17 metų Gonzagos universitete dirbantis amerikietis rado laiko ir pusantros valandos pokalbiui apie Lietuvos krepšininkus, studijas JAV universitetuose ir pastaruosius du sezonus Gonzagoje žaidusį Domantą Sabonį.
– Kaip Gonzaga reagavo į Domanto Sabonio sprendimą jau šįmet dalyvauti NBA naujokų biržoje?
– Mes to laukėme ir supratome, nes matėme, koks tai talentas. Kviesdami krepšininkus mes planuojame metus į priekį. Mes laimingi dėl to. Manome, kad jis yra pasirengęs. Gerai jam ir gerai mums.
Kai prieš trejus metus Domantas atvyko į Gonzagą, niekas nesitikėjo, kad jis taip greitai galės dalyvauti NBA naujokų biržoje. Per pastaruosius metus jis smarkiai patobulėjo.
– Kas sudarė sąlygas Domantui taip sparčiai patobulėti?
– Apskritai, tai, ką suteikia Gonzagos universitetas savo sportininkams, yra galimybė gyventi ir sportuoti labai efektyviai. Studijos, krepšinis yra vienoje vietoje – galima eiti pėsčiomis. Domui buvo lengva rūpintis tuo, kuo jis norėjo rūpintis ir dirbti papildomai. Tai – svarbiausias dalykas, apibūdinantis jį.
Visuomet ieškau žmonių, kurie atitinka mūsų kultūrą. Noriu žaidėjų, kurie dirbtų papildomai. Žaidėjų, kurie nėra savanaudžiai.
Pagal mūsų taisykles 20 valandų per savaitę studento veikla turi būti susijusi su krepšiniu, su komanda. Į tai įeina treniruotės, darbas treniruoklių salėje prižiūrint treneriams. Tačiau Domantas bent porą valandų kasdien dirbdavo papildomai. Kiekvieną vakarą jis pasilikdavo pamėtyti. Ir jis padarė milžinišką pažangą. Žmonės tikriausiai nesupranta, koks jis geras snaiperis. Ir jei jis artimiausius porą metų taip dirbs, būdamas 24-erių jis bus puikus žaidėjas ir snaiperis.
Domantas man pasakojo, kad anksčiau ne visada galėdavo patekti į krepšinio salę, kai norėdavo – tik tada, kai būdavo treniruotė. Gonzagoje patekti į areną jis galėdavo 24 valandas per parą, kaip mes sakome, turėjo raktus nuo šviesų. Jis galėjo bet kada nueiti į salę, įsijungti šviesą ir mėtyti. Kartais kas nors prisijungdavo padavinėti kamuolį arba jis naudodavosi vadinamosiomis metimų mašinomis.
Tad jei esi motyvuotas, tau Gonzagoje sudarytos visos sąlygos. Visi geriausi mūsų krepšininkai dirbdavo individualiai, be trenerių, net ir sezono metu.
– Skamba kaip krepšinio rojus. Kaip patekti į tą rojų? Koks yra procesas?
– Pirmasis žingsnis – kad tave identifikuotų kaip talentą. Tada mokykla (universitetas) stebi kaip žaidi, įvertina tavo sugebėjimų lygį. Tada sprendžiame – ar norime to vaikino. Jei norime, bandome jį įtikinti atvykti į mūsų universitetą. Tai – krepšinio dalis.
Toliau eina akademinė dalis. Reikia baigti vidurinę mokyklą ar gimnaziją savo ar kurioje nors kitoje šalyje, tarkime, Lietuvoje. Turi gauti diplomą ir tam tikrą pažymių vidurkį. Tada reikia laikyti standartinius testus – SAT (gabumo) ir ACT (Amerikos koledžų). Reikia juos išlaikyti su tam tikrais rezultatais.
Tada yra mėgėjiškumo dalis. Šioje vietoje daugybė jaunuolių klysta. Norint stoti į universitetą JAV ir žaisti jame, negali turėti jokių rašytinių sutarčių su agentu. Negali gauti pinigų pagal kontraktą su profesionalia komanda. Negalima turėti ir jokių reklaminių sutarčių. Iš esmės turi būti visiškas mėgėjas NCAA supratimu.
Domantas bent porą valandų kasdien dirbdavo papildomai. Kiekvieną vakarą jis pasilikdavo pamėtyti. Ir jis padarė milžinišką pažangą.
Reikia užsiregistruoti NCAA tinkamumo centre (NCAA Eligibility Center). Ten bus atsižvelgta, ar tinkami pažymiai, ar tinkami testų rezultatai, ar tu atitinki NCAA taisykles. Jei gauni patvirtinimą, gali iškart žaisti.
– Tai kiekvienas universitetas turi savotišką komplektavimo komandą?
