Sezono pradžioje pasikeitęs atrodo ne tik Kauno „Žalgiris“, tarpsezonio metu įsigijęs aštuonis naujokus, bet ir ilgametis šios komandos žaidėjas bei naujasis kapitonas Edgaras Ulanovas.
Pauliaus Jankūno palikti kapitono antpečiai, pasitikėjimas savimi ir lyderio savybės, atsispindinčios tiek norėjime kamuolį turėti savo rankose, tiek kojų mosavime atliekant tritaškius metimus.
O dar tas naujasis aksesuaras – legendinį NBA buliuką Alleną Iversoną primenanti rankovė, kuri Uliai simbolizuoja naują pradžią po tragiško pernykščio sezono.
Šarūno Jasikevičiaus pasakyta frazė po „Barcelona“ pergalės Kaune, jog E.Ulanovas žaisti pradeda nuo sausio, tapo folkloru, bet šįmet puolėjas nusiteikęs ir susikoncentravęs buvo jau prie starto linijos.
30-metį perkopęs „Žalgirio“ žaidėjas atrodo pasiekęs asmeninį piką – žaidimo ir emocine prasmėmis, o prie to stipriai prisidėjo sprendimas dar vieną vasarą praleisti be rinktinės.
„Taip, tikrai jaučiuosi neblogai. Esu fiziškai ir emociškai pasiilgęs krepšinio. Visada pradžioje sezono pats sau keliu aukštus tikslus. Pagalvojau, kad gal per daug juos keldavau, nusvildavau ir perdegdavau, bet šįmet vėl išsikėliau aukštus tikslus, tik patirties turiu daugiau ir kapitono pareigas. Dabar į viską reaguoju ramiau. Svarbiausia yra fizinė būklė, o aš jaučiuosi gerai, pailsėjęs, galva yra švari. Aš esu pasiilgęs krepšinio, o tai yra svarbiausias dalykas. Norėjau pasiruošti sezonui ir pailsėti. Praėjusio sezono pabaigoje LKL atkrintamosiose patyriau traumą, man reikėjo pastiprinti blauzdą, kaip ir visą kūną, kuris buvo pavargęs. Matysime, ar tai pasiteisins, nes dar anksti kažką spręsti“, – 15min laidoje PIKENROLAS kalbėjo Edgaras Ulanovas, papasakojęs ir papildomą vasaros darbų akcentą pagerinti kojų darbą, kuris galbūt yra matomas ir atidžiau „Žalgirio“ rungtynes stebintiems žiūrovams.
Dar praėjusį balandį naują dvejų metų kontraktą su „Žalgiriu“ sudaręs Ulia neatmeta varianto ateityje vėl išbandyti save užsienyje, bet dabar – visas dėmesys į reikalus Nemuno saloje, kurioje šįmet tikėjimo žaliai baltiems sirgaliams yra kur kas daugiau.
Naujuoju „Žalgiriu“ tiki ir naujasis šios komandos kapitonas.
„Kodėl „Žalgiris“ negalėtų tapti juoduoju Eurolygos arkliuku? – retoriškai klausė Edgaras Ulanovas. – Visi nori, visi alkani. Šįmet turime tikrai gerą komandą, kuri yra jaunesnė. „Žalgiryje“ yra daug save įrodyti, vertę pasikelti ir galbūt ateityje didesnį kontraktą gauti norinčių žaidėjų. Mes turime viską. Tikrai simpatiška komandėlė, kuri man tikrai patinka. Tik šiuos žodžius reikia paversti rezultatu.“
Viešoje erdvėje kylant šurmuliui dėl būtino papildymo – vieni kalba apie gynėją, snaiperį, kiti – apie aukštaūgį saugiklių neturinčioje priekinėje linijoje, E.Ulanovas gesina aistras, tikėdamas esama sudėtimi.
