Mindaugas Lukauskis – ilgaamžiškumo pavyzdys ir absoliuti Lietuvos krepšinio legenda. 1996-aisiais profesionalo karjerą pradėjęs 198 cm ūgio puolėjas skaičiuoja jau 24-ąjį sezoną, kuris jam gali būti ir ne paskutinis.
Lietuviškasis Vince'as Carteris po savo diržu turi ne vieną įspūdingą rekordą – daugiausia sužaistų rungtynių (650), minučių (14968), perimtų kamuolių (1025).
Jei karjera tęsis, pasiekimų gali būti ir daugiau: M.Lukauskis šiuo metu yra trečias LKL pagal pelnytus taškus, antras pagal rezultatyvius perdavimus, šeštas pagal atkovotus kamuolius bei trečias pagal pataikytus tritaškius.
Vis dėlto artimiausias šio krepšininko tikslas yra iš kitos srities – jis nori vyriausio LKL istorijoje žaidėjo pasiekimo, šiuo metu priklausančio Algimantui Paviloniui, kuris karjerą baigė, būdamas 42 metų 3 mėnesių ir 15 dienų amžiaus.
„Šiaulių“ ekipoje žaidžiančiam M.Lukauskiui 42-eji metai sueis gegužės 19-ąją, vadinasi, rekordas kristų jau kito sezono pradžioje.
„Šiandien sunku ką nors planuoti ir galvoti į priekį, bet tai rekordas, kurį pagerinti tikrai norėčiau, – 15min sakė M.Lukauskis. – Reikia pabaigti šį sezoną, visą koncentraciją skirti jam, o tada bus matyti. Bet noro yra. Kol traumos nekankina ir su kūnu viskas yra gerai, tol žaisiu. Svarbiausia, kad yra noro. Krepšinį žaidžiu 20 metų ir man labai patinka tai daryti. Žiūriu pozityviai, kol turiu ugnelės, motyvacijos ir emocijos žaidimui. Tik karjeros stadija tokia, kad toli į priekį žiūrėti negaliu. Leidžiu gyvenimui tekėti pasroviui, o atėjus vasarai ir pailsėjus mėnesį, žiūrėsime. Bet viskas yra įmanoma.“
Vyriausio LKL krepšininko parakas dar tikrai nėra sudrėkęs. Virginijaus Šeškaus į NKL kviestas M.Lukauskis galiausiai atsidūrė Saulės mieste, kuriame rungtyniauja po 25 minutes, pelno po 7,1 taško, atkovoja po 3,1 kamuolio, atlieka po 2,8 rezultatyvaus perdavimo ir fiksuoja po 8,9 naudingumo balo.
Dukart Europos taurės ir LKL čempionas vis dar mėgaujasi žaidimu, bet jau kuris laikas galvoja apie kitą karjeros žingsnį. Nors gandai sklando apie sporto vadovo poziciją naujajame M.Lukauskio svainio Gedimino Žiemelio projekte Vilniuje, tačiau pats panevėžietis moja į tai ranka. Jis nori būti treneriu.
„Galvoju, kad su manimi irgi lengva nebūtų. Didžiąją dalį sunkiųjų trenerių esu perėjęs. Turiu idėjų, galvoje sukasi įvairios mintys, kokį komandos žaidimą norėčiau matyti. Kartais ateinu į treniruotes. Kai vyksta apšilimas, aš žiūriu ir analizuoju: „ne taip reikia daryti, kodėl taip, o ne anaip?“ Turiu idėjų, einu link to, kad ateityje būčiau treneriu“, – 15min sakė M.Lukauskis.
Tačiau jis palaiko G.Žiemelio idėją įkurti naują klubą Vilniuje, nes monotonija Lietuvos krepšinyje jam pabodo.
„Vilnius yra Lietuvos sostinė. Viena komanda yra, atsiras kita ir tarp jų bus konkurencija. Nauja komanda LKL, pasikeis turnyro sistema. Aš manau, kad viskas taip nusistovėję, kad net nebeįdomu. Kasmet tas pats per tą patį. Iš esmės nuo 2010-ųjų niekas nesikeičia, išskyrus kelis Karaliaus Mindaugo taurės turnyrus. Atsirastų naujas klubas, koks nors chaosėlis, būtų įdomiau ir žiūrovui, ir pačiam LKL“, – sakė M.Lukauskis.