– NCAA taisyklės apibrėžia, kad I diviziono universiteto komanda gali turėti keturis trenerius – vieną vyriausiąjį ir tris padėjėjus. Tik šie žmonės gali treniruoti komandą ir rūpintis jos komplektacija.
Asmeniškai man labai patinka, kad komandoje darau viską – esu skautas, treneris, administratoriu
– Esate laikomas vienu geriausių NCAA krepšinio komplektavimo specialistų tarptautiniu lygiu. Kaip renkatės krepšininkus?
– Visuomet ieškau žmonių, kurie atitinka mūsų kultūrą. Noriu žaidėjų, kurie dirbtų papildomai. Žaidėjų, kurie nėra savanaudžiai. Nėra sudėtinga įvertinti talentą – tiesiog pasižiūri rungtynes. Čia viskas aišku. Tačiau reikia dar išsiaiškinti, koks to žmogaus būdas. Ar jis turi širdį, ar yra „šikna”. Dėl to reikia skambinti tiems jaunuoliams, kalbėtis su jų treneriais, šeima. Tik galima sužinoti apie žaidėjo būdą.
Aš sakau, kad Gonzaga yra ne kiekvienam. Tačiau teisingiems žmonėms tai yra tobula vieta. Žmonėms, kurie atitinka mūsų kultūrą.
Kai stebiu jaunuolį žaidžiantį, pirmiausia stebiu minutės pertraukėles ir tai, kaip tas jaunuolis reaguoja į komandos draugų veiksmus. Ar jis ieško tėvų tribūnose? Kaip jis reaguoja į blogas rungtynes?
Komplektavimas, žaidėjų kvietimas yra tarsi pardavimas. Jei pardavinėji puikų produktą, lengva pasiekti gerą rezultatą. Aš parduodu nuostabų produktą. Gonzaga šimtu procentų siekia išlaikyti sėkmingą krepšinio komandą, padėti vaikinams pasiekti savo svajones.
Mes negalime mokėti žaidėjams, nors dabar NCAA jau leidžia skirti maistpinigių. Todėl investuojame į jų tobulėjimą – neduodant jaunuoliams pinigų tiesiogiai. Pavyzdžiui, į išvykas skrendame privačiu lėktuvu. Gyvename geriausiuose viešbučiuose. Sezono metu turime savo virtuvės šefą, kuris po kiekvienos treniruotes būna pagaminęs maisto.
Tad žaidėjai gali sutelkti dėmesį krepšiniui ir mokslais – viskuo kitu yra pasirūpinta. Aš sakau, kad Gonzaga yra ne kiekvienam. Tačiau teisingiems žmonėms tai yra tobula vieta. Žmonėms, kurie atitinka mūsų kultūrą.
– Kur ieškote tarptautinių talentų?
– Mums labai patinka tarptautiniai talentai. Mūsų prioritetas – kad studentai iš kitų valstybių būtų svarbi mūsų komandos dalis. Man labai patinka jų žaidimo supratimas. Man patinka, kad atvykę į JAV jie visą įvertina yra dėkingi. Tokiems žmonėms, kaip Domantas, duodame batų porą ir jis dėkoja, o ne skundžiasi kuo nors. Arba vakarieniaujame su komanda, jis dėkoja už maistą. Amerikoje yra daug išlepintų vaikų. Jiems visada kas nors blogai, jie nuolat skundžiasi. Jaunuoliai iš kitų šalių taip nesielgia.
Daug ką pasako tai, jog dauguma tų užsieniečių jaunuolių galėjo pasirašyti profesionalius kontraktus dar iki atvykdami į Gonzagą. Jie neima pinigų, o investuoja į save – savo tobulėjimą ir išsilavinimą. Jie yra Gonzagoje, nes norėjo čia būti.
Mes turime savo šaltinių, tačiau dažniausiai žaidėjų ieškau Europos aštuoniolikmečių čempionatuose kiekvieną vasarą. Be to, yra visagalis internetas. Padėtis šioje srityje labai pasikeitė. Dabar man užtenka duoti vaiko pavardę ir aš per porą minučių jau turėsiu apie jį informacijos, galėsiu net pamatyti jo žaidimo įrašą.
Kai prieš penkiolika metų pradėjau rūpintis komandos komplektacija, man reikėdavo iš piniginės traukti telefono kortelę, rinkti visus tuos numerius. Dabar su tais jaunuoliais galima iškart pabendrauti per „Facebook” ar „WhatsApp” programėles, skambinti po visą pasaulį už dyką.
Amerikoje yra daug išlepintų vaikų. Jiems visada kas nors blogai, jie nuolat skundžiasi. Jaunuoliai iš kitų šalių taip nesielgia.
