Sausio 21-ąją Nankino „Tongxi Monkey Kings“ gavo skaudų niuksą Kinijos čempionate, bet šventiškai išsiskirstė namo. Kinijos Naujųjų metų proga Nankino klubas paleido komandą penkių dienų atostogoms.
Po švenčių G.Krapikas turėjo grįžti į Nankino areną ir ruošti komandą Kinijos čempionato reguliariojo sezono finišo tiesiajai. „Tongxi Monkey Kings“ ekipa turnyro lentelėje rikiavosi keturiolikta ir turėjo palypėti dar bent dviem laipteliais, kad patektų į atkrintamąsias varžybas.
Pagal vieną seną Kinijos legendą, buvo toks pusiau drakono, pusiau vienaragio pavidalo monstras vardu Nianas. Jis apsireikšdavo Kinijoje kiekvienų Naujųjų išvakarėse.
Dauguma žmonių nuo jo slėpdavosi sulindę į namus, bet kartą priešais jį stojo drąsus berniukas, nusprendęs pažaboti monstrą petardomis. Kitą dieną žmonės išbėgo lauk švęsti savo išlikimo sprogdindami dar daugiau petardų. Ir tai tapo neatsiejama Kinijos Naujųjų metų, dar vadinamų Pavasario švente, dalimi.
Šį kartą Kinijoje apsireiškė monstras vardu koronavirusas. Ir šįsyk neatsirado jokios petardos ir jokio priešnuodžio, kuris išvaikytų šį siaubūną.
Užkrėtęs beveik 81 tūkst. žmonių ir nusinešęs per 3 tūkst. gyvybių, tas monstras dviem mėnesiams uždarė 1,4 milijardo žmonių tautą savo namuose, o dabar sukaustė Europos ir viso likusio pasaulio gyvenimą.
Ne petardos, o karinio režimo Kinijos gatvių išsivalymas ir milijonų žmonių izoliacija po truputį veja tą monstrą lauk. Iš pradžių Kinija uždarė 11 milijonų gyventojų Uhaną – patį koronaviruso židinį. Po to užrakino milijoninius aplinkinius Uhano regionus.
Užsidarė visos parduotuvės, išskyrus vaistines ir maisto prekes. Stojo beveik visas viešasis transportas. Užterštose gatvėse nebeliko automobilių. Kai kuriuose regionuose vienam buto gyventojui buvo leista palikti namus tik kartą per dvi dienas. O vėliau tikrintojai beldėsi į kiekvieno buto duris, tikrino temperatūrą ir priverstinai vežė negaluojančius į ligonines.
Griežto režimo rezultatus pasveikino ir pasaulinės sveikatos organizacijos vadovai. Kinija skaičiuoja per 70 tūkst. pasveikusiųjų ir jau tik per 7 tūkst. aktyvių užsikrėtusiųjų – šiuo metu mažiau nei Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Irane, JAV ar Prancūzijoje. Europa užsikrėtusiųjų skaičiumi jau aplenkė Kiniją.
Aišku, didžiulis klausimas, kiek galima pasitikėti oficialia Kinijos pateikiama statistika, bet valstybė jau gali įkvėpti. Jau maždaug 65 proc. šalies gyventojų grįžo į darbus ir gatves, o įprastu pajėgumu savo gamyklas Kinija ketina užkurti birželį.
Įkvėpti gali ir krepšinio treneris Gintaras Krapikas, Nankino gatvėse ir parkuose vėl regintis daug žmonių. Nankiną nuo pasaulinio koronaviruso židinio Uhano skiria tik apie 500 kilometrų ir G.Krapikui teko išgyventi dalį to, apie ką mitais šneka likęs pasaulis.
Lietuvis treneris irgi matė tuos vaizdo įrašus, kuriuose žmonės per prievartą grūdami į automobilius ir vežami į perpildytas Kinijos ligonines. Jis matė tuos kraupius vaizdus su išrikiuotais mirusiųjų kūnais. Skaitė apie užčiauptus ir mįslingai dingusius valdžios kritikus ar apie per prievartą uždarytus žmones.
