinimas, bet mes jį suprasdavome kaip tiesioginį.
Visoje Lietuvoje, kai žaisdavo „Žalgiris“ prieš CSKA, sustodavo visi darbai. Tai tikslus pasakymas. Visi nedirbdavo, negyvendavo, visi žiūrėdavo krepšinį. Manau, kad ta aistra ir užkrėtė noru pasipriešinti, gal tokiu patriotiškumu. Tas krepšinis gal tuo ir žavus.
– Ar, kai pats stebite rungtynes, galvoje dėliojate, kaip galėtų pasielgti treneris? Ar jaučiate norą patarinėti kitiems treneriams?
– Ne, visada manau, kad tiek gyvenime, tiek sporte (bet kuriame sporte) privalai priimti sprendimus. Juos ir priimi. Ar jie geri, ar blogi, išsiaiškini bėgant laikui. Kritikuoti už priimtą sprendimą nesu linkęs.
Man paprasčiausiai įdomu. Kartais bandau nuspėti, kokį sprendimą treneris priims. Pastebiu, kad kuo geriau pažįsti trenerį, tuo labiau ir nuspėji. Jei po to prieš jį žaidi, tikrai truputį lengviau. Tai ir yra trenerio darbe labai svarbu – turi nuspėti kai kurias situacijas, ką darys priešininkų treneris, gal pasirinks kokią nors gynybos, puolimo sistemą, kaip mes netaisyklingai sakome, reikia nuspėti, per kur atakuos. Analizuoju, bet niekada į tai nežiūriu kažkokiu kritišku žvilgsniu.
– Krepšinis yra sportas Nr. 1 Lietuvoje. Aš norėčiau šiek tiek skepticizmo į tai įnešti. Kaip jūs manote, ar krepšinis nėra populiarus Lietuvoje vien dėl to, kad labai nemėgstame pralaimėti? Tarkime, jeigu futbolą žaistume tokiame pačiame lygmenyje kaip krepšinis, ar jums neatrodo, kad viskas apsikeistų ir stotų į savo vietas – futbolas būtų sportas Nr. 1 ir pasaulyje, ir Lietuvoje?
– Gali būti, bet manau, kad daug įtakos daro tai, kad gyvename toje klimatinėje zonoje, kur krepšinį žaisti gal paprasčiau. Tikrai turime daug salių, fantastiškus vaikų trenerius. Ne tik didžiuosiuose miestuose. Provincijose dirba fantastiški žmonės, fantastiški specialistai, kurie paruošia labai daug žaidėjų.
Matomumas televizijoje, internete irgi daro savo, todėl krepšinis išlieka tame lygyje. Manau, kad futbolas irgi daro daug žingsnių, kad pritrauktų jaunų žaidėjų. Žinau, kad jie tikrai gerai dirba, [...] tikrai pritraukia daug vaikų, bet gal pasakymas „krepšinis yra antroji religija“ ir lemia, kad visi nori būti to dalimi.
Jau esu įpratęs prie to dėmesio. Vis tiek profesionaliai krepšinį žaidžiau nuo 17 metų.
– Ar jums neskauda širdies ir nėra gėda, kad iki šiol neturime nacionalinio stadiono?
– Nuoširdžiai? Gėda. [...] Buvo ketveri sunkūs metai, žaidžiant Prancūzijoje, kai teko išgyventi patyčias (juokiasi). Ypač, kai lietuviai žaidė su prancūzais.
– Kaip vertinate buvusias Lietuvos rinktinės atrankos rungtynes su Kosovu ir Lenkija?
– Labai gerai. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žaidėjų noras ir atsidavimas, sirgalių palaikymas buvo fantastiškas – pilna arena Klaipėdoje. Pati atmosfera buvo nuostabi. Paskutinis aspektas, kuris labai svarbus, – atvažiavę žaidėjai nutildė visus kritikus, kurie teigė, kad bus problemų žaidžiant Lietuvoje. Parodėme, kad mes, lietuviai, esame krepšinio šalis.
– Kokia atmosfera vyravo Kosove? Girdėjome, kad kažkas ir užsirūkė.
– Pas juos įprasta ir užsirūkyti, ir kažką apspjauti. Viskas ten gerai (juokiasi).
Tikrai truputį baiminomės dėl tos atmosferos. Mes, treneriai, apie tai žinojome. Kai kurie žaidėjai irgi žinojo, todėl norėjome turėti keletą patyrusių žmonių. Per treniruotes irgi pabandėte sukurti tą atmosferą, tą pragarą. Manau, kad pasiruošėme gerai.
– Kokiu būdu tai darėte? Leidote įrašus per magnetofoną?
– Taip, leidome įrašus su skanduotėmis, sirgalių palaikymu, kad žaidėjai aikštelėje nesusišnekėtų, negirdėtų trenerio, kad kontrolė būtų prarasta. Manau, kad tai buvo veiksminga. [...]
– Ar žaidėjai nėra vaikiškai įžeidūs – aš kovojau, o po to pasirinko kitą?
– Ne, čia yra rinktinė, tai – daug daugiau. Kiekvienas turi paminti savo asmeninius principus ir viską aukoti dėl rinktinės. Visi tai supranta ir taip nusiteikę atvažiuoja.
