„Dainius Adomaitis man paskambino ir paprašė užimti šitą postą. Kadangi 20-mečiai yra artimiausias rinktinės rezervas, aš, ilgai nesvarstęs, daviau sutikimą“, – 24sek pasakojo R.Butautas, antradienį oficialiai patvirtintas Lietuvos dvidešimtmečių rinktinės treneriu.
Lietuvoje R.Butautas pastarąjį kartą dirbo prieš 7 metus, kai trims mėnesiams perėmė Kauno „Žalgirio“ vairą, bet specialistą vėliau „nuėmė“ skandalingasis tuometinis klubo savininkas Vladimiras Romanovas.
Mums R.Butautas geriau žinomas kaip Lietuvos rinktinės treneris, 2007-aisiais iškovojęs Europos čempionato bronzą, 2008-aisiais Pekino olimpinėse žaidynėse pasiekęs ketvirtą vietą, bet savo darbą nacionalinėje komandoje baigęs Vroclavo košmaru 2009-ųjų Europos čempionate.
Man kelia labai didelį susirūpinimą, kad dauguma jaunų žaidėjų žaidžia žemame lygyje ir nepakankamai laiko.
„Aš manau, kad tai garbė būti Lietuvos rinktinės treneriu, nežiūrint į rinktinės statusą – ar tai jaunimo, ar nacionalinė rinktinė. Džiaugiuosi, kad galiu padėti savo patirtimi“, – prisijungęs prie dvidešimtmečių rinktinės pasidžiaugė R.Butautas.
Jo laukia rimtas iššūkis. Lietuvos krepšinio federacija liepos 15–23 dienomis vyksiančiame Europos dvidešimtmečių čempionate Graikijoje jaunimo rinktinei iškėlė uždavinį užimti 1–8 vietas.
Bėda ta, kad R.Butautas į Kretą neišsiveš visų žaidėjų, kuriuos norėtų. Liepos 1–9 dienomis Egipte vyks pasaulio devyniolikmečių čempionatas, o į jį Rimantas Grigas išsiveš perspektyviausius Lietuvos talentus – devyniolikmečius Tadą Sedekerskį, Arnoldą Kulboką ar Gytį Masiulį.
R.Butautas į dvidešimtmečių rinktinę būtų mielai pasikvietęs ir perspektyviausią šalies įžaidėją Arną Veličką, kuriam dar tik 17-a, tačiau šis su R.Grigu išvažiuos į Kairą.
„Problemos tos pačios, kurios kamuoja Lietuvos krepšinį daugelį metų – mums trūksta tikrų įžaidėjų. Ir tokio lygio įžaidėjų, kurie valdytų komandą ir kurtų žaidimą. Taip kad rengsime pasirengimo stovyklas ir jų metu bandysime krepšininkus, ieškodami tinkamiausio varianto, – rankoves jau raitojasi R.Butautas. – Galėčiau paminėti daugybę pavardžių, bet yra traumuotų žaidėjų, kitų klaustukų.
Yra sudarytas 25 krepšininkų sąrašas ir federacija jį turi. Bandysime, žiūrėsime, lauksime, kas bus ateity – kas sveiki, kas geros formos.“
Kalbėdami apie būsimą Ramūno Butauto rinktinės branduolį, turėtume išskirti kelias pavardes – 9,9 taško, 6,1 atkovoto kamuolio ir 12,6 naudingumo balo „Šiauliuose“ renkantį Martyną Echodą, naudingiausią NKL žaidėją, „Žalgirio“ dublerių narį Lauryną Birutį (26 naud. bal.), itin perspektyviu laikytą, bet traumų ir sunkios adaptacijos vyrų krepšinyje pristabdytą žalgirietį Martyną Varną.
Viena iš Lietuvos krepšinio problemų ta, kad mes prarandame daug žaidėjų būtent tokiame amžiuje – tarpinėje grandyje, pereinant iš vaikinų į vyrus. Valančiūno rinktinė geriausiai atspindi tą problemą.
