Azijoje, kuri yra lažybų viruso platintoja, rimto sporto nebėra. Viskas perkama, parduodama ir perparduodama. Lošėjams (lažintis azijiečiai mėgsta, tad mėgėjų – milijonai) legalios ir nelegalios bendrovės jau siūlo lažintis ne dėl rungtynių baigčių, o dėl to, ar tos rungtynės yra parduotos ir kas pardavė.
Natūralu, kad tokiomis sąlygomis Azijos sutartų rezultatų meistrai (fixeriai) pasuko į Europą. Ir Lietuva nebe pirmus metus yra vienas rimčiausių taikinių.
Šio reikalo žinovai sako, kad dėl lažybų sutartų rungtynių virusas į mūsų šalies futbolą atkeliavo 2008–2009 metais. Taip, neklystate, jei sakote, kad ir iki tol, net ir sovietiniais laikais, būta susitarimų. Tačiau tai buvo susitarimai tarp komandų, trenerių, galimos „investicijos“ į teisėjavimą. Ir tokių investicijų prasmė buvo viena – pasiekti teigiamą rezultatą.
Lažybinių susitarimų esmė prieštarauja pačiai sporto prigimčiai. Tikslas yra pralaimėti. Dažniausiai – konkrečiais rezultatais.
Naujausios lietuviškojo sporto aktualijos buvo susijusios būtent su tuo. Pakruojo „Kruoja“ specialiai pralaimėjo Marijampolės „Sūduvai“, o Kėdainių „Nevėžiui“ to neleido padaryti tik laiku įsikišusi Lietuvos krepšinio lyga.
Žiniasklaida jau užtektinai prirašė, kas, kaip ir kodėl įvyko (ar buvo planuojama), bet čia reikėtų nerti giliau – į pačią lažybinių susitarimų esmę.
Tarptautinė patirtis rodo, kad „parduoti“ rungtynes labiau linkę tie sportininkai, kurie negauna pajamų už tiesioginį darbą. „Fixeriams“ lengviausia įtikinti tokius žaidėjus, kurie turi išlaikyti šeimas, pragyventi, bet ilgą laiką negauna atlyginimų. Paprastai tariant – pabandykite įkalbinti rungtynes parduoti Cristiano Ronaldo...
Tarptautinė patirtis rodo, kad „parduoti“ rungtynes labiau linkę tie sportininkai, kurie negauna pajamų už tiesioginį darbą.
Lietuvos sportas lažybiniams susitarimams nėra atsparus visų pirma dėl klubų finansinės būklės. Tai yra pagrindinė erdvė, kurioje savo prevencinę veiklą (prevencija – visada geriau už reakciją!) turėtų vykdyti Lietuvos krepšinio lyga ir Lietuvos futbolo federacija.
Žinoma, galima potencialius rezultatų pardavėjus gąsdinti ir griežtomis bausmėmis, ką žadėjo LKF prezidentas Arvydas Sabonis. Kita vertus, bet kuris teisininkas pasakys, kad gresianti bausmė nėra veiksnys, atgrasantis nuo nusikaltimo.
Ir LKL, ir LFF, jei iš tikro nori (?) rimtai spręsti lažybinių susitarimų problemą, visą savo dėmesį turi koncentruoti į klubų finansus. „Kruojos“ ir „Nevėžio“ atvejai tai patvirtina idealiai, nes abiejų klubų finansinė situacija yra arba labai bloga, arba katastrofiška.
Tada ir būtina tiesiai šviesiai paklausti – kodėl „Kruoja“ lengvai gauna A lygos licenciją, kai klubas neturi pinigų ir desperatiškai nardo potencialių rėmėjų (aferistų? lažybinių susitarimų tarpininkų?) rinkoje? Tai yra visiškas ir totalinis LFF aplaidumas, o tai, kad „Kruoja“ rudenį gaus 200 tūkst. eurų iš UEFA, tėra menkas pasiteisinimas. Tai įvyks rudenį, o gyventi reikia šiandien.
Abiejų klubų finansinė situacija yra arba labai bloga, arba katastrofiška.
Lygiai tie patys mechanizmai praėjusį sezoną galiojo Alytaus „Dainavai“ ir Gargždų „Bangai“, o šį sezoną tarp potencialių rungtynių pardavėjų A lygoje įvardijami dar keli finansiškai gležni klubai.
Ir tai – LFF atsakomybė. Jei licencijavimo procesas būtų iš tiesų nuoseklus ir principingas, tokių klubų A lygoje nebūtų. Geriau žaistų 8 komandos vietoj 10-ies, bet futbolo gerbėjams netektų stebėti tokio farso, kaip „Sūduvos“ ir „Kruojos“ rungtynėse.
LKL klubų finansus stebi nuosekliau, bet, kaip rodo praktika, esama kur tobulėti. Jei klubas negali išsilaikyti arba vos suduria galą su galu, jam ne vieta šalies elitiniame divizione.
Galbūt tai reikš mažėjantį LKL ir A lygos klubų skaičių, bet juk tą tendenciją turėtų diktuoti ir pastarojo dešimtmečio šalies demografinės tendencijos. Mažiau gyventojų, mažiau verslų, mažiau potencialių rėmėjų, mažiau komandų. Gal tai ir skamba niūriai, bet kartais visai verta pasižiūrėti realybei į akis.
Taip pat skaitykite: Gediminas Reklaitis: Kas geriau supranta futbolą – A.Pogrebnojus ar L.Spalvis?
