Šiuo metu Simas Jasaitis krepšinio kamuolį mėto su mažuoju sūnumi nedidelėje apžėlusioje miško aikštelėje, kur krepšinio lankas atrodo dar siauresnio skersmens nei jo broliai naujose krepšinio aikštėse.
Visą sezoną buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas atakavo krepšį Ispanijoje.
Pernai, po dvejų metų Panevėžio „Lietkabelyje“, jis pasirašė sutartį su Palensijos „Chocolates Trapa“, pirmą kartą per savo karjerą sutikęs žaisti antrojoje lygoje.
„Tada dar pats nedaug žinojau apie tokią komandą, bet pasiklausinėjau agento, ten asistentu dirbo ir Vilniaus „Ryte“ prieš tai dirbęs Alberto Blanco. Jie papasakojo apie klubo organizaciją, kad tai viena stipresnių antros lygos komandų. Aš daug pasiūlymų neturėjau, tad ir išvažiavau“, prisiminė S.Jasaitis.
80 tūkst. gyventojų mieste, arba miestelyje, kaip sako S.Jasaitis, per karjerą žaidęs tokiose didmiesčiuose kaip Tel Avivas bei Stambulas, jis iškart pasijuto laukiamas.
Jis gavo butą, mašiną, net nemokamus dienos pietus galėdavo rinktis iš kelių variantų, nes tokią paslaugą žaidėjams siūlė klubo rėmėjai.
S.Jasaitis buvo vyriausias komandoje, bet tikrai ne prasčiausias.
Pagal rezultatyvumą jis buvo antras, rinkęs po 9,5 taško per rungtynes, pataikęs virš 43 proc. tritaškių. Vienas tų firminių tolimų metimų prieš pat finalinę sireną dovanojo pergalę ir šventę Palensijos komandai.
„Gal norėjau ir dar kiek didesnio indėlio, bet žaidžiau ir trečioje, ir ketvirtoje pozicijoje. Ketvirtu numeriu man kiek sunkiau, nes ir anksčiau sunkiuoju puolėju beveik nežaisdavau. O dabar teko“, – sakė 203 cm ūgio puolėjas, karjerą pradėjęs Vilniaus „Sakaluose“, o iškilęs Vilniaus „Ryte“.
Kastilijos ir Leono srityje esančioje Palensijoje kitų sporto šakų stiprių komandų nėra, tad žmonės čia myli krepšinį – 5 tūkst. vietų arena dažniausiai būdavo pilna.
Gatvėse S.Jasaitis jautėsi atpažįstamas, o kartais ir pakalbinamas.
Jis mokėjo atsakyti ispanų kalba. „Ne tai, kad pramokęs, šnekėti man sunku, bet suprasti galiu. Kai užkalbindavo ispaniškai, galėdavau kažką atsakyti“, – sakė S.Jasaitis, prieš tai jau žaidęs Ispanijoje 2007-2009 metais.
Palensijos komandoje jis rado daugiau matytų veidų.
Su vienu net galėjo kalbėti lietuviškai – tai buvęs Klaipėdos „Neptūno“ puolėjas Mindaugas Kačinas žaidė tokiose pat pozicijose ir rinko panašius rodiklius – po 8,7 taško ir po 6 atkovotus kamuolius.
„Jis atrodė tikrai neblogai, tik buvo keista, kad mus vis keitė pozicijose. Tai aš trečiu, jis – ketvirtu, tai atvirkščiai, – apie M.Kačiną sakė S.Jasaitis. – Matyti, kad padaręs pažangą, atsidavęs krepšiniui – anksčiau ateidavo pamėtyti prieš treniruotę, daug dirbo papildomai. Matyti, kad nori tobulėti, kad jo karjera dar kils.“
Sezono eigoje į Palensiją atvyko ir Kasparas Vecvagaras. Buvęs Kauno „Žalgirio“ įžaidėjas kažkada buvo laikomas itin talentingu, bet sunkios kelio traumos pristabdė dabar jau 26 metų latvio karjerą.
„Jis pasakojo, kad po traumų vis dar bando atsistatyti. Gerai įsiliejo į kolektyvą, komandinio stiliaus žaidėjas“, – po 8,3 taško ir 1,5 perdavimo rinkusį K.Vecvagarą apibūdino S.Jasaitis.
Palensijoje S.Jasaitis sutiko ir Jordi Grimau, buvusio „Barcelona“ žaidėjo Roger Grimau brolį, ir dar kelis žaidėjus bei trenerius, kuriuos buvo sutikęs dar tais laikais, kai pats žaidė Ispanijoje Vitorijos „Baskonia“ ir Badalonos „Joventut“ komandose.
Vienas bičiulis ispanas S.Jasaičiui mėgdavo pasakoti ir apie Arvydą Sabonį, kai šis dar žaidė Valjadolide – esančiame visai netoli Palensijos.
Dalis žaidėjų laisvalaikiu išvažiuodavo iš Palensijos prasiblaškyti į Valjadolidą ar Madridą, draugas siūlė ir futbolo rungtynėse apsilankyti, bet S.Jasaitis mieliau likdavo namie.
„Labiau mėgstu filmus bei serialus žiūrėti, užsisakiau interneto televiziją, kad galėčiau daugiau krepšinio pažiūrėti. Dar ir per rusiškus kanalus pasižiūrėdavau sporto. Daugiau ilsėdavausi namie“, – laisvalaikį nupasakojo S.Jasaitis.
Ispanijoje jis gyveno vienas, nes žmona Oksana Pikul užsiėmusi savais darbais, o judviejų sūnus lanko vaikų darželį Vilniuje.