Tačiau G.Krapiko patirtis buvo kitokia. Apie savo dviejų mėnesių karantiną jis papasakojo interviu 15min. O lietuviams jis pataria ruoštis – tai užtruks.
– Kaip jus užklupo Kinijos karantinas?
– Viskas atsitiko labai paprastai. Gavome nepilnas penkias dienas laisvadienių. Tada net negalvojau apie grįžimą namo į Lietuvą, nes iki reguliariojo sezono pabaigos dar turėjo likti pusantro mėnesio.
Norėjau išnaudoti tas dienas darbams, kuriems nebuvo laiko per tokį intensyvų grafiką. Galvoje buvo daug minčių, reikėjo viską susidėlioti ir pasiruošti paskutinei sezono daliai.
Klubas sudaręs man labai geras buitines sąlygas, todėl likau namie. Bet paskui atsirado dar daugiau neaiškumo, nes niekas nežinojo, kaip ilgai liksime namuose.
Paskambina klubo vadovas, sako, galvojam, kad jau kitą savaitę viskas susitvarkys. Būčiau žinojęs, kad taip bus, būčiau grįžęs į Lietuvą mėnesiui ir pabuvęs savo aplinkoje. Bet taip ir tęsėsi – sakė, kitą savaitę, dar kitą savaitę...
– Kokių pirmų veiksmų ėmėtės vos išgirdęs žodį „viskas – karantinas“?
– Gerai, kad turiu nuostabius buto šeimininkus. Gyvenu privačiame name, kurio pirmame aukšte buvo padarytas butas sūnui, išvykusiam į Kanadą. Patys šeimininkai gyvena viršuje.
Jeigu man kas nors neaišku, iškart jų klausiu. Tai – išsilavinę žmonės: vyras profesorius, moteris – inžinierė. Reikalingiausią informaciją jie tikrai žino, todėl aš jų ir paklausiau: kuo turėčiau apsirūpinti?
Jie man pasakė: treneri, patikėkit, parduotuvėje bus visos būtiniausios prekės – nereikia panikuoti. Taip ir buvo. Pasirinkimas nebebuvo toks didelis, tačiau tų prekių buvo: vandens, gėrimų, sulčių. Nebuvo taip, kad ateini ir viskas iššluota. Čia užtenka visko, ko reikia kasdieniam gyvenimui.
Naujienose porą kartų mačiau, kaip nustačius temperatūrą, žmonės imdavo bėgti.Ten palauk nebėra – vietiniai ir kiti gaudydavo kaip kokį nusikaltėlį.
– Karantinas su laiku Kinijoje vis griežtėjo. Kokį jį matėte aplinkui?
– Tai matėsi kasdien: tai viena parduotuvė nebedirba, tai jau kita nebedirba.
Gyvenu prie olimpinės bazės, o šalia yra didžiuliai universitetai, kuriuos paliko visi studentai. Anksčiau čia jų būdavo masės, bet kai dabar visi mokosi internetu, to judesio tiek nebesimato.
Gyvenu rajone, į kurį patekimas yra ribojamas. Paprastai į jį iš skirtingų pusių galima patekti per tris įėjimus. Žiūri, iš pradžių jau vienas įėjimas uždarytas, po to – antras. Atsirado griežta temperatūros matavimo kontrolė.
Į mano rajoną paprastai įleidžia tik jame gyvenančius žmones. Jeigu ateina kokie svečiai, jie privalo registruotis patikros punkte ir palikti savo duomenis. Pasakyti, pas ką eina, kur patys gyvena. Tam, kad jeigu kas nors atsitiktų, atsektų visus kontaktus. Pas mane valandėlei kartais užsukdavo vertėjas, bet pats turėdavau nusileisti prie įėjimo, kad jį įleistų.
Gal žmonės suprato ir laikėsi tų taisyklių, bet jų gatvėse ėmė mažėti dramatiškai. Išeiti iš namų buvo galima, bet matėsi, kad visi vengė vieni kitų. Ne tai, kad bėgo kaip nuo raupsuotų, tačiau laikėsi saugaus atstumo. Be didelės panikos, bet kiekvienas suprasto, kad reikia laikytis atokiau.
– Ką dar pastebėjote?