„Manau, kad šiai dienai jokių kalbų apie jokį papildymą būti neturėtų, bet mano nuomonė nėra svarbi. Tai kitų žmonių darbas. Grįš Dovydas Giedraitis, kuris bus dar vienas žaidėjas rotacijoje. Mes komandoje turime tikrai daug žmonių. Dar kalbėti apie pastiprinimą ir naują žmogų... Kai kurie mūsų ir taip yra dar savęs ieškojime. Galbūt ne tiek stipriai, kiek buvo prieš kelias savaites, kai buvo visko pradžia, bet dar būna rungtynių ar momentų, kai matosi, kad ieško žmonės savęs ir kaip galėtų geriausiai išpildyti savo vaidmenį. Šiai dienai jokių papildymų nereikia. Tą vietelę galima pasitaupyti, jei neduok Dieve kažkas kažkam nutiktų, tuomet toks sprendimas gal būtų logiškesnis, o dabar dirbame su tuo, ką turime“, – 15min laidoje PIKENROLAS prieš kelionę į Graikiją ir mačą su Pirėjo „Olympiakos“ kalbėjo E.Ulanovas.
– Edgarai, ar jau įpratote prie naujųjų „Žalgirio“ kapitono antpečių?
– Įpratau prie kapitono antpečių. Smagu, motyvuoja. Viskas gerai. Kažkokios mintys apie tai buvo ir pernai, nes praėjusio sezono pabaigoje irgi turėjau garbės pabūti kapitonu, kai traumuoti ar susirgę buvo Jankūnas ir Milaknis. Keliuose mačuose buvau kapitonu ir visai patiko. Kitokia atsakomybė. Nujaučiau, kad taip gali būti. Pasiruošimo etape irgi viskas ėjo link to, kad sezono metu būsiu visavertis kapitonas.
– Ar tapęs naujuoju kapitonu įvedėte į rūbinės gyvenimą kažkokių naujų dalykų, taisyklių?
– Taisyklės, nuobaudos ir atsiskaitymai išlikę tie patys rūbinėje. Kolektyvas geras, nekonfliktinis ir suprantantis, tai didelių korekcijų nereikia ir drausminti nereikia.
– Puikus jūsų kapitono potencialo pavyzdys buvo prieš dvejus metus, kai su Stambulo „Fenerbahče“ skaudžiai kritote Kaune (62:99), turėjote labai prastą asmeninį pasirodymą (-4 naudingumo balai), bet vis tiek ėjote į spaudos konferenciją ir kalbėjote su žurnalistais, ko galbūt kiti žaidėjai nebūtų darę. Kaip prisimenate šį momentą?
– Gal kartais ir nesinori kalbėti su žurnalistais, atrodo, ką čia naujo pasakysi – mintys tos pačios, kaip ir frazės. Po gerų rungtynių – gerai, po blogų – blogai. Bet atsakomybė yra. Jei pradėjai daryti, tai turi eiti iki pabaigos. Jei yra konferencija po rungtynių, manau, kad reikia ir pakalbėti, kaip viskas buvo iš tikrųjų.
– Pastarąjį kartą Lietuvos rinktinės marškinėlius rimtame turnyre vilkėjote 2019-aisiais. Galbūt paslapčia artėjate prie sprendimo baigti karjerą nacionalinėje komandoje? Kiek pasiilgote rinktinės?
– Jeigu nuspręsčiau baigti karjerą rinktinėje, tai nesislapstyčiau ir praneščiau. Juk niekur nepasislėpsi. Pasiilgau vieno – susitikti su kolegomis ir draugais, kurių nematai sezono metu, bet pasimatai rinktinėje. To labiausiai pasiilgau – susitikti ir pabūti su draugais. Rinktinėje – visi lietuviai, pažįstami iš senų laikų – rinktinių, klubų ar dar kažkur.
Šis procesas yra smagus, bet yra kiti dalykai – fiziškai nėra lengva panešti rinktinę po ilgo klubinio sezono. Tai tikrai jaučiasi. Mantui Kalniečiui pasakiau, kad už rinktinėje praleistas vasaras jam turėtų būti pastatytas paminklas. Sunku net įsivaizduoti, kad jis tiek atidavė vasarų ir vis dar yra aukštame lygyje, žaidžia „Žalgiryje“ su mumis. Tai yra fantastika.