„Varnas traumuotas ir laukia operacijos, – vertinti 20-mečio gynėjo progreso nesiryžo R.Butautas, bet daugiau pasisakė apie aukštaūgius. – Stebėjau Birutį NKL – jis ten tikrai žaidėjas, kuris turi didelį potencialą. Bet dar yra labai daug dalykų, kuriuos reikia tobulinti ir dar daug ko, kad patektų į pagrindinę „Žalgirio“ sudėtį.
Dar reikėtų paminėti Echodą – taip pat puikių duomenų žaidėjas su didžiuliu potencialu. Bet manau, kad jis dar neatsiskleidęs iki galo. Jam dar daug dirbti, mokytis ir tobulinti labai daug elementų.
Tai verti dėmesio žaidėjai, tačiau ne vieninteliai. Turime nemažai talentingų krepšininkų. 20 metų yra kritinė riba, kai žaidėjas arba kyla į viršų, arba, jei užsistovi, užstringa tame tunelyje tarp jaunimo ir vyrų krepšinio.“
Tai yra būtent didžioji Lietuvos krepšinio problema, kelianti vis didesnį nerimą pastaraisiais metais. O R.Butautas treniravo būtent tą kartą, kurios vaisius matome pastarųjų metų nacionalinėje komandoje. R.Butauto rinktinėje žaidė L.Kleiza, P.Jankūnas, J.Mačiulis, R.Seibutis, A.Kavaliauskas, A.Jomantas – bent keturi dabartinės rinktinės žaidėjai.
„Kiek aš žinau, Linas dar nori žaisti, – paprašytas plačiau pakalbėti apie L.Kleizą ir P.Jankūną, pasakojo R.Butautas. – Linkiu jam kuo greičiau sugrįžti į aikštę.
O Jankūnas išaugo į tikrą lyderį. Tai žmogus, kuris nesibodi darbo ir ant pečių tempti savo komandos. Puikaus charakterio žmogus ir man tikrai labai džiugu, kad tapo tokiu žaidėju.“
Vėliau turėjome daug perspektyvių talentų, tačiau jie kažkur pradingo. Įsimintiniausia – 1992 metais gimusių krepšininkų karta su Jonu Valančiūnu priešaky, kuri raškė aukso medalius visuose jaunimo turnyruose, kuriuose dalyvavo, bet didžioji dalis žaidėjų nepateisino lūkesčių.
„Man kelia labai didelį susirūpinimą, kad dauguma jaunų žaidėjų žaidžia žemame lygyje ir nepakankamai laiko. Palyginimui, bendraamžiai mūsų varžovai žaidžia geriausiose savo šalių komandose, nėra pasirašę sutarčių užsienyje ir žaidžia gerame lygyje, treniruojasi su stipriais partneriais.
Viena iš Lietuvos krepšinio problemų ta, kad mes prarandame daug žaidėjų būtent tokiame amžiuje – tarpinėje grandyje, pereinant iš vaikinų į vyrus.
Neslėpkime – dabar daugelio galvose yra pinigai, o tos meilės krepšiniui liko mažiau.
Valančiūno rinktinė geriausiai atspindi tą problemą. Daugelis mano treniruotos jaunimo rinktinės narių perėjo į „Žalgirį“ ir kitas stiprias komandas prieš tai „pasistažavę“ kituose klubuose, kuriuose žaisdavo nemažai laiko. Pavyzdžiui, nemažai žalgiriečių žaidė „Nevėžyje“.
Reikia ieškoti kokio nors būdo, kaip tuos jaunuolius padaryti vyrais, kad jie žaistų aukščiausiame lygyje ir gautų stipriausius varžovus ir treniruočių partnerius.“
R.Butautas svarsto, kad naująją krepšininkų kartą galbūt apsvaigino pinigai.
„Galbūt šiais laikais krepšinis labiau komercinis. Vienas varomųjų faktorių buvo meilė žaidimui. Bet neslėpkime – dabar daugelio galvose yra pinigai, o tos meilės liko mažiau, – samprotauja R.Butautas. – Norėčiau visiems jauniems žaidėjams pasakyti, kad galvotų tik apie krepšinį ir mylėtų krepšinį. Pinigai ateina savaime. Jei pradedi pirmiausia galvoti apie pinigus, o ne krepšinį, gero nelauk.“