– Ėmė mažėti produktų, stojo tiekimas. Bet čia nebuvo milžiniška problema. Žinote, gal prieš tai buvo dešimt rūšių obuolių, o po to liko tik viena ar dvi. Bet vis tiek liko.
Vasario viduryje, karantino piko metu, žmonių jau buvo visai mažai. Kinai jau nustojo vieni kitus lankyti, užsidarė tik savo šeimos rate. Iš namų buvo toleruojamas tik išėjimas dėl pačių būtiniausių priežasčių ir tai labai jautėsi.
Manau, tai suvaidino labai svarbų vaidmenį, kad tokia didelė šalis viską taip sukontroliavo.
Sakyčiau, tokia disciplinuota kontrolė ir neleidimas grįžti arba įsakymas būti namie labai prisidėjo prie to, kad tokios didelės populiacijos valstybėje situacija buvo suvaldyta.
– Kaip atrodė jūsų judėjimas?
– Teko sėdėti namie ir visiškai atsiriboti.
Persižiūrėdavau maršrutus, kur nueiti būtiniausių prekių. Kadangi gyvename tokiame rajone, kur į vieną pusę nebuvo praktiškai jokio judėjimo, tai išeidavau kartą per dieną kokiai valandai prasieiti – pravėdinti galvą ir plaučius, kad neužrūgčiau (šypsosi.).
Buvo gera, nes užterštumas Kinijoje didelis, bet kai šalis užsidarinėjo, viskas pradėjo ženkliai gerėti. Ir telefone gaudavome informaciją, kad oro užterštumas vis mažėjo ir keitėsi net į geras sąlygas.
– Ar galėjote ramiai netrukdomas vaikštinėti? Sako, tankesnėse vietose kas 300 metrų pareigūnai tikrina žmonių temperatūrą ir prašo dokumentų.
– Taip, norint bet kur įeiti – ar tai būtų maža parduotuvėlė, ar vaisių turgelis, prie įėjimo yra staliukas su patikra. Tu net neįeisi į vidų, jeigu kas nors tave įtars.
Naujienose porą kartų mačiau, kaip nustačius temperatūrą, žmonės imdavo bėgti.Ten palauk nebėra – vietiniai ir kiti gaudydavo kaip kokį nusikaltėlį.
Kinai stengėsi užgesinti kiekvieną židinį. Jeigu tik išeidavai į miestą be kaukės, pareigūnai ar rajono apsauga iškart stabdydavo ir parodydavo. Tai nėra kažkoks pagrindinis dalykas, bet jeigu netyčia būsi viruso nešiotojas, turi nešioti kaukę.
Kaukės nešiojimas visiems rodė, kad į situaciją žiūri rimtai – todėl ir reikalaudavo jas nešioti.
– Kokią prevencijos priemonę kinai akcentuoja labiausiai?
– Mano rankos gyvenime dar nebuvo tokios švarios (šypsosi.).
Dar niekada taip neplaudavau parduotuvėje pirktų vaisių. Vis tiek nežinai – juos kas čiupinėjo, ar ne. Bet galioja visos elementarios saugojimosi priemonės.
Kinai taip pat reikalavo vengti masinių susibūrimo vietų. Baigėsi ir kavutės su draugais, ar paplepėjimai prie arbatos. Piko metu viskas labai apsiribojo iki labai siauro judėjimo rato.
Mano atveju liūdniausia buvo tai, kad buvau vienas. O ir tos susisiekimo priemonės... Kad ir yra internetas, bet Kinijoje juo ne taip paprasta naudotis, kai dienos metu visi jį užgula. Tai labai jautėsi.
Bet, žinote, čia tokie dalykai, kur viską suvoki ir žinai, kad tai laikina, o pakeisti nieko negali. Reikia tai išgyventi.
– Ar Kinijoje netrūko kaukių?
– Niekas negalėjo pasakyti, kad čia viskas taip išsirutulios. Kai pirmą kartą nuėjau į parduotuvę, nusipirkau vieną kaukę. Negalvojau, kad čia reikia užsipirkti į priekį.
Keletą kaukių buvo atvežęs komandos gydytojas, o vėliau jau labai užtikrintai ėjau į vaistinę. Bet vaistinėje į mane pasižiūrėjo tokiomis akimis... Kad maždaug, būkit malonus, bet ar nebūsite nukritęs iš dangaus? Sako, neturim.
