Krepšinio sirgaliai Lietuvoje negali pamiršti olimpinių žaidynių Sidnėjuje pusfinalio, kai iki pergalės prieš JAV svajonių komandą pritrūko tikslaus Šarūno Jasikevičiaus tolimo metimo.
Skaudi buvo ir vienintelė nesėkmė 2005-ųjų Europos čempionato ketvirtfinalyje prieš Prancūziją, taipogi sunku pamiršti ispanų suduotą smūgį 50 taškų skirtumu ar australų nokautą Rio olimpiadoje.
Tragiškai susiklostė ir 2009-ųjų Senojo žemyno pirmenybės Lenkijoje, kuriose net sunku išrinkti vieną nesėkmę.
Šie pralaimėjimai įstrigo į atmintį, buvo skaudūs, bet nepateko į pirmąjį dešimtuką, kurį atrinko 15min sporto skyriaus žurnalistai (Kęstas Rimkus, Marius Bagdonas, Donatas Urbonas, Mantas Krasnickas, Marius Milašius ir Rokas Pakėnas).
10. Lietuva – Baltarusija (1993 m.)
Nepriklausomybę atgavusi Lietuva galingai sugrįžo į tarptautinį ringą, užėmusi trečiąją vietą Barselonos olimpinės žaidynėse 1992-aisiais. Vis dėlto praėjus vos metams Vlado Garasto auklėtiniai patyrė vieną skaudžiausių smūgių šalies krepšinio istorijoje.
Puikus lietuvių ir kroatų žaidimas olimpiadoje paskatino FIBA padaryti išimtį ir sukurti papildomą atrankos turnyrą į 1993-ųjų Europos čempionatą Vokietijoje, o komandų skaičių pagrindiniame turnyre išplėsti nuo 12 iki 16.
Atranką organizuoti pretendavo ir Lietuva, bet konkursą laimėjo Lenkija.
Vroclave be šeimininkų lenkų ir lietuvių dar varžėsi Baltarusijos krepšininkai.
Tuomet šalies rinktinei padėti negalėjo Arvydas Sabonis ir Rimas Kurtinaitis, o Šarūnas Marčiulionis žaidė nepaisydamas Achilo sausgyslės skausmų, neleidusių jam pabaigti ir neseniai pasibaigusio NBA sezono.
Pirmajame susitikime Lietuvos krepšininkai iššvaistė dviženklį pranašumą ir šeimininkus lenkus pranoko 102:99, o antrosiose rungtynėse patyrė netikėtą pralaimėjimą Baltarusijai rezultatu 80:88.
Lietuvos rinktinę išgelbėti galėjo tinkamu rezultatu pasibaigęs Lenkijos ir Baltarusijos mačas, tačiau taip neįvyko.
Rinktinės atstovai svaidėsi įtarimais ir kaltinimais varžovams dėl sutartų rungtynių, bet liko nieko nepešę.
„Tikrai negalvojau, kad patirsime tokį fiasko. Tikėjausi, kad komandos žaidimas gerės, taps darnesnis ir pateksime į Europos čempionatą Vokietijoje, bet to neįvyko“, – po nenusisekusios atrankos kalbėjo V.Garastas.
Tai vienintelis kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai šalies vyrų rinktinė nepateko į Europos pirmenybes. Šis pralaimėjimas lėmė ir tai, kad lietuviai nežaidė ir 1994-ųjų pasaulio taurėje Kanadoje.
9. Lietuva – Graikija (2017 m.)
Pirmasis Dainiaus Adomaičio, kaip Lietuvos rinktinės trenerio, čempionatas.
Lietuviai Senojo žemyno pirmenybėse startavo puikiai, laimėję visas penkerias rungtynes grupės varžybose prieš Gruziją, Izraelį, Italiją, Ukrainą ir Vokietiją, tačiau užsikirto šeštajame susitikime, kuris ir užbaigė jų kelionę link titulo.
Aštuntfinalyje lietuvius suvedė su patyrusių vilkų sudėtyje turinčia Graikija.
Atakų generolo Kosto Slouko „du prieš du“ žaidimas susuko galvas Lietuvos rinktinės gynybos bokštams, o penki graiko tritaškiai įcementavo varžovų pergalę.
Pralaimėjimas 64:77 ir staigus bilietas namo, nors vilčių žengti toli buvo išties daug.
8. Lietuva – Prancūzija (2019 m.)
Kontroversiškas pasaulio čempionatas Kinijoje, vykęs prieš kiek daugiau nei pusmetį.
Pirmajame etape Dainiaus Adomaičio auklėtiniai iškovojo dvi pergales prieš Senegalą ir Kanadą, o pralaimėjimą patyrė regbio stiliaus dvikovoje su Australija.