– Ar jums neatrodo, kad, jeigu jau esame krepšinio šalis, galėtume surinkti tris rinktines, kurios būtų pajėgios kovoti? Ar dabar krepšinio lygis taip iškilęs, kad trijų rinktinių Lietuvoje nesurinktume?
– Esame tokia tauta, kuri mėgsta, nori save nuvertinti. Mane tai labai erzina. Tiek metų žaidžiau užsienyje, kur mačiau, kaip tos tautos kaip tik save geriau vertina – „Mes esame geresni“. [...] Turime rezervą, dar bandysime jaunus žaidėjus. Gal duosime pasikoreguoti, pasireikšti kitiems. Svarbiausia – reikia duoti šansą. Jie privalo jį išnaudoti.
– Tai tris rinktines galime surinkti?
– Tikrai taip.
– Kiek laiko praleidžiate ore, kelionėse su Lietuvos rinktine?
– Kelionės su Lietuvos rinktine labai gerai suorganizuotos. Turėjome (kad ir dabar į Kosovą) galimybę skristi užsakomuoju reisu. Kaip mes sakome, tai labai nesudėtingos kelionės – 2,5 val. ore yra labai mažas laiko tarpas.
Bet, jeigu tai yra kelionės, kai skrendi su vienu ar dviem persėdimais, tada jau visa diena labai užimta netiesioginiu darbu. Jeigu yra užsakomasis reisas, gali turėti treniruotę ir skrydį. Jeigu yra du persėdimai, netenki vienos treniruotės. Labai sudėtinga.
– Turbūt reikėtų kalbėti ne tik apie treniruotes, bet ir pačią žmogaus būseną. Skrydis vis tiek išvargina, tenka susidurti su slėgių skirtumais. Kaip atsigaunate iš karto po skrydžio?
– Yra žaidėjų, kurie turi individualių problemų. Tai ypač aktualu žaidėjams, kurie turėjo ar turi problemų su nugara, kuriems buvo atliktos operacijos. Pavyzdžiui, broliai Lavrinovičiai, galima pasakyti, skrenda arba gulėdami, arba stovėdami. Sėdi, tik kai lėktuvai leidžiasi arba kyla. Juos galima pateikti kaip pavyzdį, bet tokių žaidėjų yra nemažai. Problemų kyla ne vien dėl ūgio, vietos trūkumo reisuose ir t. t.
Žinoma, yra pagalbinių priemonių, naudojamų komandose, pavyzdžiui, kompresinės kojinės, kurios padeda žaidėjams išvengti, paprastai sakant, kojų tinimo, kuris sukeliamas skrydžio metu. Taip pat taikomi masažai, ledų procedūros. Medicininis personalas žino geriausiai.
– Su rinktine skrydžiai būna komfortabilūs, tačiau su klubais tenka skraidyti nuolat. Ar tai nevargina? Ar neerzina? Ar yra krepšininkų, kurie tiesiog bijo skristi?
– Žinoma, tai vargina. Kartais, kai reisai atidedami ar pasitaiko kažkokių nesusipratimų, tai erzina, bet tai mūsų darbo dalis. Nieko negali pakeisti. Paprasčiausiai gali gerai susiplanuoti keliones ir išvengti nepatogumų.
Kiekvienoje komandoje visada buvo ir yra žaidėjų, kurie mažiau ar daugiau bijo skristi. Žaisdamas Prancūzijoje turėjau komandos draugą, kuris, atrodė, nebijo skristi, tačiau vieną kartą skridome užsakomuoju reisu. Jis pasakė – ne, neskrisiu. Lėktuvas buvo perdarytas iš transportinio, todėl jame nebuvo langų. Jis įlipęs į lėktuvą pasakė – ne, man klaustrofobija, negalėsiu skristi. Jis važiavo traukiniu. Suspėjo, atvyko likus porai valandų iki rungtynių.
– Lietuvoje turime 3 mln. komentatorių. Ar krepšininkai skaito, ką rašo Lietuvos žmonės apie jų žaidimą? Ar nedraudžiate to daryti?
– Uždrausti neįmanoma. Kiekvienas turi tvarkytis su tuo asmeniškai. Kiek teko matyti ir girdėti, daug kas skaito ir turbūt kreipia dėmesį. Manau, kad tai klaida. Kritikos ar komentarų visada reikia išklausyti. Mūsų darbe tai normalu, bet tai jokiu būdu neturi būti anoniminis komentaras. Jei žmogus nori pasakyti kritiką, prašom. Būna žmonių, kurie viešai pasisako.
Aš irgi sulaukiu įvairių komentarų, laiškų – ir nedraugiškų, ir draugiškų, ir palaikančių. Man juokingiausia, kai „Facebooke“ parašo „Gintas Nesvarbu“ be nuotraukos – „grybas tu esi“ (juokiasi).
– Bet kokiu atveju tie neigiami komentarai turbūt tikrai neprideda stiprybės?
– Manau, kad kiekvienam žmogui neprideda, bet reikia sugebėti nuo to atsiriboti.