Milijonai, olimpiada, žvaigždės statusas D.Motiejūnui dabar mažiausiai rūpi. Praėjusį savaitgalį 25-ąjį gimtadienį atšventęs krepšininkas dabar labiausiai laukia gerų gydytojų žinių ir sugrįžimo į „Houston Rockets“ rikiuotę.
Lietuvos krepšinio rinktinės ir Hjustono „Rockets“ puolėjas sutiko pasidalinti savo išgyvenimais stebint Lietuvos rinktinės žaidimą Europos čempionate, pasakojo apie sveikatos būklę ir norą likti „raketose“.
– Donatai, praėjusį savaitgalį sukako 25-eri metai. Kaip ir su kuo atšventėte gimtadienį? – 24sek.lt paklausė D.Motiejūno.
– Tiesą pasakius, šiais metais jokio šventimo nebuvo. Su draugu nuvažiavome į šalia Hjustono esantį Ostiną, kur vyko lenktynės. Daug įspūdingų automobilių. Taip ir praleidau gimtadienį trasoje stebėdamas lenktynes. Buvo labai daug įdomių automobilių ir buvo tikrai įdomu stebėti šias lenktynes.
Hjustone mane visi pažįsta ir aš tikrai norėčiau susieti ateitį su „Rockets“. Bet kaip ir sakiau, kaip olimpinėse žaidynėse, taip ir čia, yra labai daug sprendimų, kuriuos priima kiti žmonės ir daug kas priklauso ne nuo manęs.
– Svarbiausias klausimas, žinoma, apie sveikatą. Kaip dabar nugara?
– Dabar yra viena svarbiausių stadijų – stiprinimo. Labai jos forsuoti negalima, reikia žiūrėti, kaip reaguoja kūnas. Jeigu po sunkios treniruotės kitą dieną pradeda ką nors skaudėti, reikia daryti silpnesnę treniruotę. Daktarai stebi mano organizmą ir dabar labai svarbu žiūrėti, kaip kūnas reaguos. Viskas gyja iš lėto ir turėčiau pasveikti.
– Hjustone jau anksčiau pasirodė pranešimų, kad teks praleisti komandos treniruočių stovyklos pradžią. Kada planuojate prisijungti prie komandos?
– Iš tikrųjų, daktarai nenori manęs skubinti ir siekia paruošti ne tik artėjančiam sezonui, bet ir visam gyvenimui. Atsižvelgdami į mano dabartinę situaciją jie kalbėjo, kad turbūt teks praleisti treniruočių stovyklos pradžią. Žiūrėsim, kiek tai truks. Jie man to plano per daug ir nesako. Sakė, kad kai būsiu pasiruošęs, jie man praneš. Tada galėsiu sportuoti visa jėga.
– Psichologiškai, ko gero, nėra lengva tai atlaikyti?
– Iki dabar atsilaikiau, atsilaikysiu ir toliau. Aišku, sunku. Būna kartais labai sunkių akimirkų. Bet taip turbūt būtų kiekvienam. Buvo sakyta, kad užtruks ta reabilitacija žymiai trumpiau. Bet man daktarai kaip tik aiškina, kad į viską reikia žiūrėti pozityviau. Sako, kad kaip tik dabar kūnas pagaliau gaus normalų poilsį, kurio nebuvo daug metų. Tai nėra paprasta trauma, todėl labai svarbu, kad visas darbas būtų tolygus.
– Donatai, ar jums teko stebėti Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimą Europos čempionate? Kaip vertinate pasiektą rezultatą?
– Manau, kad rezultatas tikrai neblogas. Per pastaruosius trejus metus dvi antrosios vietos Europos čempionate ir ketvirta pasaulyje... Aišku, kiekviename čempionate norėjosi vis daugiau ir daugiau. Bet reikia džiaugtis, ką turime.
Mūsų yra trys milijonai ir pakilome į trečiąją vietą pasaulio reitinge. Tai yra labai didelis pasiekimas mums kaip krepšinio šaliai. Grupės varžybas man buvo sudėtingiau stebėti, nes jos vyko panašiu laiku, kai man vyko treniruotės. Bet kaip ir kiekvienas lietuvis, sėdėjau, žiūrėjau, nervinausi.
– Lietuvos rinktinė ne tik pelnė sidabro medalius, bet ir iškovojo kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Kiek daug jums reiškia olimpinės žaidynės?
– Kiekvienas nori žaisti olimpinėse žaidynėse. Bet daug dalykų priklauso ir ne nuo manęs: kaip gis mano nugara, ar būsiu reikalingas treneriams, gal jie nuspręs važiuoti su dabar esama komanda. Čia yra labai daug skirtingų faktorių. Aš, aišku, noriu. Bet tai dar labai toli, kad apie tai galvočiau.
– Atrodo, kad Hjustono komanda tarpsezoniu stengėsi sustiprinti sudėtį. Kaip vertinate pasikeitimus „Rockets“ komandoje?
– Buvo pasikeitimų ir mes visi tikimės, kad sustiprėjome. Branduolys iš esmės liko tas pats. Prie komandos prisijungė Ty Lawsonas. Iš jo artėjantį sezoną tikrai tikimasi nemažai pagalbos. Ir tikrai tikiu, kad jis puikiai žino, kad ši komanda kiekvienose rungtynėse žaidžia tik dėl pergalės. Manau, kad šiam momentui esame stipresni nei buvome pernai. Belieka tikėtis, kad tai pavyks įrodyti ir žengsime žymiai toliau nei praėjusį sezoną.
– Teko skaityti ne vieną NBA apžvalgininko komentarą, kad šiais metais Vakarų konferencijoje žadama dar didesnė mėsmalė. Sutinkate su tokiais teiginiais?
– Vakarai yra tikrai labai konkurencinga konferencija. Ir čia tikrai kiekvienos rungtynės reiškia labai daug. Tarp antros ir šeštos vietos buvo vienos pergalės skirtumas. Mes užėmėme antrą vietą, bet jeigu būtume pralaimėję paskutines rungtynes, būtume šešti. Tai viską pasako apie konkurenciją. Kai tu gal net negalvoji, kad, kažkurios rungtynės iš 82-ejų yra svarbios, jos iš tikrųjų yra labai svarbios ir gali nulemti labai daug.
– Nors praėjęs sezonas buvo itin sėkmingas, „Rockets“ komanda neskuba su jumis pratęsti sutarties. Prie to, ko gero, daugiausia prisidėjo nugaros trauma. O jūs pats norėtumėte likti Hjustone?
– Šis miestas ir komanda yra man prie širdies. Jie mane priėmė kaip šeimos narį. Aš prašiau, kad su manimi dirbtų treneriai ir jie man viską davė. Čia mane visi pažįsta ir aš tikrai norėčiau susieti ateitį su „Rockets“. Bet kaip ir sakiau, kaip olimpinėse žaidynėse taip ir čia, yra labai daug sprendimų, kuriuos priima kiti žmonės ir daug kas priklauso ne nuo manęs.
– Jau prabėgo nemažai laiko, kai paskutinį kartą žaidėte. Kai visą vasarą teko praleisti reabilitacijos procedūrose, noras grįžti, ko gero, didžiulis?
– Kol dar neprasidėjo treniruočių stovykla, tol dar nėra baisaus noro. Bet žinau, kad kai pamatysiu komandą sportuojančią, tas noras atsiras tikrai ir reikės save tvardyti.