– Ar stebėdamas rinktinę negalvojote, kad būtumėt stipriai padėjęs, o gal net buvote ta reikalinga trūkstama detalė išpešiotoje ketvirtoje pozicijoje?
– Artimi žmonės arba draugai, kurie mane labai palaiko, sako, kad su manimi rinktinė būtų iškovojusi medalį. Bet juk galėjo būti dar blogiau, niekada negali žinoti. Man labiausiai apmaudu dėl paskutinio mačo su Ispanija. Geresnė komanda pralaimėjo. Neteisinga ir liūdna. Viena komanda žaidė, o kita vargo. Tai buvo didžiausias nusivylimas ir liūdesys.
– Tikriausiai dar labiau buvo nusivylę Europos čempionai slovėnai su Luka Dončičiumi, ketvirtfinalyje kritę prieš Lenkiją.
– Tai buvo atėjimas į rungtynes puse kojos. Sutiksite ar ne, bet man taip tikrai atrodė, kad pirmoje pusėje buvo pro pirštus pažiūrėta į varžovą tokios svarbos rungtynėse.
Mūsų situacija buvo kitokia – mes žaidėme, kūrėme situacijas metimams, o varžovas rinko puolime kamuolius ir vargo. Viskas buvo per vargą ir kovą. Bet toks yra krepšinis.
– Rinktinės žaidimą stebėjote iš šalies. Koks esate žiūrovas prie televizoriaus ekrano?
– Būna visko. Galvoju ir apie tai, kaip reikėtų elgtis tam tikroje situacijoje – kaip varžovas gynyboje kažką pasistato, kaip kokį žaidėją reikėtų išnaudoti. Bet aš nesu toks vienas. Tokių yra daug. Toks būnu, kai žiūriu vienas arba su kažkuo, kas sutinka su manimi. Kompanijoje žiūriu ramiai.
– Kas Europos čempionate paliko didžiausią įspūdį?
– Mane labiausiai sužavėjo Lorenzo Brownas. „Fenerbahče“ atrodė, kad jis negali didelės komandos vesti į priekį. Bet jis nebuvo gerai išnaudojamas, kaip Kazanėje ar Ispanijos rinktinėje. Jis žengė žingsnį organizuojant žaidimą. „Maccabi“ rungtynėse su mumis jis irgi labai tvarkingai ir labai ramiai susitvarkė su įžaidėjo pareigomis. Turbūt pridėjo ir Europos čempionatas. Dar prieš čempionatą galvojau, ar jis tinkamas žaidėjas ispanams, kadangi jie mėgsta greitai atbėgti ir mesti tritaškį. Metimas nėra stiprioji Lorenzo pusė, daugiau prasiveržimai ir gynyba, bet Lorenzo mane nustebino.
– Sezoną pradėjote su nauju aksesuaru – rankove. Ar tai pirmas kartas jūsų karjeroje ir kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
– Dėvėdamas rankovę esu žaidęs moksleivių lygose ir vieną sezoną „Neptūne“. Turėjau tokią idėją šįmet taip pradėti, nes buvau žaidęs ir buvo patogu. Tai nėra dėl traumos ar kažko, toks aksesuaras. Kol kas visai neblogai, bandysiu tai tęsti. Po liūdnesnio sezono reikėjo kažką pakeisti. Lorenzo irgi pastebėjo tai. Sakiau, kad norėjau atributo pasikelti trajaką +2. Žinoma, juokais.
– Pokyčių yra ir daugiau. Šįmet daugiau žaidžiate su kamuoliu, su juo momentais ir sprendžiate pikenrolo situacijas. Taip buvo ir prie Martino Schillerio, bet šiame sezone viskas atrodo natūraliau. Ar tiesa?
