Neišlaikė net santūrusis Goranas Dragičius.
Po efektingo tritaškio nuo lentos 31-erių slovėnas atsisuko į sirgalius ir užsuko džiaugsmo malūną.
83:62 įsižiebė švieslentėje, kai karjerą po Europos čempionato planuojantis baigti krepšininkas švystelėjo tritaškį nuo lentos.
Slovėnų lyderis suko dar ne tokius malūnus, kai terorizavo ispanų krepšį tolimu metimu su pražanga.
Po šios bombos vieno slovėnų sirgaliaus veidas perkaito lyg virdulys. Bet to vyruko ketvirtadienio vakarą laukė dar ne tokios emocijos.
Lyg koks sirgalius ant parketo šūkavo ir Luka Dončičius.
Luka neramiai trypčiojo per Ispanijos rinktinės himną, kurio galėjo prisiklausyti žaisdamas Madrido „Real“. 18-metis slovėnų krepšinio deimantas startavo nervingai, bet finišavo užtikrintai.
Luka Dončičius vėl svaidė beprotiškus tritaškius nuo lentos. Nors slovėnas po jų šypsojosi, tokie krepšinio burtininko metimai jau nieko nebestebina – jis tiesiog tokius įmeta.
„Let's go! Let's go!“ – plojo 18-metis, kai Anthony Randolphas sudėtingu tritaškiu per rankas padidino skirtumą 68:52.
Prieš tai Marcas Gasolis tėškė amerikiečiui antausį tritaškiu ir bėgdamas atbulas į gynybą kažką paburbėjo varžovui. A.Randolphas nieko nebesakė. Kai įmetė tą keistą tritaškį su sirena, jis dar pats akimirką liko stovėti kaip įkaltas, kad suprastų, kokį metimą pataikė.
Slovėnija iki pusfinalio buvo 33 procentų tritaškių komanda. Ispanija buvo geriausiai besiginanti rinktinė, vidutiniškai leisdavusi varžovams įmesti 61,2 taško.
Jeigu atvirai, man nerūpi, su kuo žaisime finale. Mes nusipelnėme aukso ir esame jam pasiruošę.
Bet slovėnai ispanų krepšį subombardavo 14 tritaškių iš 25 (56 proc.) ir ispanams suvertė 92 taškus.
„Jei tai ne sapnas, aš galiu tuo patikėti. Prieš rungtynes niekada negalvojau, kad viskas gali taip baigtis“, – neslėpė G.Dragičius.
Slovėnų treneris Igoris Kokoskovas kalbėjo, kad Slovėnijos vaikai galės pasididžiuodami vilkėti marškinėlius su Dončičiaus arba Dragičiaus pavarde.
Bet tai nebuvo vien Gorano Dragičiaus, Luka Dončičiaus ar Anthony Randolpho vakarėlis.
G.Dragičius su A.Randolphu buvo rezultatyviausi nugalėtojų gretose su 15 taškų, bet bent aštuoni krepšininkai rinko mažiausiai po 7 taškus.
„A, taip. Vaikai dar vilkės Randolpho, Rebeco, Nikoličiaus, Prepeličiaus, Muričiaus, Blažičiaus marškinėlius“, – visą slovėnų dvyliktuką vardijo I.Kokoškovas, spaudos konferencijoje sukėlęs juoką.
Klemeno Prepeličiaus tritaškis per pirmąją ketvirtojo kėlinio ataką pasodino Sergio Scariolo ant suolo – 76:57. Slovėnas švystelėjo bombą lyg koks Stephenas Curry ir vertė ispanų krepšinio federacijos prezidentą Jorge Garbajosą kramtyti nagus.
Neplanuotus šūvius mačo pradžioje leido ir rezervinis centras Saša Zagoracas.
Tai buvo įspūdinga komandinė pergalė.
„Tie vyrai nieko nebijo. Jie taip žaidžia visada. Jie visada taip kovoja. Visi nuopelnai žaidėjams. Neįtikėtina. Aš neturiu žodžių“, – stebėjosi pats I.Kokoškovas.
Vienu metu slovėnai priminė vyručius, kurie per minutės pertraukėlę išbėgę ant parketo užvedinėja sirgalius ir vėliau svaido marškinėlius į tribūnas. Bet ten buvo Slovėnijos rinktinės nariai, kamuoliais apmėtę ispanų krepšį.
Pau Gasolis nepatenkintas klykė ir šaukėsi pražangos teisėjo. Bet galėjo šauktis, kad ir Dievo pagalbos – vis tiek nebūtų padėjęs.
„Skaudi nesėkmė, – purtė galvą P.Gasolis. – Slovėnai žaidė labai gerai. Jie pataikė neįtikėtinu procentu. Jiems viskas krito – nesvarbu, kaip, ir nesvarbu, kiek. O mums patiems tai buvo juoda naktis. Prastai pataikėme ir per dažnai klydome. Skaudus pralaimėjimas. Bet slovėnai nusipelnė vietos finale.“
Ispanai šaudė iš toli, bet niekaip neprisišaudė – pataikė tik 7 iš 27 (26 proc.). Toks buvo slovėnų planas – rizikuoti leisti ispanams mesti iš toli. Rizika pasiteisino, o plano B Sergio Scariolo neturėjo.
Tai buvo tokia užtikrinta Slovėnijos pergalė, kad neatrodė, jog jiems bandė priešintis Europos čempionai.
„Komanda šiaip sau be priežasties nežaidžia be pralaimėjimų, – po rungtynių pakimęs kalbėjo S.Scariolo. – Jų pataikymo procentas, ypač tritaškių, padarė esminį skirtumą. Jie baudė mus labai tiksliai: pataikė nuo lentos, su sirena, iš sunkių situacijų. Mūsų komanda buvo kaip geriausiai besiginanti čempionate, bet vietoj 60 taškų vidurkio praleidome 92...“
Vienas rinktinės sirgalius pirmosiose tribūnų eilėse už krepšio į viršų kilnojo Europos čempionato trofėjaus imitaciją.
Slovėnams dar reikės palaukti sekmadienio, bet per septynis mačus dar nepralaimėjusi komanda įrodė, kad iškelti taurę turi užtektinai raumenų.
„Jeigu atvirai, man nerūpi, su kuo žaisime finale. Mes nusipelnėme aukso ir esame jam pasiruošę“, – drąsiai pareiškė G.Dragičius.
Jis teisus. Kai Slovėnija demonstruoja tokį krepšinį, jos negali nugalėti nei Serbija, nei Rusija, nei bet kuri kita Europos komanda.
Nebent įvyktų stebuklas.
Slovėnai, nugalėję ispanus, džiūgavo, lyg laimėję Europos čempionatą. Vienas slovėnas prabėgo pro žurnalistų zoną iškėlęs į viršų savo šalies vėliavą. Būrelis kitų šūkavo už FIBA stendų. Prieš tai jie aikštėje mėtė G.Dragičių į viršų, lyg trenerį laimėjus čempionatą.
Taip, Slovėnijai tai pirmasis medalis šalies istorijoje, tačiau jei ši 2 milijonų valstybė svajoja apie auksą, pirmiausia reikia užbaigti darbus.
Vienas juodas vakaras gali sugadinti šventę net ir patiems geriausiems. Arba, pavyzdžiui, vienas didelis 221 cm ūgio Bobanas Marjanovičius po krepšiu.
