Dėl nelemto nugaros raumens spazmo M.Kuzminskas negalėjo baigti paskutinių B grupės rungtynių su Vokietija.
Žaidėjui tai buvo labai neįprasta. Ne tik todėl, kad lietuvio dar niekada nekamavo jokios nugaros problemos. Per pastaruosius 4 metus jis buvo praleidęs tik dvejas rungtynes ir vienintelę treniruotę.
Bet tas skausmas nugaroje buvo toks stiprus, kad M.Kuzminskas nebegalėjo išsėdėti ant atsarginių suolo Tel Avive ir patraukė į rūbinę.
„Biški nugarytę paskaudo“, – tada žurnalistų zonoje praeidamas nusišypsojo M.Kuzminskas, o D.Adomaitis jau planavo, kaip ketvirtadienį žaidėjas dalyvaus treniruotėje „Sinan Erdem“ arenoje.
Bet ne viskas taip greitai, kai kalbame apie nugaros traumas.
Skausmo surakintas taip, kad sunkiai galėjo apsiauti batus, Mindaugas Kuzminskas planavo pilna jėga sportuoti aštuntfinalio išvakarėse. Tačiau pasportavęs jis vėl pajuto maudimą nugaros srityje.
„Apie jo dalyvavimą rungtynėse spręsime prieš pat rungtynes“, – sunerimęs pareiškė Dainius Adomaitis, likus 24 valandoms iki ginčo kamuolio.
Vietoj treniruočių, M.Kuzminskas dabar gyvena procedūrų ritmu.
„Visą dieną neišeinu iš procedūrų“, – juokėsi vienas Lietuvos rinktinės lyderių.
Jeigu nacionalinė komanda iki aštuntfinalio turėtų 4 dienas, viskas būtų paprasčiau. Tačiau lemiamos Europos čempionato kovos nelaukia.
Mantas sėdėjo šalia. Sakiau jam, kad nebeprisimenu čempionato rungtynių, kur trečiajame kėlinyje viskas buvo ramu ir beliko tik žiūrėti.
„Bandome paspartinti dalykus. Džiugu, kad su kiekviena valanda viskas, atrodo, gerėja. Viskas bus gerai. Reikia būti optimistams“, – tradiciškai optimistiškai kalba M.Kuzminskas.
Jis iš skausmo sukandęs dantis veržiasi į aikštę, kad padėtų savo šalies komandai. Dėl jos aukojasi ne tik jis, bet ir dar vienuolika herojų bei visas trenerių štabas.
„Nustebino, kiek jie dirba. Jie ištisai žiūri video, analizuoja varžovus, daro susirinkimus“, – neslėpė M.Kuzminskas.
Nustebino jį ir Dainiaus Adomaičio pasitikėjimas komanda ir žmogiškumas. Tai treneris, kuriam kiekvienas rinktinės narys nori kažkuo atsidėkoti. O vienintelė vieta tą padaryti – aikštėje.
Kartais į ją vyrai žengdavo norėdami užstoti trenerį nuo nepelnytos kritikos.
Apie tai ir plačiau – 24sek interviu su M.Kuzminsku iš Stambulo.
– Mindaugai, aštuntfinalis toks etapas, kuris gali nubraukti visą triūsą grupės varžybose. Nejaučiate jauduliuko?
– Taip, iš tikrųjų... (atsiduso). Gali nerealiai pasirodyti grupėje, bet pralaimi vieną mačą ir važiuoji namo. Ankstesnė sistema, kai buvo dvi grupės varžybos, buvo atsargesnė stipresnėms komandoms. Dabar atsiranda daugiau netikėtumo faktoriaus, kai po blogos dienos važiuosi namo.
Bet norint laimėti čempionatą ar medalius, reikės įveikti stiprius varžovus. Reikia galvoti taip, kad nesvarbu, kada juos įveikti – anksčiau ar vėliau.