– Prie M.Schillerio buvo blogiausia, kad neišnaudojo stipriųjų pusių. Reikėjo savęs ieškoti per kitas vietas. Klausdavau, kodėl prieš žemesnį varžovą negaliu eiti žaisti nugara, atsakydavo, kad toks yra planas. Bandžiau prisitaikyti, bet pasąmonėje tai likdavo – kodėl negaliu, jei visą gyvenimą dariau ir buvo patogu. Nebeliko, ką daryti, liko tik tokios situacijos. Reikėjo žaisti agresyviai ir taip bandyti save parodyti. Dabar tenka sužaisti „du prieš du“, bet tik momentais, o ne pastoviai. Patirtį jau turiu sukaupęs, žinau, kur atiduoti perdavimą, ypač poziciniame krepšinyje, kai yra kažkokios pagalbos. Gal kažkiek dabartinėje karjeros stadijoje man yra lengviau išskaityti situacijas ir nusiųsti perdavimą ten, kur turime pranašumą.
– Dar vienas pokytis – kojų sustatymas atliekant tritaškį metimą. Ar tai vasaros darbų rezultatas, ar tik atsitiktinumas?
– Tikrai visą vasarą nemėčiau tritaškių krisdamas. Kojų darbą šią vasarą akcentavau nemažai – kamuolio pagavimas nepatogioje situacijoje, kad jausčiausi patogiau išmesdamas kamuolį. Toks akcentas buvo. Dabar jaučiuosi visai patogiai, kai nepatogiai pagaunu kamuolį ir reikia jį išmesti. Kol kas visai pavyksta sumesti metimus.
– Pavasarį sudarėte dvejų metų sutartį su „Žalgiriu“. Kai baigsis šis kontraktas jums bus 32-eji. Ar tai reiškia, kad į žaidimą užsienyje nebesižvalgote?
– Dar apie tai negalvoju. Jei pasitaikytų kažkokia galimybė, tai kodėl ne? Žinoma, gerai jaučiuosi ir „Žalgiryje“, bet dar durų neuždarau. Karjera gali kažkur netikėtai nuvesti, nors apie tai negalvoju ir ambicijų didelių nekeliu apie važiavimus į topines komandas. Velnias žino, ką gali iškrėsti tas krepšinis. Visaip būna.
– Rungtynėse su Bolonijos „Virtus“ į arenos palubes prie jau keturių ten kabančių marškinėlių iškils ir Pauliaus Jankūno 13-uoju numeriu pažymėti marškinėliai. Ko reikia, kad ateityje ten prisijungtų ir jūsų marškinėliai?
– Tiek, kiek yra dabar, gali ir neužtekti. Jei žaisčiau dar kelerius metus, reikėtų daugiau ir daugiau. Žinoma, noriu dėl savęs turėti kuo daugiau trofėjų, o ne kad po karjeros mane kažkas pagerbtų. Trofėjai liks visam gyvenimui.
Toks scenarijus, kad iškeltų „Žalgiris“ mano marškinėlius į palubes, būtų fantastinis, ypač man, kai ši komanda man yra tokia svarbi. Bet žodžiais nieko negauni, reikia įrodyti darbais. Tie žmonės, kurių marškinėliai palubėse kaba, jie įrodė darbais ir rezultatais. Išimčių nebus, o viską parodys laikas ir rezultatas.
– Pristatykite „Žalgirio“ sirgaliams kiekvieną naujoką, kokį įspūdį spėjote apie juos susidaryti, pradedant nuo Dovydo Giedraičio.
– Apie krepšinį kalbėti dar sunku, nes komandinėse treniruotėse dar nedalyvauja. Bet jis yra komandiškas, draugiškas, su visais noriai bendrauja. Dovydas į areną ateina su gera ir darbinga nuotaika. Sportuoja pagal savo programą, bet visada sutinkame tuo pačiu metu. Manau, kad jis viską turi savo rankose ir sezono metu gali tapti svarbia „Žalgirio“ komandos dalimi.