Oho, tvarkoj sakau. Tai tą patyriau ant savęs.
Artimieji vos išgirdę „Kinija“ ir „virusas“ iškart galvoja, kad ten lėktuvas skraido virš miesto ir tas bacilas ant kiekvieno krato
– Hanteliukai su kilimėliu namuose, knygos, maisto ruoša, stalo žaidimai... Ko tik žmonės dabar neveikia, užsidarę karantine. O kokios veiklos ėmėtės jūs?
– Viskas, ką ir minėjote (šypsosi.).
Sezono metu gal išgirsti kokį trumpą įdomesnio trenerio interviu fragmentą, kažką pasižymi, bet vis nerandi laiko įsigilinti, nes tas tvarkaraštis toks įtemptas. Bet kai atsiranda laiko, visą tą sąrašėlį išsitraukęs gali pasiskaityti. Ir šiaip daugiau informacijos persižiūrėti, filmų pasižiūrėti, kad ir pramoginių.
Ačiū Dievui, kad kai Kinijoje buvo viruso pikas, globalus sportas nebuvo sustabdytas. Tai LKL čempionatas, tai Karaliaus Mindaugo taurė, Eurolyga... Be problemų tada buvo.
Kartais Ispanijos čempionato rungtynės Kinijos laiku baigdavosi 4–5 valandą ryto, bet kai žinai, kad kitą dieną niekur eiti nereikės, tai gali ir pasižiūrėti (šypsosi).
– Kokios jūsų pamėgtos veiklos atsisakyti buvo sunkiausia?
– Matote, kai esi atvažiavęs dirbti vienas, tai tas sezono ritmas su 2–3 rungtynėmis per savaitę buvo labai palankus. Taip laikas eina žymiai greičiau: rungtynės, iškart pasiruošimas kitoms rungtynėms, skrydžiai, vėl rungtynės... Tas laikas, atrodo, taip puikiai skrieja. Bet tada viskas sustojo. Ir tada jau trūksta visko.
Pavyzdžiui, visą sezoną gyvename viename viešbutyje su komanda. Iš ten važiuojame į salę ir grįžtame. Ir taip maždaug šešis mėnesius. Ten yra visos sąlygos: sporto salė, spa, ir baseinas, ir pirtelė – jei tik yra laisvo laiko, pasinaudoji. Galų gale išeini į kavinukę pasisėdėti. Bet tada nebeliko tokių pramogų.
– Ar buvo sunkių akimirkų?
– Matote, ne pirmą kartą gyvenime atsiduriu tokioje situacijoje. Nebuvo taip, kad visada būčiau savo komforto zonoje – tų išvažiavimų visada buvo. Tai užgrūdina ir kai sunkiau gyventi.
Tiesiog suvoki, kad taip bus ne amžinai, supranti, jog tai baigsis, tik tada skūra užsideda dar storesnė.
Be abejo, nėra labai paprasta, kai tame kambarėlyje apsisuki ir nieko – artimieji, viskas Lietuvoje. Jiems juk irgi didelis rūpestis, kas vyksta.
– Koronaviruso protrūkio pradžioje iš ko supratote, kad situacija darosi labai rimta?
– Pirmomis dienomis dar niekas nieko per daug nežinojo. Bet kai atvažiavo komandos daktaras ir atvežė kaukių, dezinfekcinio skysčio, paskelbė prašymus neišeiti iš rajono, tai kažkaip pagalvojau – oho... Kažkas gal ne taip.
Netrukus, kai į komandos grupę atėjo informacija, kad nevaikščiotume ir liktume namie, pradėjome suprasti, kad vyksta kažkas rimto.
Gaila, nesuprantu kalbos, todėl nežinojau, ką sako per žinias. Bet kartais ir iš vaizdo matėsi, kad situacija buvo rimta. Tada galvoji – gerai, reikia prisižiūrėti.
– O iš kur rinkote informaciją? Kuo galėjote pasitikėti, kad ta informacija – ne uždangstyta vietos propaganda?