Tai reiškė, kad antrojo etapo rungtynėse su Prancūzija buvo būtina tik pergalė, siekiant vietos ketvirtfinalyje.
Trečiojo kėlinio viduryje šalies krepšininkų atsilikimas siekė net 17 taškų, tačiau jie sugebėjo sugrįžti ir net persverti mačo rezultatą.
Likus minutei iki dvikovos pabaigos bei turint dviejų taškų deficitą, Jonas Valančiūnas stojo prie baudų metimo linijos. Vidurio puolėjas realizavo pirmąjį metimą, tačiau antrąjį mestą kamuolį nuo lanko numušė Rudy Gobert'as.
Tiesa, pirmiausia liesdamas lanką, bet arbitrų švilpukai tylėjo.
„Visi matė, tik teisėjai nematė“, – po pralaimėjimo sakė Marius Grigonis.
Kitoje atakoje Nando De Colo įmetė dvitaškį ir padidino varžovų persvarą iki 3 taškų, o lemiamas lietuvių bandymas užpulti buvo nesėkmingas.
Žinoma, teisėjų klaida tiesiogiai nelėmė pralaimėjimo, bet tikrai stipriai sukomplikavo padėtį. Dėl to abejonių nekyla.
Po rungtynių emocijų ir pykčio neslėpė ir rinktinės vairininkas Dainius Adomaitis, kitą dieną paskelbęs apie atsistatydinimą.
7. Lietuva – Latvija (2001 m.)
Sidnėjuje netikėtai iškovota bronza prieš 2001-ųjų Europos čempionatą Turkijoje kėlė didžiules sirgalių viltis, bet turnyras susiklostė tragiškai.
Atidarymo rungtynėse lietuviai pranoko Ukrainą, antrajame susitikime įveikė Izraelį, o grupių etapą uždarė pralaimėjimu prancūzams.
Žaidime užtikrintumo nesimatė – Lietuvos rinktinės klaidas geriausiai aštuntfinalio etape atvėrė broliai latviai.
Lietuvius pražudė toliašaudė Latvijos krepšininkų artilerija, o labiausiai smogė krepšininkai, turintys sąsajų su Kauno „Žalgiriu“ ir Vilniaus „Rytu“.
Šalia Arvydo Sabonio Kaune rungtyniavęs Ainaras Bagatskis pataikė 4 tritaškius iš 6 ir surinko 25 taškus, Vilniaus komandos įžaidėju vėliau tapęs Robertas Štelmaheris pridėjo 3 tritaškius iš 4, o dabar „Ryto“ trenerio D.Adomaičio asistento pareigas einantis Uvis Helmanis – 3 tolimus metimus iš 5.
Rungtynes latviai baigė pataikę net 14 tritaškių iš 22 (63,6 proc.).
Tiesa, toli nužygiuoti Armando Kraulinio kariaunai nepavyko – po pergalės prieš Lietuvą sekė trys pralaimėjimai ir užimta 8-oji vieta.
Po šių pirmenybių rinktinės trenerio postą paliko Jonas Kazlauskas, kurį pakeitė Antanas Sireika, po dvejų metų nuvedęs rinktinę iki Europos pirmenybių aukso.
6. Lietuva – Ispanija (2008 m.)
Penktosios olimpinės žaidynės paeiliui, tuo pačiu – ir penktasis pusfinalis iš eilės. Bet iki išsvajoto finalo Pekino olimpiadoje Ramūno Butauto auklėtiniams pritrūko vos poros taiklių metimų.
Ketvirtfinalyje kinus su Jonu Kazlausku priešakyje sudraskę lietuviai pusfinalyje susikovė su bene stipriausią visų laikų sudėtį surinkusia Ispanija.
Bet mūšis vyko labai atkaklus, o po trijų kėlinių Lietuva buvo priekyje keturių taškų persvara.
Rungtynėse netrūko aistrų ir grubaus žaidimo. Linas Kleiza sulaukė dviejų nesportinių pražangų ir tiesioginio bilieto į rūbinę dar prieš mačo pabaigą.
Pau Gasolio sustabdyti neįstengę lietuviai dėl išnaudoto pražangų limito neteko Kšištofo Lavrinovičiaus bei Marijono Petravičiaus, o Robertas Javtokas ilgą laiką žaidė su keturiomis pražangomis.
Rungtynes sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje užbaigęs Ramūnas Šiškauskas mačo pabaigoje irgi sulaukė penktos pražangos.
Pralaimėjimas patirtas 86:91, o kovoje dėl bronzos nusileista Argentinai, kuri buvo įveikta atidarymo mače.
