„Pasirašiau vienerių metų sutartį. Viena iš mano sąlygų buvo, kad „Neptūno“ komanda dalyvautų ne tik Lietuvos moterų krepšinio lygos, bet ir Baltijos čempionatuose. Siekiame suburti jauną ir ambicingą kolektyvą, tad jaunimui didesnė rungtynių patirtis – tik į naudą“, – „Vakarų ekspresui“ pabrėžė klaipėdietis.
Medaliai – ne naujiena
D.Ubartui darbas su Klaipėdos komandomis – jokia naujiena: daugelis krepšinio aistruolių pamena, kai jis treniravo tuometę Klaipėdos „Naftos-Uni-Laivitės“ vyrų komandą (dabar – „Neptūnas-Akvaservis“) ir su ja net tapo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) čempionu ir vicečempionu. Vėliau jo keliai pasuko į moterų krepšinį. Ir čia jis sublizgėjo – su Klaipėdos komanda „Lemminkainen“ (vėliau – „Fortūna“) kelis sezonus iškovojo Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) pirmenybių bronzos medalius.
Vasaromis jis grįždavo į Lietuvą ir nuo 2000 metų dirbo su Lietuvos U-16, U-18, U-20 vaikinų ir merginų jaunimo rinktinėmis. Tris kartus tapo Europos A ir B divizionų nugalėtojais.
2020 metais D.Ubartas įkūrė Klaipėdos krepšinio sporto klubą „Oranžinis kamuolys“. Čia jis dirba su vaikais, organizuoja ir įvairias krepšinio stovyklas.
Bėda – mažos algos
D. Ubartas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad mintyse yra susidėliojęs Klaipėdos moterų krepšinio strategiją ir sieks ją įgyvendinti.
„Su merginomis treniruojamės nuo liepos mėnesio. Atlikome ir įvairius testus, analizuojame jų fizinę būklę. Merginų testavimai ir atrankos į „Neptūno“ komandą vyks visą rugpjūčio mėnesį“, – pabrėžė D.Ubartas.
Jis užsiminė ir tai, kad norėtų komandoje išsaugoti patyrusią Andrą Gabalytę, kuri galėtų būti jo asistente ir dar išbėgti į aikštę.
Anot D.Ubarto, patyrusias žaidėjas į komandą prisivilioti yra gana sudėtinga.
„Moterų krepšinyje atlyginimai nėra dideli, todėl kai kurios patyrusios žaidėjos net mąsto apie karjeros pabaigą ir planuoja dirbti kitus darbus. Paanalizavau Lietuvos moterų krepšinio komandų biudžetus ir padariau išvadą, kad, palyginti su vyrų komandoms skiriama savivaldybių parama, ji skiriasi akivaizdžiai: vyrų ir moterų paramos santykis – maždaug 95 procentai prie 5 procentų.
Vyrų komandos iš savivaldybių gauna kelis šimtus tūkstančių, o moterų – kelias dešimtis tūkstančių eurų. Nesakau, kad reikia mažinti finansavimą vyrams, tačiau akivaizdu, kad reikia didinti paramą moterims.
Pavyzdžiui, Amerikoje moterų NBA lyga krepšininkių atlyginimus padidino net dešimt kartų. Kodėl gi panašiai nepasielgti ir su mūsų moterų krepšiniu? Jei norime, kad Lietuvoje kiltų moterų krepšinio lygis, turime imtis permainų ir keisti požiūrį. Jei mūsų perspektyvios krepšininkės gali uždirbti didesnius pinigus dirbdamos net nekvalifikuotus darbus, tai kam joms žaisti krepšinį, sunkiai dukart per dieną treniruotis, savaitgaliais vykti į rungtynes, rizikuoti traumomis? Turime sudaryti tokias sąlygas, kad joms žaisti krepšinį būtų ir naudinga, ir malonu. Norėtųsi, kad ir verslininkai bei rėmėjai labiau atsigręžtų į moterų krepšinį. Tik bendromis jėgomis galime Lietuvoje atgaivinti moterų krepšinį“, – akcentavo užsienio šalyse patirties pasisėmęs krepšinio specialistas.
