2013-ųjų ir 2015-ųjų Europos čempionatų sidabras; ketvirtoji vieta 2014-ųjų pasaulio pirmenybėse; septintoji vieta olimpinėse žaidynėse. Rezultatai, kuriais Lietuvos krepšinis gali didžiuotis.
Europoje pagal šiuos rezultatus su mumis galėjo lygiuotis tik Ispanija ir Prancūzija. O patys žinote, kad aukščiau šių komandų visame pasaulyje tik JAV žvaigždynas.
Didelis, o gal net ir didžiausias šių nuopelnų kaltininkas – treneris J.Kazlauskas. Iš pakankamai dažnai nurašytos Lietuvos rinktinės jis išspaudė maksimumą trejus pirmuosius darbo metus.
Jis subūrė rinktinės vyrus kovai, kuria Lietuvos krepšininkai dažnai užgoždavo priešininkų pavardes ir kontraktus.
Varžovai turėjo ir daugiau NBA atstovų, ir daugiau Europoje žibančių žvaigždžių, bet tai Lietuvos krepšinio magija vertė favoritus nugalėtojų podiumo link. O burtų lazdelė buvo J.Kazlausko rankose.
J.Kazlausko darbą įdėmiai sekiau nuo 2014-ųjų vasaros, kai nacionalinė komanda ruošėsi pasaulio čempionatui. Nuo tada rinktinės ritmu gyvenau be pertraukos – 2014-ųjų pasaulio čempionate Ispanijoje, Europos pirmenybėse Latvijoje ir Prancūzijoje bei Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Mačiau, kaip vystėsi J.Kazlausko bendravimas su žaidėjais, žurnalistais, kokią žinią jis norėjo perduoti krepšininkams bei visuomenei.
Tai buvo labai įdomūs ir, svarbiausia, pergalingi metai. Bet apie viską nuo pradžių.
O viskas prasidėjo nuo 2013-ųjų spalio tragedijos.
2013-ųjų spalį A.Sabonis drėbė, kad dėl didžiulės žiniasklaidos kritikos Europos čempionate jis nebeturėjo kitos išeities, kaip tik pasitraukti iš federacijos prezidento posto. Kartu su Sabu traukėsi ir, anot LKF prezidento, taip pat įsižeidęs J.Kazlauskas.
Sprendžiant iš keistos 20-ies minučių A.Sabonio kalbos spaudos konferencijoje, du svarbiausius žmones Lietuvos krepšinyje tada atstatydino interneto portalas basketnews.lt (konkrečiai, vieną kritiškesnį straipsnį parašęs žurnalistas Rokas Buračas) ir interneto komentatoriai.
Tai buvo turbūt pirmas kartas profesionalų sporto istorijoje, kai po kritiškos nuomonės krito tokios svarbios galvos.
Aš negalėjau patikėti, kad taip elgiasi suaugę vyrai. „Pažeminimai, pasityčiojimai, smaugimas“. A.Sabonis pavartojo daug žodžių, bandydamas nupasakoti, kaip baisiai tada žiniasklaida neva elgėsi su Lietuvos rinktine.
Bet dienoms bėgant paaiškėjo, kad tikrasis blogiukas buvo ne žiniasklaida, o tuometinis LKF generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas. A.Sabonis tada sakė, kad nedalyvauja intrigose, bet kai tik M.Balčiūnas atsistatydino iš LKF, grįžo ir A.Sabonis, ir J.Kazlauskas.
Vėliau LRT laidoje „Teisė žinoti“ Sergejus Jovaiša pasakys, kad oficiali A.Sabonio pasitraukimo priežastis – žiniasklaidos kritika buvo tikrųjų priežasčių „nutylėjimas“, o „rimti vyrai taip nesielgia“.
Ir patys LKF atstovai vėliau atvirai kalbėjo, kad ant svarstyklių buvo pastatytas M.Balčiūnas ir J.Kazlauskas – jei bus vienas, federacijoje nebus kito. Liko J.Kazlauskas, į savo pareigas sugrįžo A.Sabonis.