Porą kartų per sezoną per pertraukos pirmenybėse S.Jasaitis buvo sugrįžęs į Lietuvą, o paskui vėl grįždavo į Palensiją, kur komandai sekėsi visai gerai.
Nors Palensijos klubo krepšininkams (niekada nežaidusiam aukščiausioje Ispanijos lygoje nepaisant keturių dešimtmečių istorijos) savininkai nekėlė tikslo laimėti antrosios lygos, vienu metu jie patys užkopė į pirmą vietą. O ten jiems visai patiko.
„Patys pradėjome galvoti apie išėjimą į ACB, – sakė S.Jasaitis. – Žaidėme neblogai, tik paskui žioplai pralaimėjome kelis mačus, o toje lygoje yra daug apylygių komandų. Čempionatas stiprus, žaidžiamas komandinis krepšinis – man tikrai patiko.“
Be to, S.Jasaitis gavo ir sąlygas, kokių norėjo – komandoje buvo ir masažuotojas, krepšininkams atliekamos procedūros, – visa organizacija ir žaidėjams reguliuojamu krūviu puolėjas buvo patenkintas, o taip pat ir krepšiniu.
Su 15 pergalių ir 9 pralaimėjimais Palensijos ekipa laikėsi 7-oje vietoje ilgoje lyderių tankmėje, kai į Ispaniją atslinko koronavirusas.
S.Jasaitis dar rengėsi penktadienio rungtynėms kovo viduryje, kuomet iš pradžių buvo pranešta, kad jos vyks be žiūrovų, o paskui ir visiškai atšauktos. Visas čempionatas sustingo.
Klubas pasiteiravo legionierių, ar jie norėtų likti Ispanijoje, ar keliauti namo. Nors Palensijoje tuo metu nebuvo nė vieno užsikrėtimo atvejo, abu lietuviai greitai apsisprendė – tos pačios savaitės sekmadienį jie jau sėdėjo lėktuve, išvengę skrydžio per užsikrėtimais paženklintą Madridą, ir per Bilbao parskrido namo.
S.Jasaitis patenkintas, kad spėjo, nes Ispanija dabar yra juodojo sąrašo priekyje – su 211 tūkst. užsikrėtimų nusileidžia tik JAV, o pagal 23 tūkst. mirtis – JAV ir Italijai.
„Jų toks mentalitetas – visi eina pietauti į viešas vietas, senyvo amžiaus žmonės irgi mėgsta užsukti į kavinukes. Taip virusas, matyt, taip staigiai ir paplito, – svarstė S.Jasaitis. – Per karantiną viskas buvo griežtai uždaryta, komandos draugai pasakojo, kad tik dabar pradėjo leisti nueiti porą kilometrų.“
Pats S.Jasaitis grįžęs į Vilnių užsidarė bute 14-os dienų saviizoliacijai.
Jis sąžiningai atsėdėjo namie, žiūrėdamas filmus ir lengvai mankštindamasis. „Nuobodu, bet įpratau“, – dvi savaites reziumavo S.Jasaitis, kurio ir 38-asis gimtadienis suėjo karantino metu.
Dabar jau gali judėti laisviau ir jis stengiasi atsigriebti praleisdamas daugiau laiko su šeima.
Kadangi gyvena šalia miško, S.Jasaitis dažnai ten traukia su sūnumi, ten vaikšto, o kartais ir pamėto kamuolį į atokios krepšinio aikštelės krepšį.
Ispanijos klubas jam sumokėjo atlygį iki kovo vidurio, bet S.Jasaitis norėtų dar sugrįžti į Palensiją ne dėl likusios sutarties dalies, bet nepabaigtų krepšinio reikalų.
Jis apsidžiaugė, kai neseniai sulaukė A.Blanco skambučio, kuris zondavo žaidėjų padėtį ir nuotaikas bei visų klausė, ar sugrįžtų, jei čempionatas būtų atnaujintas.
„Aš pasakiau: aišku“, – nedvejojo S.Jasaitis, dar turintis vilties, kad sustingęs čempionatas atgis.
Jei sulauks dar vieno skambučio, kviečiančio sugrįžti žaisti, jis mano, kad reikėtų staigiai pastiprinti treniruotes, kurios dabar apsiriboja pabėgiojimais miškelyje, tada nuvykus į Ispaniją vėl izoliuotis dviem savaitėms, o po komandos treniruočių pradėti žaisti birželį ar liepą ir kautis dėl patekimo į aukščiausią lygą.
„Aš labai pasiilgau krepšinio, – pripažino S.Jasaitis. – Pusantro mėnesio be žaidimo praėjo, tikrai mielu noru grįžčiau padėti komandai, jei tik būtų įmanoma.“
Būdamas 38-erių, per karjerą atstovavęs dvylikai komandų (tarp jų Vilniaus „Ryte“ žaidė trimis etapais), o su Lietuvos rinktine laimėjęs du bronzos medalius 2007 metų Europos ir 2010 pasaulio pirmenybėse, S.Jasaitis dar jaučia krepšinio alkį.
„Šis sezonas man buvo kaip niekada sėkmingas sveikatos atžvilgiu – neturėjau jokių rūpesčių, nebejaučiau nugaros spazmų, nieko, – sakė per karjerą Lietuvos, Izraelio, Ispanijos čempionu bei dusyk Europos taurės nugalėtoju tapęs snaiperis. – Tikrai dar norėčiau pažaisti.
Suprantu, kad būdamas tokio amžiaus daug pasiūlymų nesulauksiu.
Dėl to man labiausiai ir liūdna, kad šis sezonas baigėsi taip greitai.
Aikštėje jaučiausi labai gerai – lyg būčiau 25-26 metų.“