Mes nedirbame su vadinamaisiais agentais ar tarpininkais, kurie siūlo savo proteguojamus vaikus į Gonzagą. Kviesdami jaunuolį, didžiausią dėmesį skiriame jam, jo šeimai ir treneriams. Kalbant apie tuos veikėjus, kurie ima iš šeimų pinigus, kad jų atžala keliautų į JAV, mes neturime su jais jokių reikalų.
Be to, jaunuoliai, kurie pretenduoja į Gonzagą, paprastai yra labai talentingi, kad jau seniai būna žinomi tarptautiniu mastu, jiems nereikia niekam mokėti. Tarp norinčių čia žaisti yra didelė konkurencija.
– Lietuvoje praleidote porą dienų, daug bendravote su Lietuvos krepšinio federacijos vadovais. Kokį matote bendradarbiavimą ateityje?
– Mano supratimu, federacija tikrai nori padėti tiems jaunuoliams turėti kelis pasirinkimus. Kad vaikams nereikėtų pasirašinėti kontraktų būnant penkiolikos ar šešiolikos, kad jie sulauktų aštuoniolikos. Tuomet jie gali nuspręsti – pasukti profesionalo keliu ar į NCAA. Nesakau, kad kuris nors pasirinkimas yra geresnis, pasirinkti turi pats krepšininkas. Be to, vien pirmajame NCAA divizione yra pusketvirto šimto universitetų bei koledžų. Tai beprotiška.
LKF ir Gonzagos bendradarbiavimas gali būti pagrįstas abipusiu pasitikėjimu. LKF žinos, kad į Gonzagą vykstančiais vaikinais ar merginomis bus pasirūpinta, jie bus treniruojami ir tobulinami. Juk siųsti talentingą krepšininką į kitą pasaulio pusę nežinant, kas jo ten laukia, yra labai sunku. Manau, jog bendradarbiavimas bus naudingas abiem pusėms.
Mano nuomone, Lietuva yra viena pažangiausių pasaulyje jaunųjų krepšininkų rengimo prasme – nuo jaunimo iki nacionalinės rinktinės.
– Aišku, jūs taip pat geriau matysite Lietuvos jaunuosius krepšininkus.
– Be abejo. Lietuvius stebiu jau daugybę metų. Tačiau nereikia tikėtis, kad federacija duos Gonzagai žaidėjų. Apie tai nebuvo kalbos. Bet federacija galės pasakyti vaikams: „Ei, mes žinome apie Gonzagą. Mums tinka jų sąlygos”.
Tada kalbėtis su jaunuoliais būtų mano darbas. Dabar galėsiu paklausti federacijos, ką jie mano apie tą ar kitą jaunuolį. Ar jam patinka mokykla, ar jis sunkiai valdomas ir panašių dalykų. Galėsime sužinoti daugiau apie jaunuolio būdą. Juo daugiau žinosiu apie tą vaiką, juo geresnės galimybės, kad jam Gonzagoje seksis.
– Būdamas Lietuvoje susipažinote su Lietuvos krepšinio piramide, LKF vadovai papasakojo apie vaikų krepšinio programas. Ką galite apie tai pasakyti?
– Man paliko didžiulį įspūdį struktūra ir organizacija. Pamačiau, kokia detali yra Moksleivių krepšinio lygos interneto svetainė su „gyva” statistika, visais duomenimis apie krepšininkus bei krepšininkes.
Daug kalbėjomės su jaunimu besirūpinančiu treneriu Rolandu Radvila. Didžiulį įspūdį paliko jo entuziazmas, kaip jis žino vos ne apie kiekvieną jaunąjį krepšininką. Jis žino net dvylikamečius, jau yra identifikavęs gerąsias jų savybes. Tiesa, vienas dalykas yra identifikuoti, o kitas – pakelti krepšininko žaidimą į naują lygį. Ir čia, sprendžiant iš pokalbių su LKF vadovais, pastaraisiais metais investuojama labai daug.
Įdomu buvo išgirsti, kad Lietuvoje trūksta mažesnių krepšininkų, įžaidėjų. Federacija ėmėsi žingsnių atsekti, kur jie dingsta. Kalbama apie puikius trylikmečius, penkiolikmečius įžaidėjus. Bet kur jie dingsta būdami aštuoniolikos? Kodėl? Tai labi išsamus tyrimas.
Mes Jungtinėse Valstijose nieko panašaus neturime.
Mano nuomone, Lietuva yra viena pažangiausių pasaulyje jaunųjų krepšininkų rengimo prasme – nuo jaunimo iki nacionalinės rinktinės. Suprantu, kad jūsų sistema turi būti išsami ir organizuota, nes Lietuvoje, kiek žinau, gyvena dukart mažiau nei mano valstijoje, kuri nėra didelė. JAV galima tikėtis, kad iš 400 milijonų žmonių kas nors atsiras. Jūs turite ieškoti. Dėl to jūsų sistema man paliko didžiulį įspūdį.