– Ar Keenanas Evansas yra „Žalgirio“ lyderis?
– Toks vaizdas, kad jis dar nesupranta, koks svarbus gali būti. Faktas, kad Keenanas savo rankose turės daug atsakomybių ir sprendimų. Kartais norėtųsi ir daugiau. Visi kalba apie paskutinę chaotišką ataką Tel Avive. Kitas žaidėjas būtų atėjęs, išvaikęs visus į vietas ir žaidęs vienas prieš vieną. Keenanas pernai žaidė prie Scottie Wilbekino ir nebuvo pirmoji „Maccabi“ opcija puolime. Jis buvo antras kamuolio valdytojas. Visi koncentruodavosi į S.Wilbekiną, o nemažai K.Evansas gaudavo pasireikšti iš tokių situacijų. Jis pirmose rungtynėse jau įrodė, kad gali būti pavojingas žaidėjas, kūręs situacijas pats sau ir kitiems.
Kaip žmogus, tai jis visus maloniai nustebino. Matyti, kad nori eiti į priekį. Šiai dienai viskas labai gerai su juo.
– Ar Tomo Dimšos proveržis Tel Avive jūsų nenustebino?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad Tomas gerai atlieka savo darbą gynyboje. Jis gali ir paspausti žaidėją, padaryti pražangą, kurių šiai dienai mes darome labai mažai. Tomas pradeda nuo smulkių dalykų, o tai yra labai sveikintina. Tuomet, kaip visada, ateina ir didesni dalykai. Šansų antroje pozicijoje bus nemažai, nes pasirinkimo ten daug nėra – Iggy ir Tomas. Du žmonės. Tomas gaus momentų, kai galės sužaisti pikenrolą ar išbėgti iš užtvarų ir mesti. Bet labai svarbu, kad jis visai gerai atrodo gynyboje. Tai yra labai svarbu.
– Su kuriais žaidėjais rūbinėje Ignas Brazdeikis leidžia laiko daugiau – legionieriais ar lietuviais?
– Nėra taip, kad Ignas rūbinėje būtų labiau prie lietuvių ar užsieniečių. Kalba pusiau angliškai, pusiau lietuviškai. Kas svarbu, jis rodo norą tobulėti ir mokytis europinio krepšinio. Klaidelių išlenda, bet treneriai daro viską, kad jam padėtų – rodo video medžiagos, mes irgi daliname patarimus, o svarbiausia, kad jis noriai klausosi. Svarbiausia, kad su kiekvienomis rungtynėmis tų prastų sprendimų būtų vis mažiau, o komandai nuo to tik geriau.
Bendrauti su juo nėra jokių problemų – nesvarbu angliškai ar lietuviškai. Svarbiausias yra krepšinis. Galvoju, kad jis jau pirmose Eurolygos rungtynėse pamatė, kad viskas čia yra kitaip. Jis bus labai svarbus. Net neabejoju, kad Iggy duos daug naudos. Jam reikės prisitaikyti ir adaptuotis, kai varžovai išanalizuos jo žaidimą, pastebės pliusiukus ir minusiukus. Kiek jis žengs kelis žingsnius į priekį šioje vietoje, bus labai svarbu.
– Ar rūbinėje Arną Butkevičių patraukiate per dantį dėl žaidimo Vilniaus „Ryte“ ir persikėlimo į „Žalgirį“?
– Nebuvo rūbinėje stipriai akcentuota, kad „Ryto“ kapitonas perėjo į „Žalgirį“. Viskas tvarkoje. Lietuviai visi Arną pažįsta iš anksčiau – iš rinktinės, jaunimo rinktinių ar klubų. Treneriai labiausiai nori turėti tokius žaidėjus. Auksinis žmogus. Gynyboje visos pagrindinės užduotys yra Arnui. Jis nusipelno ir puolime momentų. Jei gerai dirbi, tai atsiranda savaime – įkirtimai ir greitas puolimas. Atviroje aikštelėje Arnas yra labai geras žaidėjas. Jis jau daugybę metų įrodinėja, kad šioje srityje gali daryti labai gerus dalykus.