– Bendraudavau su savo vertėju ir prašydavau, kad jis pakomentuotų įvykius. Prašiau, kad kasdien perduotų bent šiokią tokią informaciją. Jis buvo nusiteikęs geranoriškai, bet kiek ta informacija buvo objektyvi ir teisinga, aš dabar nežinau – jis man pasakydavo tą patį, ką perskaitydavo. Nemanau, kad jis išsigalvodavo ir prikurdavo.
Mačiau internete ir tuos kadrus, kur žmones praktiškai užvirindavo butuose. Pats to komentuoti nenorėčiau, nes neteko susidurti su niekuo panašaus. Gal pasirodysiu neįdomus, bet nieko tokio nemačiau.
– Labiau neramu buvo jums ar artimiesiems?
– Normalu, kai savoj aplinkoj išsigąsta labiau. Pats būdamas vietoje žinai tą realią situaciją. Jeigu laikaisi to, kas reikalaujama – nelendi ten, kur nepriklauso, nesi tos rizikos grupės, kur būtų tikrai pavojinga, ir kažkaip gali įsivertinti labiau.
Artimieji vos išgirdę „Kinija“ ir „virusas“ iškart galvoja, kad ten lėktuvas skraido virš miesto ir tas bacilas ant kiekvieno krato (šypsosi). Todėl pilnai suprantu, kad artimieji išgyveno labiau.
Pats nejaučiau panikos ar baimės, tiesiog rimtai žiūrėjau į situaciją. Supratau, kad tai nėra kasdienis dalykas ir nėra paprastas gripo virusas, kur reikia tiesiog prisisaugoti. Čia nereikia tampyti liūto už ūso.
– Esate užsienietis Kinijoje. Azijiečiai visame pasaulyje skundžiasi, kad dėl koronaviruso protrūkio buvo diskriminuojami, kartais – net užgauliojami ar užsipuolami fiziškai. Bet teko skaityti, kad Azijoje vietiniai kaip tik įtariai žvelgdavo į užsienietiškus veidus, kadangi virusas paplito po visą pasaulį. Ar kaip užsienietis sulaukėte kokio papildomo dėmesio?
– Šiuo atveju gal nesu standartinis užsienietis, nes gyvenu čia antrą sezoną. O tos pagrindinės vietos, kuriose lankausi, nesikeitė. Jau ir visuose patikros punktuose mane iš matymo atpažįsta – kai esi aukštas užsienietis, visi žymiai lengviau atpažįsta.
Nankine labai anksti pradėjo riboti įvažiavimus iš rajono centro link. Iki tam tikros metro stoties privažiuoti dar būdavo galima, bet į centrą jau nebepraleisdavo. Bet aš ten ir nevažiavau – likau sau pažįstamoje aplinkoje, o čia nė karto nebuvo, kad kas nors kur nors nepraleistų.
Bet kur eidamas čia esi tikrinamas. Kartais net turėdamas visus produktus eidavau kasdien į lauką tam, kad pasitikrinčiau temperatūrą.
– Kinai turi programėlę, kurioje rodomas žemėlapis su daugiabučiais, kuriuose identifikuoti apsikrėtę žmonės. Taip pat žemėlapyje nurodomos ir užsikrėtusiųjų lankytos vietos. Ar bandėtės naudotis tokiomis technologijomis?
– Pavyzdžiui, visi atvykę į Nandzingo stotį į savo mobiliuosius įsirašydavo programėlę, kurioje reikėdavo užpildyti anketą: iš kur atvažiavai, kiek laiko ten prabuvai. Aš pats jos neturiu – gal jos reikėjo tik tiems, kas neseniai atvyko į Kiniją.
Pavyzdžiui, į Kiniją sugrįžęs Donatas Motiejūnas turi žalią lipduką, kuris rodo, kad ta izoliacija gali būti laisvesnė. Jeigu Donatas būtų išskridęs iš Lietuvos diena vėliau – kai Lietuva jau buvo toje rizikos zonoje, jį būtų uždarę pilnai izoliacijai dviem savaitėms. Bet kadangi atskrido iš ne tokios rizikingos valstybės, jiems leido pasirinkti kitokius apartamentus.