Tinklalapyje 15min – interviu su vyriausiu LKL krepšininku M.Lukauskiu – apie nuskintus rekordus bei naujus pasiekimus horizonte, žaidimą „Šiauliuose“ bei komandos situaciją, norą tapti treneriu ir svainio Gedimino Žiemelio planus įkurti naują klubą Vilniuje.
– Ar skaičiuojate sezonus, kiek laiko jau profesionaliai žaidžiate krepšinį?
– Jeigu sąžiningai, tai neskaičiuoju. Statistikos per daug neseku, man nebent žmonės ar žurnalistai parašo. Taip buvo ir su minučių rekordu. Pažįstamas likus trejoms rungtynėms parašė, kiek man liko iki rekordo.
– Beveik 15 tūkstančių minučių ant LKL parketo ir pirmoji vieta lygos istorijoje. Kiek jums tai yra malonus pasiekimas?
– Tikrai malonu. Tai mano darbas ir hobis viename. Statistiniai dalykai kaupiasi, o kai ką nors pasieki, tikrai malonu. Vadinasi, žaidžiau ne veltui. Kažkas skaičiuoja rungtynes, minutes, o man malonu kilti aukštyn rekordų knygose.
– Ar dar yra rekordų ir pasiekimų, kuriuos norėtumėte pagerinti?
– Rekordų liko nemažai, bet pagrindinis, kurį tikrai norėčiau pagerinti, tai vyriausio žaidėjo. Turiu pradėti kitą sezoną, kad pasiekčiau pirmą vietą. Bet šiandien sunku ką nors planuoti ir galvoti. Reikia pabaigti šį sezoną, visą koncentraciją skirti jam, o tada bus matyti. Bet noro yra, kol traumos nekankina ir su kūnu viskas yra gerai. Svarbiausia, kad yra noro.
Krepšinį žaidžiu 20 metų ir man labai patinka tai daryti. Kol ugnelės, motyvacijos ir emocijos žaidimui yra, žiūriu pozityviai. Tik karjeros stadija tokia, kad toli į priekį žiūrėti negaliu. Leidžiu gyvenimui tekėti pasroviui, o atėjus vasarai ir pailsėjus kokį mėnesiuką, žiūrėsime. Bet viskas yra įmanoma.
– Sezono pradžioje minėjote, jog nenorite, kad virusas užbaigtų jūsų karjerą, o ar COVID-19 infekcijos pavyko išvengti pačiam?
– Klube buvo trys atvejai. Bet darė antikūnų testą, tai atrado dar du papildomus atvejus, kurie, matyt, buvo besimptomiai. Man dar neteko su šiuo virusu susidurti. Negaliu sakyti, kad jo bijau. Elementarūs dalykai – tiesiog saugojuosi ir viskas. Dažnai grįžtu namo į Vilnių, nenoriu šeimai parvežti kovido. Prisižiūriu, pasisaugau. Taip ir sukamės.
– Kiek praėjusią vasarą buvote arti susitarimo su Jonavos klubu?
– Buvo, buvo. Su treneriu buvome nemažai kalbėję, buvo ir susitikimų, buvau nuvažiavęs ir į Jonavą. Dėliojome, dėliojome, bet galiausiai nesusidėliojo. Treneris norėjo, rodė dėmesį. Žinau Virgį, nes esu pas jį žaidęs. Man viskas buvo gerai ir patiko. Tiesiog buvo priimtas toks sprendimas.
– Galbūt nesinorėjo leistis į žemesnį lygį?
– Treneris Virginijus 15min interviu minėjo, kad jis nebijo leistis į žemesnį lygį, kad nuo jo atsispirtų ir grįžtų į tą patį. Galbūt galėjau ir aš taip padaryti. Bet po visų svarstymų ir galvojimų, nusprendžiau, kad dar ne dabar. Pagal save ir savo fizinę būklę nusprendžiau, kad dar neatėjo laikas man eiti į NKL. Norėjau žaisti LKL, o galiausiai atsirado „Šiaulių“ variantas. Labai smagu.
