Buvusi Lietuvos jaunimo tinklinio rinktinių žaidėja, dar iki dabar kartais pažaidžianti šį žaidimą, pastaraisiais metais gerokai dažniau lankosi krepšinio arenose ar per televizorių įsijungia krepšinio rungtynes.
Buvusio Kauno „Žalgirio“ lyderio, o nuo šios vasaros – Atėnų „Panathinaikos“ gynėjo mama Evelina prisimena, kad krepšinis Mariaus genuose buvo užkoduotas dar nuo mažumės.
„Visuomet apie sūnų sakydavau, kad „jis gimė su kamuoliu rankose“. Jis nuo mažumės visur buvo su kamuoliu: kieme, namie visas parketas buvo ištryptas, nes turėjome krepšį, – 15min pasakojo M.Grigonio mama. – Sakydavau: „vaikeli, gal tu gimei su kamuoliu“. Jam tai iš karto prilipo. Aišku, laiku papuolėme pas gerą trenerį. Jo karjera yra gal trenerio įtaka, gal paties darbo. Brolis irgi ėjo, bet profesionalu netapo. Visą laiką ir ūgis jo buvo didžiausias, tad vienareikšmiškai buvo krepšinis. Šeimoje vyrams krepšinis visada buvo svarbiausias, o aš pati tinklininkė. Taip turėjo būti, nes sportas visada ėjo greta.“
Daug metų padėjusi dabartiniam Lietuvos rinktinės starto penketo žaidėjui bręsti ir kaip žmogui, ir kaip krepšininkui, E.Grigonienė dėl sūnaus karjeros net atsisakė galimybės išvykti į Angliją.
Vežiodavo ji M.Grigonį į treniruotes ir iš jų, vaikščiodavo pas mokyklos direktorių ir teisindavo sūnų dėl praleistų pamokų ir visais frontais kovojo, kad iki 198 cm ūgio išstypusio gynėjo svajonė išsipildytų.
Ir ji išsipildė – kaunietis lipo karjeros laiptais, kol prieš kelerius metus tapo geriausiu Kauno „Žalgirio“ krepšininku, jau su trečiu skirtingu klubu žais Eurolygoje, o po kelių savaičių bus vienas svarbiausių sraigtų medalio Europos čempionate sieksiančioje Lietuvos rinktinėje, kurioje žaidžia nuo 2016 metų.
15min portale – pokalbis su E.Grigoniene apie ankstyvąją M.Grigonio karjeros stadiją, neįvykusią sugrįžimą į „Žalgirį“, emocijų kupinus rungtynių stebėjimus ir daug nervų kainavusią situaciją Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, kai M.Grigonis dar buvo Maskvos CSKA klubo narys.
– Kada supratote, kad Marius nesirinks jokio kito kelio ir taps krepšininku?
– Jis buvo tas vaikas, kuris nuėjo į krepšinį ir jam patiko. Jis nesiblaškė, niekada neprašė, kad nori kitos sporto šakos. Nuėjo ir viskas jam tiko.
– Ar teko jums pačiai aukotis dėl Mariaus polinkio į krepšinį? Gal tekdavo vežioti į treniruotes ar pan.?
– Taip, gyvenau kartu su jo ritmu. Iš mokyklos reikėdavo paimti, tada į treniruotę, o iš treniruotės namo, nes su autobusu nebūtų nieko spėjęs. Aišku, tekdavo pas mokyklos direktorių „ant kilimėlio“ eiti dėl krepšinio praleistų pamokų. Visur kovojome, kad būtų krepšininku. Buvo galimybė išvykti į Angliją, bet neišvykome dėl sūnaus karjeros.
– Dabar Marius aikštėje dažnai būna emocingas, temperamentingas žaidėjas. Ar kilo dėl to kažkokių problemų paauglystėje ar vaikystėje?
– Ne, jis buvo labai geras vaikas. Tik jis labai teisus, kategoriškas. Jis visada už teisybę, ką pasako, tą padaro, bet konfliktų nebuvo. Jis tik mėgdavo treneriams aiškinti taisykles, toks buvo charakterio bruožas, kur treneris turėdavo su juo ką veikti.
– Minėjote, kad pati esate tinklininkė, o koks jūsų santykis su krepšiniu?