O tie, kurie atvyksta iš tų rizikingiausių šalių, juos izoliuoja jau nieko neklausdami.
– Kokius ekonominius padarinius Kinija jaučia po tų dviejų mėnesių?
– Jau nekalbant apie tai, kokios pasekmės jausis valstybiniu mastu, bet vienareikšmiai tos pasekmės bus dramatiškos, ypač smulkiajam verslui. Viskas suprantama – du mėnesius čia niekas nedirbo.
Dar išlenda milžiniški skyrybų procentai. Žmonės nebemoka ilgą laikotarpį gyventi kartu. Pradeda lįsti visokios asmeninės ydos, kur, atrodo, galėdavai išeiti į darbą – žmona nemato, parūkei, nors sakei, kad nerūkai (šypsosi). O dabar jau viskas – visą parą esi su tuo žmogumi arba kelių žmonių rate. Dabar jau turi laiko sutvarkyti spintą, bet ji vis tiek stovi suversta.
Šie skaičiai šovė tiesiog nežmoniškai. Tas gyvenimo ritmas dabar toks, kad žmonės nebemoka kartu sugyventi net su pačiais artimiausiais žmonėmis.
– Karantinas Kinijoje laisvėja. Kuo tai dabar pasijaučia?
– Prieš tai buvo likęs tik vienas atidarytas supermarketas, kuris dirbo visą laiką nenutraukiamai. Dar buvo viena visai mažytė kavinukė – didesnę vėliau uždarė, nors pirmą karantino savaitę iš jos dar buvo galima pasiimti kavos išsinešimui. Praktiškai niekas nedirbo ir prie kiekvieno įėjimo buvo patikra.
Prieš tai buvo aptverti parkai, sporto aikštynai. Dabar atsirado didesnis judėjimas lauke – žmonės puolė į parkus.
Štai ir mano rajone jau atidarė dar vieną įėjimą. Jau ir daugiau parduotuvių atsidaro. Kiti dar pilnai neatsidaro, tvarkosi, valosi, bet žmonės jau ruošiasi – matosi, tai dienų klausimas.
– Du mėnesiai karantino – ar tai taip ilgai, kaip atrodo?
– Jeigu skaičiuotumėte kasdien, turbūt lėčiau tas laikas eitų. Bet dabar kai grįžti mintimis atgal... Du mėnesiai prabėgo? Atrodo, tas laikas praėjo greičiau.
Tai nebuvo kažkas tokio kankinančio ar blogo. Kažkokia depresija ar kas – tikrai ne.
– Ką naujo apie Kiniją ir kinus sužinojote šiomis ekstremaliomis aplinkybėmis?
– Nežinau, galbūt gyvenant mieste būtų kiek kitaip. O aš gyvenu, sakyčiau, atokesniame aukštesnio gyvenimo lygio rajone. Kadangi čia yra daug universitetų, tai aplinkui gyvena daug dėstytojų, sąmoningų žmonių.
Man labiausiai imponavo disciplina ir taisyklių laikymasis. Paprastai žmonės susitikę šnekučiuojasi, žaidimų aikštelės pilnos vaikų. Bet dabar buvo ramybė, jokio bereikalingo stoviniavimo ir čiauškėjimo. Visi užsiėmė būtinais dalykais ir vengė kontakto.
Nepasakyčiau, kad tai nustebino, bet tiesiog įsitikinau, kaip rimtai jie viską vertina.
– Kinija ruošiasi atnaujinti krepšinio sezoną. Kaip dabar atrodo tas pasiruošimas sugrįžimui?
– Visa mūsų komanda suvažiavo treniruotis į olimpinį centrą ir ten izoliavosi dviem savaitėms. Tas centras labai didelis. Jie gyvena tokio bendrabučio stiliaus viešbutyje. Tai didžiulis visokių sporto šakų kompleksas: stadionas, teniso kortai, plaukimo baseinai, tinklinis, krepšinis...
Bet jiems ten geros sąlygos: jiems tris kartus per dieną pristato maistą, visi vienoje vienoje. Didžiulėje konferencijų salėje jiems rengiamos fizinio rengimo treniruotės
Kadangi gyvenu ne olimpinio centro viduje, o šalia jo, dar niekur nesilankiau, nes tik ten įėjęs negalėsiu išeiti namo – reikės karantinuotis. Treneris pasakė, kad dabar ten eiti nėra jokio tikslo, tad likau čia.
