Žalgirietis nepasiilgo Lamonicos
Marius Grigonis šį sezoną lakstė pagal Luigi Lamonicos švilpuką trejose Eurolygos rungtynėse.
L.Lamonica pradėjo teisėjauti Italijos nacionaliniame čempionate anksčiau nei gimė 24-erių žalgirietis – 1993-aisiais.
Tačiau krepšininkas nustebo sužinojęs, kad patyręs arbitras atvyks į Lietuvą.
„Visose lygose dirba vietiniai teisėjai, nesvarbu, kokie geri ar blogi jie bebūtų. Manau, jeigu vietinis čempionatas, tai vietiniai ir teisėjai“, – LKL idėjai į KMT turnyrą atvežti L.Lamonicą nelabai pritarė M.Grigonis.
Tačiau snaiperiui turėtų patikti L.Lamonicos stilius. M.Grigonis pastebėjo, kad Eurolygoje arbitrai atlaidžiau traktuoja kontaktinį krepšinį.
Nors LKL čempionate žalgiriečiams fiksuoja vid. 2,27 pražangos mažiau nei Eurolygoje, M.Grigonis norėtų, kad lietuviai leistų fiziškiau grumtis vietiniame fronte.
„Mane labiausiai nervina tai, kad Eurolygoje švilpia vienaip, LKL – antraip, o Vokietijoje – dar kitaip, – atviravo M.Grigonis. – Taisyklės tos pačios, bet visi kitaip švilpia. Vienur leidžia kontaktą, kitur neleidžia. Ateini iš vienos lygos į kitą, bet kas vienoj lygoj leidžiama, kitoj neleidžiama.“
M.Grigonis keturis sezonus praleido Ispanijoje, vieną – Vokietijoje, o dabar vėl rungtyniauja Lietuvoje.
„Antroje Ispanijos lygoje buvo labai prastai, – juokėsi M.Grigonis. – Atsimenu, ir verpstės neleisdavo, visur žingsnius švilpdavo.“
Nors neblogai vertina Lietuvos teisėjų lygį, M.Grigonis mato, kur galėtų pasitempti vietos arbitrai.
„Eurolygoje švilpia tikrai kitaip nei LKL. Ten leidžia daugiau kontakto. Nors, pavyzdžiui, prieš „Neptūną“ leido net muštis, – 24sek pasakojo M.Grigonis. – Dažniausiai nuo rungtynių ir kiekvieno teisėjo priklauso, kaip jis traktuoja situacijas. Nors taisyklės turėtų būti tos pačios.“
Eurolygoje teisėjauja trys teisėjai iš Lietuvos – Jurgis Laurinavičius, Artūras Šukys ir Gytis Vilius.
Lietuvos teisėjų reitinge, kuris sudaromas pagal LKL klubų trenerių, LKL direktorato ir inspektorių apklausos rezultatus, pirmauja FIBA turnyruose švilpiantis Tomas Jasevičius.
Tačiau M.Grigonis pastebi, kad kartais jaučiasi atskirtis tarp geriausių Lietuvos teisėjų, ir žemesnio rango arbitrų iš žemesnių reitingo pozicijų.
Žaidėjams gerų teisėjų turbūt nėra.
„Yra, yra, tikrai jaučiasi, – paklaustas apie skirtumą tarp pirmųjų ir toliau reitinge esančių teisėjų, galva linktelėjo M.Grigonis. – Atsimenu, kažkada žaidėme prieš silpnesnę komandą ir nebuvo tų TOP teisėjų. Tikrai jautėsi.
Gal jie neturi tiek tos praktikos. Nėra švilpę aukštesniame lygyje, tai kitaip traktuoja.
Manau, koks yra teisėjų lygis, pasimato iš Eurolygoje ir Europos turnyruose teisėjaujančių arbitrų skaičiaus.“
Nors M.Grigonis labiau linksta prie nuomonės Lietuvos krepšinio turnyruose išsiversti su vietiniais arbitrais, panašu, kad aikštėje pilietybės faktorius nelabai jausis.