– Graikai grupėje liko tik ketvirti ir turi tiek problemų rūbinėje, kad užtektų padalinti kelioms komandoms. Bet turbūt tai ta komanda, kuriai užtenka talento nemaloniai nustebinti?
– Sužeistas žvėris gali būti dar pavojingesnis. Kaip ir mes. 2013 ar 2015 metais grupėje labai buksavome, bet išėjome ir patekome į finalą. Būtume ir patį čempionatą laimėję.
Manau, graikai dabar pavojingesni nei būtų geros formos.
Vienintelė vieta, kur gali treneriui duoti kažką atgal, yra aikštelė. Todėl norisi pakovoti už trenerį.
– Sakėte, nerealų žaidimą grupėje gali nubraukti vienas pralaimėjimas. O kaip jūs vertinate lietuvių pasirodymą Tel Avive?
– Manau, vienareikšmiškai gerai. Jau draugiškose rungtynėse sakiau, kad kreivė kyla į viršų. Ji kilo ir grupės varžybose.
Taip, pralaimėjome gruzinams, bet buvome patys kalti. Iš 10 taškų persvaros galėjome pasidaryti 20 ir būtų viskas pasibaigę. Bet atrodė, kad kažkas už mus tas rungtynes laimės ir prisižaidėme.
Tačiau kiti mačai vyko sklandžiai ir pagal planą.
Net kai žaidėme su Ukraina, antroje pusėje niekam klausimų rungtynės nebekėlė. Mantas sėdėjo šalia. Sakiau jam, kad nebeprisimenu čempionato rungtynių, kur trečiajame kėlinyje viskas buvo ramu ir beliko tik žiūrėti.
– Kita vertus, nebeprisimenu rungtynių, kai jau jums rungtyniaujant rinktinėje, Lietuva būtų pralaimėjusi atidarymo mačą.
– 2013-aisiais serbams...
– Tiksliai! Bet po pralaimėjimo Gruzijai nebuvo nerimo, kad va, startas su pralaimėjimu, o kas gi bus toliau?
– Pirmosios rungtynės visada labai svarbios psichologiškai. Ypač komandiškai – reikia laimėti. Buvo nemalonu. Ypač, kai laukė antros rungtynės prieš šeimininkus su tokia sirgalių armija.
Tai buvo neprognozuojama komanda ir nerimo buvo. Bet patys prisižaidėme su gruzinais, todėl patys išsrėbėme košę ir viskas baigėsi gerai.
– Palengvėjo nugalėjus Izraelį?
– Manau, čempionato metu niekada negali atslūgti įtampa. Visos tos rungtynės svarbios. Iki paskutinio mačo nebuvo aišku, ar būsime pirmi. Čempionatuose turi būti susikoncentravęs nuo iki.
– Po kažkurių draugiškų rungtynių, kai šventėte pergalę po pralaimėjimų serijos, sakėte, kad labai džiugu jog laimėtoje dėl trenerio – Dainiui Adomaičiui labiausiai reikėjo tos pergalės, kad kritikai pritiltų. Treneris sulaukia neadekvačiai daug spaudimo. Gal iš tikrųjų yra noras laimėti dar ir vien dėl trenerio?
– Taip... Kas tą liečia, viso pasiruošimo metu, dar iki pasiruošimo, treneris buvo nerealiai žmogiškas.
Visas trenerių štabas maloniai nustebino savo profesionalumu, rungtynių analize. Vien dėka jų žaidžiame taip, kaip žaidžiame.
Jis duodavo ir mums savotišką laisvę. Nebuvo griežtos kontrolės. Tvarka buvo, bet nebuvo nesąmoningų griežtumų. Galiausiai, Donatą Motiejūną išleido į vaiko gimimą. Tai yra sveikintinas dalykas.
Buvo daug pavyzdžių, kurie, jei to nevertini, pajutęs laisvę darai, ką nori, gali baigtis blogai. Bet jei vertini tai, kaip dalyką, už kurį nori atsidėkoti... Vienintelė vieta, kur gali treneriui duoti kažką atgal, yra aikštelė. Todėl norisi pakovoti už trenerį.