– Nuo Virginijaus Šeškaus prie Antano Sireikos. Pastarąjį kartą su Antanu dirbote prieš 12 metų „Lietuvos ryte“. Ar per šį laiką treneris pasikeitė? Koks darbas su juo?
– Jis ir tuo metu turėdavo tam tikrą savitą filosofiją, bet aš neturiu jokių problemų su Antanu. Man tinka ir patinka darbas su juo. Suprantu trenerį, jis supranta mane. Žino, ką aš galiu duoti. Jokių problemų nėra.
– Kaip manote, kas lemia, jog „Šiauliai“ šiuo metu yra paskutinėje LKL vietoje?
– (atodūsis) Nežinau. Galima ieškoti priežasčių, prie visko kabinėtis, bet nematau tikslo. Žinoma, „Šiauliai“ sezoną pradėjo sunkiai, patyrė gal 10 pralaimėjimų iš eilės, o tuomet įvyko pakitimai komandoje. Dabar rezultatai gerėja. Laikas senka ir pergalių reikia, bet progresas yra. Tikiuosi, kad eisime į priekį ir rezultatas galiausiai bus teigiamas. Žingsnis po žingsnio einame į priekį, yra dalykų, kuriuos reikia gerinti ir tobulinti, bet tą ir stengiamės daryti treniruotėse ir rungtynėse.
– Ar pagrindinės problemos yra gynyboje?
– Taip, gynyboje yra nemažai problemų, nes mūsų puolimas gana geras. Antanas yra daugiau puolimo treneris, pasižymintis deriniais ir sistemomis. Bet puola ir ginasi ne treneris, o žaidėjai. Jeigu nori apsiginti, tai stengiesi ir darai viską, kad tavo žaidėjas neįmestų taškų. Tai individualūs dalykai, bet kartu ir komandiniai. Jei vienas žaidėjas kažkur atsilieka, kiti keturi turi padėti. Mums dar daug reikia mokytis ir daryti, bet džiugu, kad einame į priekį. Tai geras ženklas, reikia tik nesustoti.
– Palietėme dvi komandas, kurios vasarą gali apsikeisti vietomis. Šiuo metu NKL pirmaujanti Jonavos komanda atitinka LKL kriterijus ir triumfo čempionate atveju kiltų į aukščiausią Lietuvos krepšinio lygą. Jei „Šauliai“ liktų paskutiniai, tokiu atveju prarastų vietą LKL. Ar spaudimo laimėti nėra, petį į Jonavos rezultatus dar nesidairote?
– Asmeniškai nejaučiu jokio spaudimo, tiesiog darau savo darbą, stengiuosi. Kiti irgi stengiasi. Liko dar pusė sezono, nereikia labai pergyventi. Reikia dėsningai dirbti ir žiūrėti į priekį. Turime išspausti maksimumą ir viskas bus gerai.
– Koks jausmas žaisti be žiūrovų?
– Keista, bet po truputį apsiprantu. Jaučiamės lyg žaistume treniruotėje. Per visą salę girdisi žaidėjų kalbos, rėkimai. Keista, bet ką padarysi. Svarbiausia, kad procesas vyksta ir nėra taip, kaip buvo pernai, kai viską staigiai nukirto. Dabar krepšinis vyksta, o tai yra smagu.
– Girdime įvairių kalbų ir spekuliacijų apie kitą jūsų karjeros ėjimą, jog baigęs krepšininko kelią galbūt patrauksite sporto vadybos ar treniravimo keliu. Apie ką svajojate?
– Aš noriu būti arti krepšinio. Didžioji dalis manęs linksta link trenerio profesijos. Tiek atiduota metų krepšiniui, tiek turėta trenerių, matyta skirtingų lygų ir žaidimo... Sukaupiau daug žinių ir patirties. Ką nors iš to perduodu sūnui. Šiandien aš krypstu link treniravimo.
– Kokie treneriai per jūsų karjerą padarė jums didžiausią įtaką?