Darbai iš viešos skalbyklos žiniasklaidoje vėl persikėlė ten, kur ir turėtų būti daromi. Tikroji kova sugrįžo ir į aikštę.
2014-aisiais, pirmųjų pasaulio čempionato rungtynių su Meksika išvakarėse, kilo mano ir Jono Valančiūno konfliktas dėl internete pasirodžiusio mano straipsnio apie meksikietį Gustavo Ayoną ir pastarąją judviejų akistatą NBA. JV buvo baisiai nepatenkintas dėl straipsnio antraštės. Supratau jo argumentus, bet jis nesuprato manųjų. Tačiau dabar tai liko kaip juokingas bendras mūsų prisiminimas.
Tuo tarpu J.Kazlauskas sėdėjo netoliese, klausėsi ir šypsojosi. Nežinau, galbūt treneriui patiko ir tai, kad žaidėjas bandė pamokyti žurnalistą. Kita vertus, J.Kazlauskas buvo laimingas, kad prieš startą pasaulio pirmenybėse J.Valančiūnas bus užsivedęs ir motyvuotas užgožti priešininką. Taip ir buvo – vėliau lietuvis aikštėje sukramtė meksikiečių aukštaūgį lyg traškutį.
J.Kazlauskas buvo taktiškas pašnekovas. Būdavo smagu žiūrėti, kaip jis pelnytai pasidžiaugdavo savo taktiniais sprendimais, kurie dažnai būdavo rizikingi, bet pasiteisindavo.
Beje, J.Kazlauskas skaitė turbūt viską. Kitaip 2014-aisiais kolegos telefone nebūtų baksnojęs vieno, atrodytų, nekalto sakinio Edmundo Jakilaičio interviu pabaigoje.
Galbūt sukandęs dantis, bet jis profesionaliai žengdavo į pokalbį su žurnalistais. Kai atsipalaiduodavo ir žiniasklaidoje neieškodavo intrigų, J.Kazlauskas buvo labai malonus pašnekovas.
Tiesa, J.Kazlauskas – emocionalus treneris, todėl kartais paskubėdamas nutraukdavo žurnalisto klausimą, jį priimdamas ir pernelyg asmeniškai.
Pavyzdžiui, kai pernykščiame Europos čempionate vienas iš žurnalistų užsiminė, kad galbūt treneriai įstato žaidėjus į pernelyg griežtus rėmus, J.Kazlauskas klausimo pradžią priėmė maždaug kaip „trenerį lyg pagrindinę kliūtį geresniems rinktinės rezultatams“.
Akivaizdu, kad J.Kazlauskas tada įsižeidė ir drėbė, kad „jei treneriai blogi, prašom – keiskite“.
Taip impulsyviai, bet neteisingai J.Kazlauskas buvo sureagavęs ne kartą. Tačiau tarp jo ir žurnalistų visada tvyrojo didesnė mažesnė abipusė pagarba. Koks autoritetas jis buvo rinktinės nariams, toks buvo ir žurnalistams. Žinojai, kad su ne iki galo paruoštu klausimu J.Kazlauskui į eterį geriau nelįsti.
Jo griežtumas versdavo pasitempti ir žaidėjus, ir žurnalistus.
Kaip ir žurnalistai, J.Kazlauską vertino ir rinktinės krepšininkai. Pavyzdžiui, pirmaisiais metais juo be galo buvo patenkintas J.Valančiūnas. Neabejoju, kad buvo ir daugiau tokių. J.Kazlauskas buvo didžiulis autoritetas visai Lietuvos krepšinio bendruomenei.
Bet 2015-2016 metais J.Kazlauskas staiga pradėjo visus mokyti. Bet toks įspūdis, kad paskutiniais savo darbo metais J.Kazlauskas klydo daugiau užribyje nei aikštėje.