„Matote, kai prasidės rungtynės, jau nebelabai bus svarbu. Nebekreipsi į tai dėmesio. Nežinau, kam čia nuo to bus geriau, – samprotavo M.Grigonis. – Žaidėjams gerų teisėjų turbūt nėra (šypsosi.). Visokių jų būna.“
Nustebęs „Lietkabelis“ kelia nykštį
Kai kurių Panevėžio „Lietkabelio“ legionierių dar nepasiekė žinia, kad Karaliaus Mindaugo taurės turnyro metu pusryčių stalą sostinės „Marriott“ viešbutyje jie dalinsis su žymiuoju Eurolygos treneriu Luigi Lamonica.
„Žinokite, atsidarau Lietuvos žiniasklaidą, bet apie ką eina kalba, suprantu tik iš paveikslėlių“, – šyptelėjo „Lietkabelio“ vedlys Nenadas Čanakas, kuriam žinia apie L.Lamonicą akivaizdžiai buvo naujiena.
Nustebo ir 34-erių „Lietkabelio“ atakų organizatorius Jamaras Wilsonas.
Bronkse gimęs Panevėžio „Lietkabelio“ legionierius per 12 metų profesionalo karjerą matė visko.
Iš Niujorko valstijos universiteto į profesionalų krepšinį žengęs, o vėliau Belgijoje, Suomijoje, Australijoje, Prancūzijoje, Serbijoje ir Ispanijoje žaidęs amerikietis pirmą kartą taip artimai susipažino su Lietuvos krepšinio teisėjais.
„Su Lietuvos teisėjais neturiu jokių problemų, – 24sek tikino J.Wilsonas. – Kaip ir mums, žaidėjams, teisėjams irgi pasitaiko prastesnių rungtynių. Lietuvoje irgi tokių pasitaikė. Bet man svarbiausia suprasti švilpukus. Ir gerbiu teisėjus, kurie pripažįsta klaidas. Man patinka, kai teisėjai mane išklauso.“
Suomijos pilietybę turintis veteranas dabar dažniau bendrauja su arbitrais nei anksčiau. J.Wilsonas mano, kad tą lemia amžius ir patirtis.
Įžaidėjas pastebėjo, kad teisėjai, visai kaip krepšininkai, turi nemažą ego. Bet Lietuvos arbitrai jam pasirodė gan sukalbami.
Kai diskutuoja su arbitrais, legionieriui svarbiausia įsitikinti, ar jie buvo tikri savo sprendimu.
„Kai kurie pripažįsta, kad praleido švilpuką. Bet taip daro tik geri teisėjai“, – šyptelėjo J.Wilsonas.
Tiesa, kontakto traktavimas Lietuvoje jį kartais stebina.
„Aš visą karjerą nepatekdavau į pavojingą pražangų zoną. Bet LKL man švilpia po 3-4 pražangas. Labai keista“, – purtė galvą amerikietis.
J.Wilsonas pripratęs prie kontaktinio krepšinio. Jam priimtiniau, kai teisėjai rečiau stabdo rungtynes ir žaidimas yra greitesnis.
Deja, pripažįsta amerikietis, Lietuvoje pasitaiko visko. Kartais fiksuojami ir tokie momentai, kai ranka nežymiai netyčia liečia varžovą.
Lietuvoje jam labiausiai patinka žaisti prieš favoritus, nes ten dirba aukštesnį reitingą turintys arbitrai, kurie dažniausiai traktuoja kontaktą arčiau tarptautinio stiliaus.
Nesakau, kad lietuviai blogai švilpia, bet visada į naudą pamatyti skirtingus teisėjus ir paragauti kitokio krepšinio.
