Lapkričio 19-ąją 14-ąjį gimtadienį švęsianti Justė gimė už Atlanto – Virdžinijos valstijoje, besiribojančioje su Kolumbijos apygarda ir jai priklausančia Jungtinių Valstijų sostine Vašingtonu. Ten kadaise perspektyviu krepšininku laikytas Alvydas Jocys, Justės tėtis, dirbo Lietuvos ambasadoje.
Vis tik jau po kelerių metų Jociai grįžo į Lietuvą, o anksti krepšinio aistrą pajutusi J.Jocytė jau šešerių ėmė lankyti krepšinio pamokas Palangoje, kur jos tobulėjimu rūpinosi trenerė Daiva Mažionienė.
Mažametei dažnai tekdavo dėl kamuolio pasigrumti ir su tokio paties amžiaus ar net vyresniais berniukais, bet Justei tai buvo įprasta – ji jau nuo mažų dienų kieme priprato „kautis“ su dviem metais vyresniu broliu Roku. Šis, beje, taip pat laikomas perspektyviu krepšininku, o šiuo metu savo įgūdžius gludina Romos „Stella Azzurra“ akademijoje – toje pačioje, kurios jaunuoliai 2018 m. Belgrade vykusiame Eurolygos jaunimo turnyro finale nusileido Vilniaus „Ryto“ žaidėjams.
Palangoje J.Jocytė neužsibuvo – jau po dvejų metų jos globa krepšinio aikštelėje patikėta Vlado Knašiaus mokyklai, kurioje tuomet aštuonerių Justė pateko į Ramunės Kumpienės vadovaujamą grupę.
Tai, ką išvydo daugiau nei du dešimtmečius jaunuosius talentus uostamiestyje ugdanti trenerė, nebuvo eilinė aštuonerių metų krepšinį vos pradėjusi žaisti mergaitė.
„Kai tokio amžiaus mergaitė jau ir valdo kamuolį, ir skaito žaidimą, kiek įmanoma tokiame amžiuje jį skaityti, tai tiesiog buvo matyti, kad vaikas nėra tiesiog atėjęs iš mokyklos suolo. Ji nebuvo toks šviežias vaikas, kuris ateina ir nieko nemoka. Ji visiškai įsiliejo į komandą, kurioje žaidė 2–3 metais vyresnės mergaitės, ir niekuo nuo jų nesiskyrė. Darė viską, ką darė ir vyresni vaikai“, – 15min pasakojo iš viso penkerius metus J.Jocytės grūdinimu užsiėmusi trenerė.
Sparčiai (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) augančios J.Jocytės tobulėjimas atsispindėjo jos pasirodymuose Moksleivių krepšinio lygoje (MKL). Mergaitė spindėjo net ir tarp vyresnių, o žaisdama tarp bendraamžių apskritai fiksavo kosminę statistiką.
Pavyzdžiui, būdama 12-os, V.Knašiaus mokyklos komandoje U12 per dvejas rungtynes rinko po 44 taškus, 14 atkovotų kamuolių ir 4 rezultatyvius perdavimus.
Ne mažiau įspūdingai atrodo ir jos praėjusio sezono statistika U16 ir U18 pirmenybėse. Būdama 13-os ir žaisdama prieš trejais metais vyresnes mergaites J.Jocytė pelnė po 30 taškų, atkovojo 14,1 kamuolio ir atliko 3,4 rezultatyvaus perdavimo (visa tai – per mažiau nei 24 minutes), o rungtyniaudama prieš penkeriais metais vyresnes priešininkes ji rinko trigubo dublio vidurkius – vidutiniškai po 21,6 taško, 14,5 atkovoto kamuolio ir 10,1 rezultatyvaus perdavimo bei 42,8 naudingumo balo.
Jaunas, bet šaltas protas
Toks dominavimas įvairaus amžiaus grupių turnyruose neliko nepastebėtas ir Lietuvos rinktinės trenerių – J.Jocytę, sulaukusią vos 13-os, vasarą į merginų jaunučių (iki 16 metų) komandą pakvietė V.Knašiaus mokykloje dirbantis nacionalinės komandos strategas Vilius Stanišauskas.