– Aš esu profesionali tinklininkė ir likau iki šių dienų, o krepšinio nežaidžiau niekada. Į krepšinį dėl sūnaus – kai nuo mažų dienų pradėjome visur sekti, visur važiuoti, tai tas ir įtraukė. O jei ir negaliu važiuoti, tai visi sėdime prie televizoriaus.
– Marius užaugo „Žalgirio“ sistemoje, bet anksti išvyko į Ispaniją. Kiek buvo sunkus tas išsiskyrimas, kai jam tuo metu dar buvo tik 19-ka?
– Buvo labai sunkus. Jam pačiam vienam gyventi, kai visada gyveno su tėvais. Bet šiaip buvo geras sprendimas, mes tarėmės ir su treneriu, kad gerai padarė, jog išvažiavo į Ispaniją. Suvyriškėjo, išmoko savarankiškumo, valgyti pasidaryti, susitvarkyti. Jeigu būtų likęs „Žalgiryje“, tai kaži kaip viskas būtų pasisukę.
Suprasti akimirksniu: Mariaus Grigonio karjera
- Iki 2013 m.: Kauno „Žalgiris“ ir dubleriai;
- 2013-2014 m.: Hueskos „CB Penas“;
- 2014-2016 m.: „Manresa“;
- 2016-2017 m.: Tenerifės „Iberostar“;
- 2017-2018 m.: Berlyno ALBA;
- 2018-2021 m.: Kauno „Žalgiris“;
- 2021-2022 m.: Maskvos CSKA;
- Nuo 2022 m.: Atėnų „Panathinaikos“.
– Bet vėliau į „Žalgirį“ sugrįžo.
– „Žalgiris“ visada buvo svajonė, bet tada jis dar sakė, kad jam ne laikas. Jis labai savikritiškas, visada sako „man dar čia ne laikas, dar aš turiu sustiprėti“ ir pan.
– Bet jums asmeniškai tas Mariaus etapas „Žalgiryje“ turbūt buvo džiugiausias, nes galėjote iš arti matyti sūnų?
– Taip, be abejo. Tuo labiau, kad kai grįžo į „Žalgirį“, jau turėjo šeimą – ir anūkai, ir vaikai, visi šalia. Aišku, smagu nuvažiuoti kažkur, kai Ispanijoje žaidžia, bet vis tiek tai būna trumpi apsilankymai, o čia „Žalgiris“, tai aišku, kad viskas gerai. Galvoju, kad dar sugrįš į „Žalgirį“ kažkada.
– Buvo kalbų, kad ir šią vasarą jūsų sūnus gali sugrįžti į „Žalgirį“. Kaip jums atrodė tas pasirinkimo periodas, kai Marius rinkosi iš kelių klubų? Ar norėjosi viduje, kad grįžtų į Kauną?
– Jis ir pats galbūt norėjo, viskas čia patogiau. Bet žinome situaciją su CSKA, niekas negalėjo padėti su CSKA išsiskirti, išskyrus graikus. Tad net nebuvo ką rinktis. Nei tas pats „Žalgiris“ galėjo padėti, nei kitos komandos.
– Lietuvos rinktinėje Marius pirmą kartą žaidė 2016 metais ir iš karto išvažiavo į olimpines žaidynes. Kokios tada emocijos užplūdo jus, supratus, kad esate olimpiečio mama?
– Aišku, labai, ypač kai matai, kai prie jo rinktinėje ta vėliava. Net dabar šnekant šiurpas eina per kūną, tai visada tos emocijos didelės būna. Visada visur aš jį palaikau, kartais net ir per daug, nes rėkiu ant teisėjų, ant visų, gal ir nežinau tų taisyklių kažkada, bet atrodo, kad už sūnų viską padarysiu. Palaikymas šeimoje yra labai didelis, emocijos liejasi, o kai laimi ar patenka į olimpines, tai labai daug suteikia emocijų. Ir jis pats pasakoja grįžęs „vau, aš ten ėjau, ten buvau“, tai labai smagu.
– Dabar jis jau rinktinės vienas lyderių. Ar dėl to emocijos dar didesnės?