Tikslumo dėlei, J.Wilsonui fiksuojamų pražangų vidurkis LKL yra 2,5. Palyginimui, daugiau pražangų per jo ilgą karjerą fiksavo tik Australijoje – du sezonus atitinkamai 2,54 ir 2,73 pražangos.
Tiesa, J.Wilsonas pats pripažino, kad Australijoje krepšinis yra visai kitoks.
„Manau, kad lietuvių lygis yra neblogas ir tai susiję su paties krepšinio solidumu šalyje. Lietuvoje krepšinis yra didžiulis dalykas. Visai kitaip, nei Australijoje, – šyptelėjo J.Wilsonas. – Ten yra daug legionierių ir jie neblogo lygio, bet teisėjai ne tokie geri. Australijoje krepšinis labiau kaip pramoga.
Čia teisėjai solidūs. Atpažįstu jų veidus iš tarptautinių turnyrų. Kartais mums švilpia Eurolygoje dirbantys lietuviai. Jie visai kitokie.
Manau, kad fiziškumas Eurolygoje ir nacionaliniame čempionate prieš didžiąsias komandas panašus kaip žaidžiant su tokiomis komandomis kaip „Žalgiris“, „Rytas“ ar „Neptūnas“.
Manau, teisėjai turėtų surasti būdą, kad rungtynės būtų greitesnės. Kad leistų daugiau kontakto.“
Įdomu, kad J.Wilsonas greitai susipažino su Lietuvos teisėjų raudonojo sąrašo žaidėjais.
„LKL yra žaidėjų, kurie tik ir ieško švilpukų. Pavyzdžiui, žinome, kad toks Pasvalio vyrukas visad žaidžia, kaip žaidžia“, – pradėjo mintį J.Wilsonas.
Patikslintas, ar kalba apie fizišku žaidimu išsiskiriantį ir daugybės Lietuvos trenerių nepasitenkinimą sukėlusį Žygimantą Skučą, J.Wilsonas linktelėjo galvą.
„Teisėjai žino tuos žaidėjus, bet vis tiek švilpia. Tas vyrukas vis tiek daro tuos pačius dalykus“, – piktinosi J.Wilsonas.
Kadangi J.Wilsonui patinka Eurolygos traktuojamas kontakto lygis, „Lietkabelio“ atakų organizatorius sveikintinai priėmė LKL idėją.
„Manau, kad krepšinyje kultūrų susiliejimas pasireiškia daugiau nei kur kitur. Bet tai labai naudinga patirtis, – įsitikinęs J.Wilsonas. – Manau, tai į naudą lygai. Čia kaip su legionieriais krepšininkais. Ir teisėjams gerai pamatyti, kaip dirba geriausi jų kolegos.
Nesakau, kad lietuviai blogai švilpia, bet visada į naudą pamatyti skirtingus teisėjus ir paragauti kitokio krepšinio.“
J.Wilsono treneris N.Čanakas pernelyg nedetalizavo L.Lamonicos pasirinkimo, bet pasikartojo, kad su Lietuvos teisėjais neturi problemų.
„Aišku, rungtynėse pasiginčiju su teisėjais, bet bendrame paveiksle, neturiu problemų dėl teisėjavimo“, – 24sek patikino N.Čanakas.
Teisėjams – per daug dėmesio
Klaipėdos „Neptūno“ treneris Kazys Maksvytis visiems priminė, kad teisėjai yra tik dalis didžiosios krepšinio šventės, kuri savaitgalį sudrebins sostinę.
„Aš iš viso nenorėčiau to vertinti, – paklaustas apie L.Lamonicos pakvietimą, nedetalizavo K.Maksvytis. – Manau, ši šventė pirmiausia skirta krepšininkams, žiūrovams, treneriams. Bet labai išskiriamas teisėjų vaidmuo. Jie mažesnė to dalis. Norėčiau visą dėmesį atiduoti žaidėjams ir komandoms.“
Bet paprašytas palyginti Lietuvos arbitrų lygį su kitų šalių specialistais, strategas atkreipė dėmesį, jog iš užsienio kolegų išgirsta daug nusiskundimų dėl teisėjavimo jų šalyse.