„Buvome verti žaisti finale, – praėjus 12 metų neabejoja Ramūnas Butautas. – Buvo skaudu. Trumpas atsistatymas, o reikėjo žaisti rungtynes dėl trečios vietos su Argentina. Jautėsi nuovargis, jautėsi emocinis nusivylimas. Žaisti tarp keturių stipriausių – lyg ir neblogai, bet medalio nelaimėjome – blogai. Toks trenerio darbas, kaip amerikietiški kalneliai.“
5. Lietuva – Ispanija (1999 m.)
Po dvejų metų pertraukos Lietuvos krepšinio ąžuolas Arvydas Sabonis sugrįžo į nacionalinę komandą. Kaip parodė laikas, tai buvo paskutinis turnyras, kai 221 cm ūgio milžinas vilkėjo rinktinės marškinėlius.
Šalies rinktinės pagrindą sudarė Eurolygą prieš keletą mėnesių laimėję žalgiriečiai, grįžęs Sabas, lyderio naštą trečią vasarą paeiliui nešęs Artūras Karnišovas bei savo vertę Europoje dar tik įrodinėjantis Šarūnas Jasikevičius.
Turnyrą Jono Kazlausko vyrukai turnyrą pradėjo netikėtu pralaimėjimu Čekijai, tačiau tuomet sekė penkių pergalių atkarpa, įskaitant laimėjimą 74:62 prieš vėliau čempione tapusią Italiją.
Ketvirtfinalyje lietuvių laukė ispanų barjeras. Varžovams pavyko iš žaidimo išjungti A.Sabonį, kuris per 16 minučių pelnė 3 taškus (1/5 dvit., 1/2 baud.), suklydo 4 kartus, emocingai reagavo į arbitrų sprendimus bei sulaukė 5 asmeninių pražangų.
Nepaisant dingusios žvaigždės Lietuva turėjo šansą prasibrauti tarp keturių stipriausių Senojo žemyno komandų.
Du tolimi Šarūno Jasikevičiaus bei Artūro Karnišovo metimai rungtynių pabaigoje išlygino rezultatą 72:72.
Likus 11 sekundžių treneris J.Kazlauskas priėmė keistą sprendimą pražangomis stabdyti varžovus bei paskutinę ataką turėti savo rankose.
Sprendimas sėkmės neatnešė. Francisco Espinosa neklydo, o lemiamas Š.Jasikevičiaus išpuolis tikslo nepasiekė.
4. Lietuva – Rusija (2007 m.)
2007-aisiais rinktinės vairą perėmė Ramūnas Butautas, o į komandą sugrįžo Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Ramūnas Šiškauskas, debiutavo Jonas Mačiulis.
Didelius užmojus lietuviai ėmė demonstruoti nuo pirmojo ginčo kamuolio, laimėję pirmuosius septynis mačus prieš Turkijos, Čekijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Slovėnijos ir Kroatijos krepšininkus.
Lietuvos rinktinės žaidimas tolygiai augo su sirgalių viltimis po ketverių metų susigrąžinti Senojo žemyno čempionų titulą.
Pusfinalyje lietuvių laukė Davido Blatto treniruojamos Rusijos komandos testas.
„Blogai pradėjome rungtynes. Jei gerai pamenu, atsilikome 17 taškų. Pavyko išlyginti, persverti, bet pabaigą geriau sužaidė jie. Turėjome realius šansus žaisti finale, bet krepšinis yra krepšinis“, – po 13 metų 15min pasakojo treneris R.Butautas.
Rusija jau pirmoje mačo dalyje turėjo 19 pranašumą, bet didžiulėmis Ramūno Šiškausko pastangomis, kuris trečiojo kėlinio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje pelnė 13 rinktinės taškų iš eilės, lietuviai buvo išlyginę rezultatą.
Nors Šiška tą vakarą surinko 30 taškų, tačiau pergalei to nepakako. Varžovų gretose žibėjo 29 taškus pelnęs Andrejus Kirilenko.
Auksinę kartą surinkusi Rusija, kurios sudėtyje buvo ir Johnas Robertas Holdenas, finale pataikęs pergalingą metimą į turnyro šeimininkės Ispanijos krepšį, pirmą kartą istorijoje iškovojo Europos čempionato auksą.
3. Lietuva – Makedonija (2011 m.)
2011-aisiais Europos čempionatas pirmą kartą nuo 1939-ųjų sugrįžo į Lietuvą, o komandos marškinėlius užsivilko šalies krepšinio žvaigždės, nežaidusios 2010-ųjų pasaulio čempionate – Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Darius Songaila ir broliai Lavrinovičiai.
Natūralu, kad sirgalių užsivedimas ir lūkesčiai siekė lubas.
Tiesa, komandai padėti negalėjo traumas besigydę bei prieš metus pasaulio taurėje lyderio naštą tempę Linas Kleiza ir Jonas Mačiulis.
Lietuvos rinktinės žaidimas Europos čempionate bangavo, tačiau Kęstučio Kemzūros kariauna turėjo realų šansą prasibrauti į pusfinalį, tereikėjo ketvirtfinalyje įveikti turnyro debiutantę Makedoniją.