Tai, ką J.Jocytė išdarinėjo Makedonijos sostinėje Skopjėje, visiems puikiai žinoma – 13-metė, žaisdama tarp 2–3 metais vyresnių mergaičių, ėmė dominuoti ir Europos lygiu, rinkdama po 19,6 taško ir 8,3 atkovoto kamuolio bei patekdama tarp penkių geriausių turnyro žaidėjų.
Bet dar labiau nei pliki skaičiai prie kompiuterių ir televizorių ekranų prilipusiems Lietuvos krepšinio sirgaliams įsiminė J.Jocytės šaltakraujiškumas ir išskirtiniai įgūdžiai. Puikiai įvaldžiusi vadinamąjį „step-backą“, kuriuo už Atlanto pagarsėjo Jamesas Hardenas, ji siųsdavo metimus į krepšį sunkiausiais momentais, o labiausiai žibėjo finale, kuriame į rusių krepšį suvertė net 33 taškus – lygiai pusę iš komandos pelnytų taškų.
R.Kumpienė mano, kad tai – tiek įgimtas J.Jocytės šaltakraujiškumas, tiek patirtis, įgyta per ne vienerius žaidimo su vyresniais vaikais metus.
„Aš manau, kad tai vienas iš jos teigiamų charakterio bruožų, leidžiantis jai viską vertinti šaltu protu. Dar pliusas, kad ji kaip krepšininkė augo tarp vyresnių mergaičių, o mes skatinome ją nebijoti prisiimti atsakomybės. Palaikymas, šanso suteikimas ir nebijojimas klysti suteikia daug pasitikėjimo, ką dabar ir matome“, – tikino V.Knašiaus mokyklos trenerė.
Ūgis – ne kliūtis
Tiek Europos čempionate, tiek MKL pirmenybėse J.Jocytei padeda ir išskirtinės fizinės savybės. Įprastai įžaidėjos arba atakuojančios gynėjos pozicijoje rungtyniaujanti žaidėja šiuo metu ji jau yra išaugusi iki 184 cm. Žaisdama gynėja J.Jocytė ne ką tenusileido ūgiu jaunučių rinktinės kolegėms priekinėje linijoje – tik Emos Januškevičiūtės ūgis siekė 191 cm, tuo tarpu kitų vidurio puolėjų – Gabrielės Sederevičiūtės, Gerdos Raulušaitytės ir Urtės Čižauskaitės – ūgis buvo atitinkamai 182, 185 ir 186 cm.
Tikėtina, kad po penkių dienų vos 14-ąjį gimtadienį minėsianti J.Jocytė ūgtelės dar labiau ir galbūt net pasieks 190 ar 195 cm ribą, tačiau moterų krepšinyje netrūksta pavyzdžių, kai net ir aukštesnės žaidėjos sugeba sėkmingai rungtyniauti gynėjomis. Viena tokių – Ispanijos rinktinės lyderė ir dusyk Europos čempionė Alba Torrens, būdama 191 cm ūgio sugebanti sėkmingai rungtyniauti atakuojančia gynėja-lengvąja krašto puolėja, o kartais – net ir įžaidėja.
Veikiausiai tokia pati ateitis laukia ir J.Jocytės – juk ne veltui duodama vieną pirmųjų savo interviu „Palangos tiltui“ krepšininkė kaip savo idealą įvardijo Kauno „Žalgirio“ įžaidėją Luką Lekavičių, kurį, beje, per tuos prabėgusius metus jau spėjo praaugti.
„Nemanau, kad jai tai sutrukdys, – paklausta apie didelį ūgį savo nuomonę išreiškė R.Kumpienė. – Dabar apskritai yra tendencija, kad krepšininkai turi būti universalūs ir mokėti viską daryti. Net ir penktas numeris, jei nori būti aukšto lygio krepšininkas, turi mokėti mesti tritaškius, turėti driblingą, galėti prasiveržti. Manau, kad tas universalumas jai yra tik didžiulis pliusas. Ūgis krepšinyje niekada netrukdys. Jeigu ji sugebės su tokiu ūgiu daryti tai, ką daro ir dabar – driblinguoti, pataikyti, apžaisti varžoves ir visa kita – tai jai bus tik didžiulis pliusas.“
Neregėtas kvietimas
Vos pasibaigus Europos jaunučių čempionatui Justę užgriuvo dėmesys. Oro uoste ją ir kitas sidabro medalius parvežusias U16 rinktinės krepšininkes pasitiko gausus žurnalistų ir sirgalių būrys, o jau netrukus buvo paskelbta, kad J.Jocytė debiutuos Moterų krepšinio lygoje – šalies suaugusiųjų pirmenybėse, kur jau trejose rungtynėse gynė Klaipėdos „Neptūno“ komandos garbę.