– Mantas Kalnietis teigė, jog Rolandas Šmitas – darbinis arklys, kaimietukas ir itin paprastas žmogelis. Ar turite ką pridurti?
– Sunku net būtų kažką pridėti. Jis tikras darbinis arklys. Paprastas kaimietukas, mėgstantis žvejybas ir panašius dalykus. Pas jį viskas paprastai – paprastas lietuviškas skanus maistas. Jis „Žalgiryje“ turi didesnį vaidmenį, kai „Barcelona“ buvo užduočių pildytojas ar užbaiginėtojas. Kaune iš jo reikės daugiau. Bet jei žinai, kad gausi daugiau progų pasireikšti, nereiškia, kad bus lengviau. Jei jis nori žengti žingsnį į priekį, kurti situacijas sau ar kitiems, paprasta nebus. Reikės pasitempti. Bet jis labai kovingas – gynyba, atkovoti kamuoliai, kritimai ant kamuolio. Labai viskas gerai. Rolandas spinduliuoja didžiule energija ir noru.
– Kevarriusas Hayesas ne tik atrodo kaip geriausiai besiginantis LKL žaidėjas, bet dar duoda 16 taškų Eurolygos rungtynėse Tel Avive.
– Iš jo nėra reikalaujama taškų, kuriama kažkokių situacijų baudos aikštelėje, bet jis tuos taškus susirenka kitais būdais. Mobilus didelis žmogus, kuris gali gerai nusleepinti užtvaras ir gerai pagauti kamuolį, ir užbaigti atakas. Dar krenta į akis, kad atkovojus kamuolį puolime jis bando kartoti metimą prieš du ar tris varžovus. Tai yra dalykas, kurį jis galėtų pagerinti ir įdėti šalto proto. Tikrai didžiulė energija, iš kurios atsiranda noras tokiu būdu užsibaiginėti atakas. Neatsimenu kada „Žalgiryje“ buvo toks energingas žaidėjas. Turbūt Brandonas Daviesas. Pas jį energija irgi per šonus taškėsi – bėgdavo, mesdavo. Svarbiausia, kad Kevarriuso energija persiduoda kitiems gynyboje. Tai geras užkrečiantis pavyzdys, kad ir kiti gynyboje stengtųsi.
Kokie skirtumai tarp Kevarriuso Hayeso ir Josho Nebo? Didžiulis skirtumas tas, kad Kevarriusas turi patirties. Jis žaidė Eurolygos komandoje Vilerbano ASVEL, vaidmuo menkas, bet Bursoje pernai jis žaidė pas serbą trenerį Dušaną Alimpijevičių. Galvoju, kad metai, praleisti pas šį strategą, jam davė daug. Jis suprato, kaip ir kas vyksta.
– Kiek girdisi viešos dvejonės dėl Lauryno Biručio galimybių Eurolygoje?
– Kalbų apie jį sezono pradžioje yra daug, tai girdisi krepšinio pasaulyje. Matyti, kad Laurynas nori, džiaugiasi už kiekvieną gerą epizodą. Mes stengiamės jį paraginti. Bet lengva Eurolygoje ir nebus. Mes suprantame, kad kitose komandose centrai turi patirtį ir stiprius kūnus. Laurynas yra specifinis centras ir gali duoti rezultatą tam tikromis atkarpomis. Svarbiausia, kad jis ir pats tą suprastų ir situacijas išnaudotų maksimaliai. Jis nori, išgyvena. Tai kažkiek matyti, bet tai yra normalu. Jis sugrįžo į „Žalgirį“ ir nori įrodyti, kad pirmas kartas buvo nesusipratimas. Sezono pradžioje, jei nekalbėtume apie kelias minutes Tel Avive, tai jis gerai atrodo ir žiūrisi.