Visas trenerių štabas maloniai nustebino savo profesionalumu, rungtynių analize. Vien dėka jų žaidžiame taip, kaip žaidžiame.
– Sakoma, kad žmonių charakteris pasimato kritinėse situacijose. Koks buvo Dainius Adomaitis kritiniu metu karščiausiais momentais Europos čempionato grupės varžybose?
– Pirmiausia, nustebino, kiek jie dirba. Jie ištisai žiūri video, analizuoja varžovus, daro susirinkimus.
Kritinėse situacijose treneris gerai jaučia, kada ant žaidėjo užrėkti, kada nuraminti, kada paguosti. Manau, tai labai geras bruožas.
Kritinėse situacijose yra dvylika žmonių ir su kiekvienu reikia elgtis skirtingai. Gal kartais ant vieno parėkti ir jis atsibus. Gal kitą paraginti iš gerosios pusės – Dainius tą labai gerai padaro.
– O kaip geriausia jums – užrėkti ar pagirti?
– Svarbiausia nepriimti to asmeniškai. Čia atvažiuojame ne dėl atlyginimo, o pergalių.
Net kai pasakome kažką vienas kitam, nereikia priimti to asmeniškai, nes viskas dėl komandos.
– Rinktinė garsėja labai gera atmosfera. Bet teko girdėti, kad šiemet ji dar geresnė. Kas prisidėjo?
– Vyksta kartų kaita. Turime nemažai naujų žaidjėų. Buvo toks klausimas: kaip čia bus? Kaip visi įsilies? Bet visi įsiliejo puikiai.
Atmosfera prasideda nuo indvidualių žmonių savybių. O čia visi draugiški, neišskridę į žvaigždžių pasaulį. Manau, tai ir prisideda. Viskas po to pasimato aikštėje.
Galiausiai, ta atmosfera labai prideda pasitikėjimo savimi. Visi žaidėjai pakilę nuo suolo įsijungia gerai. Bet viskas prasideda nuo to, kad visada būni rungtynėse aktyviai palaikydamas komandos draugus. O kai reikia žaisti, jau būni užsivedęs.
– Lietuvos rinktinės suolas šiame Europos čempionate turėjo keletą mačų, kuriuose nulemdavo jų baigtį. Kaip jis toks efektyvus?
– Į rinktinę dažniausiai susirenka žaidėjai, kurie savo komandose būna lyderiai arba bent jau vedantys krepšininkai.
Svarbiausia per tą trumpą vasarą atrasti savo vaidmenį ir surasti, ką turi duoti komandai. Gal tavo užduotis išeiti, prasižengti ir duoti kažkam pailsėti. Ar gal stabdyti pagrindinį varžovų lyderį, ką dažniausiai pas mus daro Marius Grigonis. Svarbiausia, kad visi tą vaidmenį žinotų. O kai žinai, tau pačiam paprasčiau.
Jei tikiesi visas rungtynes mesti po 20 taškų, o tave įleis susiginti 12 minučių, tai gali jaustis blogai. Bet jei suprasi, kas neša komandai naudą, viskas bus gerai.
Vaidmens supratimas yra labai svarbus.
– Mindaugai, pats turbūt rinktinėje dar neturėjote tokio svarbaus vaidmens puolime – esate rezultatyviausias komandos žaidėjas? Nekeista, kai varžovai sutelkia gynybos dėmesį rinktinėje į jus?
– Sakyčiau, kad kaip tik varžovai aplink jį koncentruojasi (juokiasi ir rodo į praeinantį Joną Valančiūną. – aut. past.). Mes bandome jį išnaudoti. Jis didžiausias mūsų pranašumas.
Tada atsiranda laisvės kitiems. Kas iššaus vieną ar kitą dieną, visiškai nesvarbu. Svarbu, kad padėtume vieni kitiems.
– Jeigu jau prabilome apie Joną, šiemet rinktinėje jis nustebino ne mane vieną. Ar ir jūs pamatėte jį kažkuo kitokį?
