Seniai kada taip žliaugė M.Kalniečio prakaitas, kaip ketvirtadienio vakarą po rungtynių su Lenkija.
Pagrindiniam rinktinės įžaidėjui nereikėjo arti visų 40 minučių – užteko ir 20. Bet rungtynių tempas visai kitoks nei bumbsinant kamuolį net ir daugiausiai ištvermės reikalaujančiose treniruotėse.
M.Kalnietis buvo atpratęs nuo šio pojūčio. Milano „Olimpia“ treneris Simone Pianigiani nuo Naujųjų nebematė lietuvio savo taktinėse schemose. Iš pradžių jau tik trumpoms atkarpoms leido patyrusį gynėją į aikštę, kai vėliau visai izoliavo nuo komandos.
„Super. Man didžiausias kaifas, kad vėl galiu žaisti krepšinį, – valydamasis prakaitą 24sek po pergalės prieš Lenkiją 79:61 pasakojo M.Kalnietis. – Svarbiausia, kad šiandien laimėjome. Aš čia ir atvažiavau tam, kad laimėtume. O jei dar pavyksta kažkuo prisidėti, susigrąžinti kažkokius žaidimo pojūčius, tai net nesuku dėl to galvos.“
Per tas 20 minučių 31-erių kaunietis pasižymėjo 4 taškais, atkovojo kamuolį, atliko 9 rezultatyvius perdavimus ir suklydo 4 kartus.
Nežaidęs tiek laiko pirmosiose savo rungtynėse dažniausiai nori padaryti viską. Bet tai vadinama perdegimu, kai pradedi daryti daugiau, negu reikia. Tačiau M.Kalnietis nesudegė.
Jis kantriai išlaukdavo savo metimų – krepšį atakavo tik tris kartus, pataikė 1 dvitaškį iš 2, prametė tolimą metimą, realizavo dvi baudas. Nacionalinės komandos kapitonas darė tai, ką moka geriausiai – skirstė kamuolį savo bendražygiams.
Daug tų jo perdavimų buvo adresuoti bokštams Jonui Valančiūnui, Domantui Saboniui bei Artūrui Gudaičiui, kurie kartu pelnė 39 iš 79 rinktinės taškų.
„Jis tikrai gerai vadovavo komandai, – pastebėjo treneris Dainius Adomaitis. – Su jo vadovavimu, manau, mūsų žaidimas į vidų tikrai pasiteisino. Jis atvesdavo kamuolį ten, kur reikia.“
„Mums nėra ką labai daug papildyti, kai turime tokius žmones po krepšiu. Stengiamės visus kamuolius siųsti jiems į apačią. O tada jų reikalas, kaip jie išsiskirstys kamuolius atėjus dvigubai gynybai. Nes vienas prieš vieną jie buvo sunkiai sustabdomi“, – sakė M.Kalnietis.
Nors startas nebuvo lengvas.
M.Kalnietis rankų mostais ramino komandos draugus, kai jie pradėjo pyktis vieni su kitais po pirmųjų chaotiškų komandos išpuolių.
„Ramiai! Ramiai!“ – ragino bendražygius kapitonas, kai šie ėmė priekaištauti vieni kitiems dėl plano nesilaikymo.
Ir pats Mantas kartais klydo mesdamas kamuolį į rankų mišką, užuot išlaukęs tinkamo momento.
Bet ilgametis rinktinės žaidėjas viską puikiai supranta. Jis net pats sau kartais badydavo smilkinį pirštais ir atsiprašinėjo komandos draugų už neteisingus savo sprendimus.
„Truputį kažkur perskubėjome, buvome susikaustę, – apie prastą mačo pradžią kalbėjo M.Kalnietis. – Aišku, nuo manęs viskas prasideda. Dar neužtikrinti veiksmai. Aš pats jaučiu, kur ką daryti, bet sekundės dalį suvėluoji, prasideda prastesnis sprendimas ir ne visada pavyksta tai sukontroliuoti.“
Tokių jo rungtynių ir buvo galima tikėtis. Bet 9 rezultatyvūs perdavimai ir užtikrinta žaidimo kontrolė antroje mačo dalyje padėjo išlaikyti Lietuvai pergalingą pranašumą.
Jo bendražygiai tikina – Mantas per tuos metus su vos 20 rungtynių niekuo nepasikeitė. Jis atlaikė tą keturių mėnesių kovą su savimi ir yra toks, koks buvo anksčiau.
O atpildo metas galiausiai atėjo Gdanske.
„Svarbiausia, ką padarėme – buvo geras nusiteikimas, – pabrėžė M.Kalnietis. – Pats bijojau, kad nepagalvotume to, ko bijojo treneris – nebūtume per daug atsipalaidavę. Pradžia buvo ne kiek atsipalaidavimas, o nervingumas. Tačiau viskas pavyko neblogai. Aišku, dar labai daug broko dėl to nesusižaidimo stokos. Bet svarbiausia, kad taškelis yra ir važiuojame į Vengriją baigti darbo, kurį pradėjome čia.“