Vis dėlto ši žinia neprilygo tai, kuri nuskambėjo spalį – vos 13 metų žaidėja gavo Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio Manto Šerniaus iškvietimą į Europos čempionato atrankos rungtynes.
„Perlu“ palangiškę pavadinęs strategas tokį sprendimą priėmė dėl siekio užgrūdinti 13-metę – M.Šernius tikino, jog jai jau pats laikas susipažinti su vyresnėmis partnerėmis nacionalinėje komandoje.
Tačiau daug ko moterų krepšinyje mačiusi R.Kumpienė patikino buvusi nustebinta šios žinios – ji teigia dar nemačiusi, jog suaugusiųjų rinktinėje žaistų tokio jauno amžiaus krepšininkė, bei viliasi, kad tai J.Jocytei nepadarys žalos.
„Per savo darbo istoriją to, kad 14-os metų amžiaus vaikas būtų kviečiamas į suaugusiųjų rinktinę, aš dar nemačiau ir negirdėjau. Ar tai yra teisinga? Parodys ateitis. Mes turėjome Lietuvoje talentingų žaidėjų, bet per ankstyvas dėmesys ir traukimas į rinktines padarė joms meškos paslaugą. Labai tikiuosi, kad to nebus su Juste. Ji turi išmintingus tėvus ir tikiuosi, kad viskas bus sudėliota gerai, kad nebus perdėto sunkimo iš sportininkės, kai arba palūžta sveikata, arba psichologija, ir nebelieka nieko“, – vylėsi trenerė.
Ateitis – prancūzų rankose
Tiesa, jei dėl kvietimo į rinktinę R.Kumpienė dar kiek nuogąstauja, tai J.Jocytės ir jos šeimos priimtas sprendimas nuo gruodžio keltis į Prancūziją, kur jaunoji žaidėja sudarė trejų metų sutartį su Vilerbano ASVEL krepšinio akademija, atrodo pagrįstas ir išmintingas.
Su pačia sportininke ir jos tėvais šį sprendimą jau spėjusi aptarti R.Kumpienė įsitikino, kad priimtas sprendimas – geriausias jos ateičiai.
„Kiekvienas tėvas ir mama nori savo vaikams geriausio. Manau, kad jie pasirinko tokį variantą tam, kad Justė turėtų visas sąlygas toliau tobulėti, augti kaip krepšininkė. Tai yra tiesiog natūralu. Mes, krepšinio mokyklos treneriai, gal ir nukenčiame dėl prarastos komandos lyderės, bet nieko – atsivers galimybė save parodyti kitoms, nesislėpti už Justės ar kitų lyderių. Teks pačioms parodyti, ką moka, ir dar labiau stengtis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – labai džiaugiuosi už Justę ir jos šeimą“, – kalbėjo V.Knašiaus mokykloje 22 metus dirbanti specialistė.
Dar grįžusi iš Makedonijos paskutinę vasaros dieną ir iš laimės švytėjusi J.Jocytė žurnalistams sakė, jog visos jos ir komandos draugių svajonės išsipildė.
Vis dėlto nepraėjus nė trims mėnesiams Lietuvos moterų krepšinio spindulys jau žvelgia į kur kas rimtesnius išbandymus ir svajones – debiutą nacionalinėje šalies komandoje ir išvyką į Tony Parkerio prižiūrimą talentų kalvę.
Telieka tik pritarti R.Kumpienei, kuri Justės karjeros kelyje mato tik vieną kliūtį.
„Nereikia jos perspausti, nereikia iš 14-metės norėti, kad ji šoktų ar bėgtų greičiau už kitas. Reikia palaukti ateities, dirbti teisingai ir manau, kad taip ir yra daroma. Svarbiausia, kad tik nebūtų traumų, nes iš to didelio perspaudimo jos gali atsirasti“, – tikino prie išskirtinio talento atsiskleidimo svariai prisidėjusi trenerė.