– Jų buvo daug, gal net visų neišvardysiu. Turiu paminėti pirmąjį trenerį Gintarą Leonavičių, kuris mane paruošė krepšiniui. „Lietuvos ryte“ buvo Jonas Kazlauskas ir Kęstutis Kemzūra, vėliau Antanas Sireika, Rimas Kurtinaitis. Iš užsieniečių – Nevenas Spahija. Jis man patiko. Griežtas, bet teisingas. Daug praeita ir laukinių trenerių – visi Zagadinai ir Perasovičiai, kurie duodavo nenormalius krūvius, treniruočių ciklus ar savitas žaidimo filosofijas. Daug trenerių turėjau iš Balkanų regiono, o tai yra gera krepšinio mokykla.
– Kokio stiliaus treneris bus Mindaugas Lukauskis?
– Galvoju, kad su manimi irgi lengva nebūtų. Didžiąją dalį sunkiųjų trenerių esu perėjęs. Nebuvau pas Ivkovičių, Ivanovičių ar Željko, bet buvo Zagadinas, Trifunovičius, Djurovičius ir Perasovičius. Aš matęs ir griežtų trenerių, ir gerų. Taip pat ir lengvesnių. Manau, kad kažką kombinuočiau tarp gerumo ir griežtumo (šypteli). Turiu idėjų, galvoje sukasi mintys, kokį komandos žaidimą norėčiau matyti. Kartais ateinu į treniruotes. Kai vyksta treniruotės, aš žiūriu ir analizuoju: „ne taip reikia daryti, kodėl taip, o ne anaip?“ Turiu idėjų, einu link to, kad ateityje būčiau treneriu.
– Užkulisiuose vis plaukiojo gandai, jog Mindaugas Lukauskis turėtų tapti projektuojamo Gedimino Žiemelio klubo Vilniuje sporto vadovu. Ar toks vaidmuo jums patiktų?
– Šią vasarą buvau tapęs ir sporto mokyklos direktoriumi, ir sporto klubo vadovu. Visur spėjau pabūti (juokiasi). Jūs neįsivaizduojate, kiek aš girdžiu apie save gandų. Man skambina ir sveikina su naujomis pareigomis, nors aš nieko apie tai nesu girdėjęs.
Lietuva maža šalis – vienas pasakė, kitas pagavo, pagražino ir perdavė trečiam. Karuselė taip ir sukasi, gandai greitai išplinta.
Pamenu, kai buvęs LKL komandos treneris prieš dvejus metus man parašė, jog norėtų tapti mano asistentu, nes girdėjo, kad aš baigiu karjerą ir tapsiu vyriausiuoju treneriu. Mes gerai sutariame, bet to nesupratau. Pajuokavome, kad kai baigsiu karjerą, galėsiu tapti jo asistentu, nes kabinti sportbačių ant vinies artimiausiu metu dar nežadu (juokiasi).
– Gediminas viešai pasisakė apie savo planus ir vizijas įkurti naują klubą Vilniuje. Ką apie tai manote?
– Žinau tiek, kiek perskaitau žiniasklaidoje. Paskutinį kartą su Gediminu matėmės prieš pusmetį, kai kartu dalyvavome laidotuvėse. Trumpas susitikimas, kiti reikalai. Seniau susitikdavome dažniau ir pasikalbėdavome daugiau. Jis turi planų, turi vizijų, o kas Gediminui yra įdomu, ką jis sugalvoją, tą ir padaro.
Ar reikia naujo klubo Vilniuje? O kodėl ne? Vilnius yra Lietuvos sostinė. Viena komanda yra, atsiras kita ir tarp jų bus konkurencija. Nauja komanda LKL. Taip pat pasikeis turnyro sistema.
Aš manau, kad viskas taip nusistovėję, kad net nebeįdomu. Kasmet tas pats per tą patį. Iš esmės nuo 2010-ųjų niekas nesikeičia, išskyrus kelis Karaliaus Mindaugo taurės turnyrus. Atsirastų naujas klubas, koks nors chaosėlis, būtų įdomiau ir žiūrovui, ir pačiam LKL.
– Apie pastarųjų sezonų situaciją „Ryte“ pasisakė ne vienas buvęs žaidėjas, o kokia jūsų nuomonė?
– Turiu nuomonę, bet nenoriu viešai apie tai kalbėti. Visi tą situaciją žino nuo A iki Z, iš vienos ar iš kitos pusės. Tokia situacija yra šiandien, todėl nieko ten nepakeisi.