Nervingame mūšyje lietuviai viską laikė savo rankose, likus minutei pirmavę 4 taškų persvara.
Natūralizuotas makedonų įžaidėjas iš JAV Bo McCalebbas pirmiausia pataikė dvitaškį. Vėliau prametė metimą iš panašios situacijos, tačiau Darius Songaila netiksliai atliko perdavimą Šarūnui Jasikevičiui, o tai kainavo itin skaudžiai – tritaškį smeigė varžovų gynėjas Vlado Ilievskis.
Sausakimšoje „Žalgirio“ arenoje žaidę lietuviai turėjo progą išplėšti pergalę, tačiau Simas Jasaitis nepataikė būdamas laisvas iš vidutinio nuotolio, taip leidęs makedonams švęsti istorinę pergalę.
„Reikia pripažinti, kad makedonai žaidė gerai. Pusfinalyje prieš juos sunkiai laimėjo Ispanija, o dėl trečios vietos vos įveikė rusai. Visiems prieš Makedoniją tuomet buvo sunku. Jie buvo pagavę labai gerą formą“, – praėjusią savaitę 15min atsiminimais apie skaudų pralaimėjimą dalijosi treneris Kęstutis Kemzūra.
2. Lietuva – Jugoslavija (1995 m.)
Vienas skandalingiausių Europos čempionatų finalų istorijoje, apsuptas sąmokslo teorijomis apie tendencingą arbitrų darbą Jugoslavijos rinktinės naudai.
Praėjo 25-eri metai ir stebint vaizdo įrašą akį rėžia emocijų negalintys sutramdyti lietuviai, nei pagalius jiems į ratus kišantys teisėjai.
Emocijų dvikovoje netrūko – Arvydas Sabonis ne kartą karštai reagavo į arbitrų švilpukus, po vieno iš jų sulaukė ir techninės pražangos.
Neapsikentęs Šarūnas Marčiulionis išvedė komandą iš aikštės. Tik po ilgų derybų jugoslavai „išprašė“ lietuvius grįžti į aikštę ir užbaigti rungtynes.
Bet joje stebuklo sukurti nepavyko.
Lietuvius pražudė be keitimų žaidęs Aleksandras Džiordževičius, pataikęs 9 tritaškius iš 12 ir surinkęs 41 tašką.
Mūsiškių gretose išsiskyrė 32 taškus varžovams atseikėjęs Šarūnas Marčiulionis. Jis sulaukė turnyro MVP ir rezultatyviausio žaidėjo apdovanojimų.
1. Lietuva – Italija (2004 m.)
Atėnuose vykusias olimpines žaidynes Lietuvos rinktinė pasitiko turėdama Europos čempionų karūną bei tituluojama kaip viena turnyro favoričių.
Antano Sireikos auklėtinių žaidimo kreivė kilo sparčiai su kiekvienu turnyro susitikimu.
Starte lietuviai vargo prieš Angolą ir Puerto Riką, bet laimėjo, o įsibėgėję pervažiavo Graikiją bei pirmą kartą istorijoje nuėmė JAV svajonių komandos skalpą.
Pusfinalio dvikovą lietuviai pasitiko žinodami, kad pergalės atveju jų finale lauktų ne JAV, o Argentinos krepšininkų egzaminas.
Vis dėlto pusfinalio dvikova priklausė italams. Nors lietuvius kiek prikėlęs buvo Saulius Štombergas, ketvirtajame kėlinyje išstūmęs rinktinę į priekį, bet kapitono pasirodymą bei lietuvių viltis nutraukė penktoji krepšininko asmeninė pražanga.
Italų tritaškiai liejosi toliau. Gianluca Basiles, Giacomo Galandos ir Gianmarco Pozzecco vedama Italijos rinktinė to vakaro rungtynėse realizavo net 18 tolimų metimų iš 28 (64 proc.) bei iškovojo istorinę pergalę 100:91.
„Aš nesikratau atsakomybės, bet kodėl mes nepripažįstame, kad italai sužaidė galbūt geriausias rungtynes per jų šalies istoriją? Kodėl nepripažįstame? Juk jie iš tikrųjų sužaidė super“, – dar praėjusią savaitę 15min prisiminimais apie skausmingąjį mačą dalijosi rinktinės treneris A.Sireika.
2004-ųjų Lietuvos rinktinė – bene stipriausia istorijoje, turėjusi realią galimybę įtvirtinti savo statusą bei iškovoti olimpinių žaidinių auksą.
Pralaimėjimas pusfinalyje Italijos krepšininkams amžiams įsirėžė ne tik į rungtynių dalyvių, bet ir šią dvikovą Lietuvoje stebėjusių sirgalių atmintį.