„Negaliu, reikia pagirti Lietuvos teisėjus, – šyptelėjo K.Maksvytis. – Kitos šalys tikrai skundžiasi dėl nacionalinių čempionatų. Teko bendrauti su kolegomis iš Prancūzijos, kitų šalių. Manau, kad teisėjavimu skųstis neturėtume.“
„Kažkiek nustebino, – išgirdęs žinią apie L.Lamonicą, 24sek neslėpė D.Gailius. – Bet gal visai ir neįdomiai. Atvažiuos neutralus teisėjas. Mūsų lietuviai, nori nenori, čia yra žmogiška labiau mėgti vieną komandą. Tikrai tikiu, kad jie stengiasi būti profesionalais, bet... Visi daro klaidų. Mes darome klaidų, ir jie daro klaidų.
Manau, tikrai neblogas bandymas.“
30-mečio teiginys apie palankumą komandoms kiek nustebino. Bet jis pridūrė, kad tai nėra koks nors akivaizdus profaniškumas.
„Nežinau, gal tai tik taip atrodo, kad labiau palaiko namų komandas. Bet negaliu sakyti, kad būna kas nors taip akivaizdžiai“, – suabejojo D.Gailius.
Lietuvoje, Italijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje ir Turkijoje jau rungtyniavęs puolėjas pripažįsta, kad kai kurios šalys turi epizodų traktavimo ypatumų.
Pavyzdžiui, Italijoje irgi dažniau fiksuodavo žingsnius, kur neleisdavo pirma dėti kojos į dešinę pusę – reikėdavo kryžiuoti. Kitaip eidamas į dešinę, atkėlęs koją rizikuoja gauti švilpuką.
Su tais teisėjais, kurie reitinge yra aukščiau, kažkaip paprasčiau – gali ir pasišnekėti, ir padiskutuoti. O tie jaunesni, naujesni kažkaip nusisuka ir nueina.
D.Gailius pastebėjo, kad Italijoje taip pat limituodavo verpstes. Kitose valstybės švilpukų traktavimas pasirodė gan vienodas.
Tiesa, D.Gailiaus akimis, visose šalyse arbitrai palankesni čempionų komandoms. Esą mažesniems klubams arbitrai neleidžia žaisti taip fiziškai, kaip čempionams.
„Tie prisilietimai... Neleidžia tiek daug kontakto. Tai daugiau atsiliepia paskutinėmis minutėmis ir kai apylygis rezultatas. Bet nesinorėtų ant mūsų Lietuvos teisėjų varyti. Čia tikrai viskas neblogai. Kitur teko matyti blogiau, – pokalbio toną keitė D.Gailius. – O kad ten pasitaiko klaidų, viskas normalu. Ne robotai teisėjauja ir ne robotai žaidžia. Visi daro klaidų.
Kiek teko žaisti grįžus, pasišnekame su teisėjais, jie pripažįsta savo klaidas.“
Tiesa, Lietuvos rinktinės narį nustebino, kad žemiau Lietuvos reitinge esantys arbitrai nesileidžia į diskusijas ir dažnai ignoruoja krepšininkų įžvalgas.
„Su tais, kurie yra aukščiau, su jais kažkaip paprasčiau – gali ir pasišnekėti, ir padiskutuoti. O tie jaunesni, naujesni kažkaip nusisuka ir nueina. Jeigu kažką piktai pasakai, aišku, jie supyksta. Su vyresniais, atrodo, paprasčiau“, – pastebėjo D.Gailius.
Ieškodamas kompromiso, krepšininkas pripažino, kad ir žaidėjai kartais pasiduoda emocijoms ir prikalba negerų dalykų.
