Pastaruosius dvejus metus Kėdainių „Nevėžio“ sudėtyje žaidęs 204 cm ūgio vidurio puolėjas prisipažino, kad jau kurį laiką norėjo žaisti gimtojo miesto komandoje, tačiau niekaip abi pusės nepasiekdavo susitarimo dėl bendradarbiavimo. G.Maldūnas taip pat papasakojo apie pokalbį su vyr. treneriu Nenadu Čanaku, savo brandą ir patirtį užsienyje.
– Koks jausmas grįžus į gimtąjį miestą?
– Labai džiugus jausmas, nes seniai nežaidžiau Panevėžio komandoje – pastarąjį kartą tai dariau 2007 metais, kai man buvo 15 metų. Tada išvykau į JAV, vėliau žaidžiau Ispanijoje.
– Kaip per tą laiką pasikeitėte kaip asmenybė?
– Ne tik pasikeičiau kaip asmenybė, bet ir susiformavau. Panevėžyje baigiau tik 9 klases, todėl nebuvau dar susiformavęs kaip asmenybė. Džiaugiuosi, kad išvykau į JAV, nes ten atsivėrė man daug kelių, sutikau daug pažįstamų.
– Ar JAV ir padarė jums didžiausią įtaką?
– Manau, kad taip, nes tai buvo mano brendimo laikotarpis, paauglystė visa. Mokydamasis žmogus ir susiformuoja daugiausiai – nuo 15 iki 22 metų.
– Kaip vertinate patirtį Ispanijoje?
– Nelabai man ten patiko, nes buvau iškart po JAV. Ten viskas buvo labai disciplinuota, visur tvarka. Ispanijoje buvo per daug laivės, nebuvo priimtina man ta kultūra.
– Norėjote baigti karjerą ir traukti dirbti į banką. Papasakokite apie šią situaciją.
– Po dvejų metų, praleistų Ispanijoje, buvo tokios mintys. Antras sezonas Ispanijoje man nebuvo sėkmingas, žaisdamas krepšinį nebejaučiau malonumo. Kadangi JAV baigiau ekonomiką neblogame universitete, gavau pasiūlymą dirbti banke. Ten būčiau dirbęs su verslo klientais, bet tada agentas pasiūlė keltis į „Nevėžį“. Labai susidomėjau, nes visada norėjau žaisti LKL. Meilė krepšiniui nugalėjo (šypsosi).
– Kiek svarbu miestui, kuriame tu žaidi, atiduoti visas jėgas ir dalyvauti socialiniuose projektuose?
– Tai labai svarbu ir būtina tai daryti. Kai pats augau ir pamatydavau krepšininkus mieste arba arenoje, būdavo vos ne svajonės išsipildymas. Kėdainiuose dažnai darydavome akcijas. Taip pat dirbau su Panevėžio socialinių paslaugų centru, nes norėjau atiduoti tą duoklę gimtajam miestui.
– Kaip sugrįžote į „Lietkabelį“?
– Seniai norėjau grįžti į gimtąjį miestą ir pagaliau šiemet sutarėme. Nors turėjau pasiūlymų iš kitų komandų, nugalėjo noras grįžti į Panevėžį. Taip pat „Lietkabelis“ yra puiki organizacija, todėl ėjau žaisti ten, kur manęs nori ir kur aš pats noriu.
– Kiek su treneriu bendravote apie savo vaidmenį?
– Turėjome vieną skambutį prieš pasirašant kontraktą. Po pokalbio galutinai apsisprendžiau. Girdėjau gerų atsiliepimų apie Čanaką. Matosi, kad bus disciplinuotas žaidimas ir nebus lengva, tačiau tikiu, jog bus verta.