Tačiau nuo pirmadienio jau įleis pas komandą. Jeigu viskas rutuliosis taip ir toliau, jau kitą savaitę visi susirinksime į viešbutį, atidarys mūsų krepšinio salę. Prisijungsiu prie komandos ir visi ruošimės sugrįžimui į aikštę.
Gavome Kinijos lygos nurodymą, kad sezonas atnaujinamas balandžio 15-ąją. Galėjome pradėti savaite anksčiau, bet paskui kinai įsivertino, kad į šalį grįžę užsieniečiai turės izoliuotis – vėl karantinas, todėl kad tiesiai iš jo nereikėtų eiti į rungtynes, davė daugiau laiko padirbėti su komanda.
Rėmėjai į lygą investavo didžiulius pinigus, todėl jie nenorėjo trumpinti sezono. Mums liko 16 reguliariojo sezono rungtynių, kurias sužaisime per gerą mėnesį dviejuose miestuose – Donguane ir Čingdao. Statistiškai tai mažiausiai užkrėtimų turėję lygos miestai. Kiekviename jų žais po 10 komandų. Žaisime be žiūrovų, bet televizija ir internetas visas rungtynes rodys tiesiogiai, tad pinigai bus uždirbami kitais kanalais.
Mėnesio eigoje žiūrėsime, kokia situacija. Jeigu viskas eis gera linkme, tada padarysime normalias atkrintamąsias varžybas. Viskas dar gali keistis, bet kol kas informacija tokia.
– Ar žaidėjams ir treneriams nebaisu vėl grįžti į arenas po karantino?
– Sunku pasakyti. Kai tik CBA paskelbė apie sezono atnaujinimą, visos komandos gavo specialų leidimą būti nuolat testuojamos ir tikrinamos. Be to, visi žaidėjai jau bus praėję karantiną. Tai reiškia, kad visi žaisti susirinkę žaidėjai bus sveiki. Bet mes kalbame apie pirmą tokį atvejį, tad dar sunku kalbėti.
– O ką galvojate matydamas situaciją Europoje, kur čempionatai ne tik stabdomi, bet ir nutraukiami? Ar patyręs Kinijos pavyzdį, patartumėte toms lygoms neskubėti uždaryti sezonų?
– Matote, jeigu Europoje taip būtų nutikę lapkritį ar gruodį, gal būtų galima pralaukti. Bet kai tai nutiko kovą... Dabar beliko laukti ko? Bijau, kad sustabdžius čempionatus porai savaičių, per tą laiką niekas per daug nepasikeis ir viskas vilkinsis toliau. Ypač tokiose šalyse kaip Italija ar Ispanija viskas dar tik įsibėgėja.
Aš ne specialistas, bet matant, kiek tai užtruko Kinijoje, nors jie labai disciplinuotai viską stvėrė, laiko vis tiek reiks. Galvoju, Europoje tas sezono laikas jau labai vėlyvas.
Tai nėra greitas procesas.
– Stebint situaciją Europoje ir Lietuvoje iš šalies, kaip jums atrodo, ko link tai veda?
– Nenoriu būti blogu pranašu. Bet tai užtruks.
Paskaitau aš ir Vokietijos spaudą. Mano nuomone, šiuo atveju demokratija nepadeda nugalėti viruso. Štai Vokietijoje yra skirtingos savivaldos, kur kiekviena turi savo įstatymus, kaip elgtis. Tai vieni skelbia karantiną, o kiti ne. O žmonės toliau smarkiai migruoja po Vokietiją. Migracija yra pagrindinis viruso nešiotojas. Demokratija ilgina tą išsivalymo laikotarpį.
Visgi reikia būti labai disciplinuotiems ir nesistengti būti gudresniems nei kiti. Kur maždaug kiti tegul laikosi karantino, o aš vis tiek darysiu savo.
Ne. Kiekvienas turi pradėti nuo savęs ir suprasti, kad visi asmeniškai turime prisidėti.