Pavyzdžiui, 61-erių treneris deklaravo griežtoką nuomonę dėl kelio į NCAA. Jis atvirai kritikavo tai Jono Valančiūno, tai Donato Motiejūno žaidimą NBA Vasaros lygoje, o vėliau – Artūro Gudaičio sprendimą vykti į NBA klubų stovyklas, nors logiškai tai buvo visiškai normali praktika visame pasaulyje.
Vėliau jis kartu su A.Saboniu prieš visą Lietuvą nuteisė Artūrą Milaknį. Ši nemaloni istorija išgarsėjo kaip „Blogiausias sprendimas Milaknio karjeroje“. Nors toks jis nebuvo. Pats krepšininkas priėmė logišką ir argumentuotą sprendimą, kurį pateisino ir būrys žaidėjų.
Beje, nebuvo ir taip, kaip pasakojo J.Kazlauskas, kad neva jį iš gilaus miego pakėlė netikėtas A.Milaknio skambutis. Snaiperis vyriškai pasikvietė J.Kazlauską į pokalbį ir išdėstė savo poziciją. Tik to treneris nepaminėjo.
Vėliau sekė Edgaro Ulanovo „trauma“ prieš pat Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Rinktinės debiutantas pateko į galutinį olimpiniam komitetui pateiktą dvyliktuką, kurį treneriai galėjo keisti tik nenumatytais atvejais, t.y. dėl žaidėjo sveikatos problemų.
Keistomis aplinkybėmis žalgirietis „su trauma“ buvo išsiųstas namo į Kauną, o vietoj jo paskutinę akimirką į dvyliktuką pateko Vaidas Kariniauskas.
Tarp kitko, E.Ulanovas beveik nežaidė pasirengimo ciklo pabaigoje, o aikštėje, visų nuostabai, vis dažniau pasirodydavo V.Kariniauskas. Ir staiga, likus vos kelioms dienoms iki olimpinių žaidynių starto, neva trauma užkirto jam kelią į Rio.
Bent jau taip skamba oficiali versija. Bet minčių kyla įvairių.
O kur dar J.Kazlausko pareiškimas Vilniaus oro uoste grįžus iš Rio, kad „metas užleisti vietą jaunesniems“. Bet po poros dienų interviu Edmundui Jakilaičiui treneris jau negalėjo pasakyti tiesiai šviesiai, ar jis tikrai daugiau nebedirbs nacionalinėje komandoje.
Bėgant laikui, santykiai keičiasi. Natūralu, kad po ketverių metų ne viskas buvo gražu ir tarp J.Kazlausko bei nacionalinės komandos narių. Natūralu, kad po tokių trijų pralaimėjimų olimpinėje scenoje ne visi krepšininkai buvo patenkinti. O kai ateina pralaimėjimai, lengviausia kaltų ieškoti arčiausiai aikštės – ant trenerių kėdžių.
Natūralu, kad ir bent keli žaidėjai po olimpinių žaidynių pritarė, kad rinktinei reikia permainų.
J.Kazlauskas buvo treneris kuriam rūpėjo, todėl jis drąsiai reikšdavo nuomonę tam tikrais klausimais. Nors ta nuomonė ir buvo pakankamai diskutuotina.
Galbūt treneris tiesiog žinojo per daug. Na, manė žinąs daugiau nei kiti.
Kad ir kaip ten baigėsi kovos užribyje, iš aikštės jis išeina kaip nugalėtojas.
Kita vertus, juk Lietuvos krepšiniui svarbiausi rezultatai aikštėje. O Jonas Kazlauskas juos į Lietuvos krepšinio istoriją įrašė tikrai gerus. Ir po kelerių metų prisiminsime būtent tuos medalius ir aukštas vietas, o ne kažkokius užribinius įvykius.
Geriausias Lietuvos rinktinės treneris, kuris traukiasi pačiu laiku. Spalio 12-ąją per padėkos renginį J.Kazlauskui plosime ir pasakysime „ačiū“. Bet metas judėti į priekį.