– Nepasakyčiau. Jis visada toks buvo. Gerai, gal pernai Rio jam šiek tiek nepasisekė. Bet ir 2015-aisiais jis jau daug mums padėjo. Manau, Jonas visada gerai žaidė.
Man kartais keista NBA sezono metu matyti kritiką, kad Jonas turėtų daugiau mesti, atkovoti kamuolių ar ilgiau žaisti. Jis yra laiminčioje komandoje, kuri patenka į konferencijos pusfinalius ar finalus, todėl natūralu, kad ne visur gali būti vedančiu žaidėju.
Jei jo kasdienis dvigubas dublis padeda komandai laimėti, ko daugiau reikia? Už tą jį ir vertina.
– Gerai, o kas nors rinktinėje nustebino po metų pertraukos? Daugelio nematėte žaidžiančių dėl debiuto NBA.
– Manau, kad visi daro tą, ką gali. Kad kažkas labai nustebintų... Sako, visus nustebino Adas. Manęs jis nenustebino.
Adas yra geras žaidėjas. Jam tai jau treti metai rinktinėje. Neturiu jokios nuostabos. Jis kaip tik žaidžia taip, ką geriausiai moka. Gal draugiškose rungtynėse jis neparodė viso savo potencialo. Bet paaiškėjus dvyliktukui, jis susigrąžino pasitikėjimą savimi.
Ir Bendžius... Esu prieš jį rungtyniavęs Ispanijoje. Per treniruočių procesą jis įrodė, kad gali žaisti, o išėjęs į aikštę negadina vaizdo. Manau, visi žaidžia taip, kaip moka.
– Pasirengimo metu teko kalbėti su Mantu Kalniečiu ir jis minėjo, kad komandai trūko koncentracijos. Ar tas trūkumas dingo atėjus oficialioms rungtynėms?
– Ne. Dar mums jos dažnai trūksta.
– Ką reiškia „trūksta koncentracijos“?
– Elementarus pavyzdys – rungtynės su gruzinais. Akcentavome, kad visi dešiniarankiai ir ypatingai nori veržtis į dešinę. Žiūrime rungtynių video ir matome, kad didžioji dalis prasiveržimų buvo dešine ranka.
Kai treneriai sudeda visą informaciją ant lėkštutės, tu jos neįsisavini ar dėl stresinės situacijos darai priešingai. Čia ir yra koncentracija.
Vienose rungtynėse būdavo labai gerai, kitose blogai. Problema ta, kad mūsų koncentracija yra šokinėjanti. Būna, 20 minučių pirmaujame susikoncentravę, bet užtenka 2-3 minučių, kai pradedame žaisti ne taip, ir mus paveja.
Jeigu mums pavyktų išlaikyti ją 40 minučių, rezultatai būtų labai geri.
– Kur matote dar rezervų, su kuriais pavyktų pasiekti dar geresnių rezultatų?
– (Nusišypso ir galvoja.) Klaidos, nes po jų seka varžovų greitas puolimas. Taip pat leidžiame atkovoti per daug kamuolių puolime. Bet visi turime atsitverti – tai ne vien didelių problema. Manau, mūsų rezervas yra greitajame puolime. Atkovoję kamuolį turime greičiau užbėgti ir užpulti.
– Atsargiai vertinę Lietuvos rinktinės šansus, dabar žmonės jau regi jus su medaliais ant kaklo. Žaidėte ir laiminčiose rinktinėse 2013 bei 2015 metais, ir arti medalių buvusioje 2014-aisiais, ir nuvylusioje 2016-aisiais. Ką gali pasiekti šių metų rinktinė?
– Nežinau. Taip toli žiūrėti nesinori. Reikia visada eiti žingsnelis po žingsnelio. Ypač kai kelyje tokie stiprūs priešininkai.
Žinau tik tiek, kad niekada iš čempionato nesu grįžęs su pergale paskutinėse rungtynėse. Tai labai norėtųsi tą padaryti.