„Bet reikia bendrauti ir kiekvienam – tiek teisėjui, tiek žaidėjui, mokėti pripažinti savo klaidas“, – taikos sutarties formulės surašė D.Gailius.
Išgirdome, ko negirdėjome jau seniai
Lietuvos krepšinio teisėjų asociacijos prezidentas Kęstutis Pilipauskas LKL eksperimente kriminalo nemato.
„Tai, jog pakviestas tik vienas užsienio arbitras, įrodo, kad nėra keliamo nepasitikėjimo vietiniais teisėjais. Tiesiog lygos vadovai norėjo šiek tiek kilstelėti turnyro prestižą į tarptautinį lygį. Manau, visa ši istorija su tuo susijusi“, – Ryčiui Kazlauskui iš lrt.lt sakė K.Pilipauskas.
LKL prezidentas Remigijus Milašius 24sek patvirtino, kad į KMT buvo kviečiamas dar vienas Eurolygos arbitras Borisas Ryžykas, tačiau dėl staiga užklupusių asmeninių problemų šeimoje, ukrainietis į Vilnių neatvyko.
Įdomu, kad nors LKL arenose Šarūnas Jasikevičius remia arbitrus prie sienos ir negaili jiems riebių keiksmažodžių, po L.Lamonicos paskyrimo „Žalgirio“ strategas spaudos konferencijoje prabilo žodžiais, kokius Lietuvos krepšinyje girdėjome jau senokai.
Žinant, kad tai buvo Šaro žodžiai,
„Sprendimas įdomus. Reikia pasakyti, kad Lamonica yra Europos topinis teisėjas. Bet manau, kad Lietuvos krepšiniui parodyta didžiulė nepagarba, – kategoriškas buvo Šaras. – Ypač šiais laikais, kai Lietuvos teisėjai išgyvena aukso amžių. Matote, kiek teisėjų teisėjauja geriausiuose turnyruose. Manau, kad tai buvo labai blogas sprendimas. Ko gero, kitas žingsnis bus užsienietis rinktinėje. Man liūdna. Baisu.“
Bent jau šį sezoną, spaudos konferencijoje LKL treneriai dažnai pliekdavo teisėjus. Beje, arbitrams tai nelabai patinka, bet pakeistos LKL taisyklės ir nebaudžiamumas už arbitrų kritiką vis dažniau gundo strategus pasiteisinimo po pralaimėjimų ieškoti teisėjų darbe.
Anonimiškai kalbinti LKL krepšininkai kalba, kad mūsų teisėjai kartais būna principingi.
Esą jie nemėgsta veltis į diskusijas, o už aštresnius žodžius vėliau baudžia švilpukais.
LKL atstovai taip pat įtariai žvilgčioja, kad kai kurie teisėjai kartais per daug susibičiuliauja su komandų atstovais. Esą tai gali kiek keisti jų požiūrį į slidžias situacijas.
Tačiau kai kurie užsienyje daug metų praleidę ir į Lietuvą vėliau grįžę šalies krepšininkai pastebi, kad rungtyniaudami svečiose šalyse ėmė labiau ir pagarbiau vertinti savų, lietuvių, darbą su švilpuku.
Nuomonės įvairios, o tobulumui ribų nėra.
Taikliau mesti į krepšį galėtų ir žaidėjai. Santūriau į švilpukus, kurių patys gerai nematė, galėtų reaguoti ir treneriai. Taip pat dar kokybiškiau galėtų dirbti ir teisėjai, kurių rezultatai priklauso nuo ko mažesnio klaidų skaičiaus.
Bet Remigijus Milašius dar sykį ant Lietuvos krepšinio pokerio stalo metė nestandartinę kortą.
Bet, kaip sakė Kazys Maksvytis, pagrindiniai herojai yra ne teisėjai, o žaidėjai ir treneriai. Rungtynes lemia ne vienas ar du švilpukai, bet tai, ką pagrindiniai personažai parodo ant parketo per 40 minučių.