– Gal nuskambės kažkaip, bet jis visada būna tarp lyderių. Aišku, šitoje rinktinėje jis jau didesnis lyderis. Gal buvau nustebusi, kad buvo kapitonu, bet dabar jau Valančiūnas parėjo ir perėmė tą kapitono raištį. Bet Marius pats niekada nesureikšmina jokių lyderio pozicijų, jį gal net kiek erzina, kai jam ta etiketė yra klijuojama, nes labai didelė atsakomybė. Tada jis nervinasi, jei kažkas neišeina, sako „nuvyliau visus“, labai išgyvena, tai ta lyderio etiketė jam pačiam nelabai patinka, nes atsakomybė labai didelė.
– O ar jums pačiai svarbiau, kai sūnus žaidžia rinktinėje, lyginant su klubu?
– Man asmeniškai tai nėra skirtumo. Žinai, kad rinktinėje privalo ir turi žaisti, negali būti minčių, kad galėtų nežaisti. Smagu, atstovauja Lietuvai, jau norisi, kad ir nors kartą pasisektų tai Lietuvai. Natūraliai gaunasi – taip turi būti ir viskas: tu lietuvis ir turi atstovauti.
– O kokį krepšinio ir Mariaus žaidimo stebėjimo būdą labiau mėgstate – kai galite, einate į areną, ar stebite per televiziją?
– Gyvai, aišku, jei tik galiu, visada einu. „Žalgirio“ nė vienų rungtynių nepraleidau arenoje, dabar važiuoju į rinktinės rungtynes. Tik jau užsienyje, kas belieka, tai tik per televiziją. Kai nerodo nemokami kanalai, tai ir perkam tuos, kad tik rodytų.
– Ar lankote Marių užsienyje sezono metu?
– Taip, visada. Ispanijoje buvome visur, kur jis žaidė, gal tik vienintelėje Vokietijoje nespėjome, nes trumpai buvo.
– O ar klausia Marius jūsų patarimų prieš nuspręsdamas kur žaisti?
– Ne, žinokit, mamos šitų klausimų niekada neklausia (juokiasi). Gal klausia tėčio, bet daugiau su agentu derina, vėliau gal pasako tėčiui. O aš tik gaunu informaciją, kad ten ir ten važiuoja.
– O ar pasikalbate po rungtynių, gal turite patarimų ar bandote nuraminti?
– Jeigu laimi, tai visada pasidžiaugiame ir pakalbame. Bet jeigu pralaimi, tai apie tai iš viso nekalbame. Ir apskritai, porą dienų nekalbame. Tada krepšinis būna tabu.
– Kiek buvo sunkios tos savaitės prasidėjus karui Ukrainoje, kai buvo didelė nežinomybė ir Marius buvo Rusijoje?
– Buvo daug nervų. Kaip ir visiems žmonėms buvo daug nervų, o čia kai dar išvykęs tavo sūnus su šeima. Mes viską žinojome, kaip vyksta iš tikrųjų, bet buvo šlykščiausia, kai socialiniai tinklai ir visi kiti rašė visą purvą. Buvo labai skaudu, nors ir vengėme skaityti, nes žinai realybę, kad išskristi jokių galimybių nebuvo, jis įstrigęs su vaikais. Tris paras nemiegojo, sėdėjo ant telefonų ir bandė išvažiuoti iš Maskvos. O čia lietuviai visi dergė, tai buvo košmaras. Visi mes tą perėjome, išgyvenome. Dar tėvams tai viena, bet pačiam žaidėjui, kai gauni tiek iš visur, nors jis viską ir užsiblokavęs ir bandė neskaityti, bet psichologiškai tai labai sužlugdo. Nervų tikrai buvo, meldėmės, kad tik saugiai ir sveiki grįžtų su šeima ir daugiau niekas tuo metu nerūpėjo.
– Ar turite prognozę Lietuvos rinktinei Europos čempionate?
– Ne, aš neprognozuoju, bet visada linkiu, kad jie bent į trejetą papultų. Jau laikas medaliui, tiek metų praėjo. Aišku, palaikysime, skrisime į Vengriją (ten lietuviai žais pasaulio čempionato atrankos rungtynes – aut. past.), o paskui rugsėjį palaikysime. Aš net darbe visus agitavau, kad visi žiūrėtume čempionatą.
– O į Europos čempionatą Vokietijoje neskrisite?
– Ne, jau bus darbai, tai negalėsiu ištrūkti.