Pakilus į antrąjį Birštono „Vytautas Mineral SPA“ aukštą, teko kulniuoti per visą ilgą apytamsį koridorių – LaVaro kambarys buvo tolimiausiame kamputyje.
Nejaukiai apšviesto koridoriaus pabaigoje matėsi saujelė žmonių. Tai – „Ball in the Family“ realybės šou komandos garsistai, žmonės su ausinėmis ir įvairiausia technika, prilipę prie tėtušio kambario durų.
„Sveikas, bičiuli. Sėkmės!“ – palinkėjo vienas jų prieš susitinkant su LaVaru.
Palinkėjimas nuskambėjo taip, lyg tos sėkmės iš tikrųjų reikėtų dėl kažkokios priežasties.
„Na ką gi, jis viduje – tame kambaryje, – kampinio liukso kambario duris nurodė Alanna. – Pasibelsk ir užeik.“
Pasibelsti ir užeiti? Įdomu.
Su šypsena belsdamasis į duris girdžiu entuziastingą šūksnį.
„Kas gi čia?! Kas ten beldžiasi?! – linksmai nuaidėjo 50-mečio vyriškio balsas. LaVaras vaidino, lyg būtų labai nustebęs dėl mano vizito, nors viskas buvo suderinta dar prieš kelias dienas. – Užeik!“
Pravėrus kambario duris, jo viduryje stovėjo LaVaras Ballas, išskėstomis rankomis priėmęs į vidų. Kaip ir priklauso, su baltu „Big Baller Brand“ džemperiu. Atrodė užsimiegojęs – paraudusiomis akimis. Kita vertus, nieko nuostabaus – kaip sakė pats, jis čia su berniukais atvyko žaisti, valgyti ir miegoti. Ir to užtenka.
Vienas geriausių dalykų, ką čia atradau, tai jūsų gerumas. Žmonės. Man jau 50 metų. Aš jau atpažįstu nuoširdžius jausmus. Ir tikrai gera matyti tą gerumą.
Bet vos tik žengęs pro LaVaro liukso kambario slenkstį, iškart supratau tapęs realybės šou dalimi. Kairėje pusėje su didžiulėmis kameromis ant pečių susitikimą jau filmavo du „Ball in the Family“ realybės šou operatoriai. Kolegos minėjo, kad viena jų kamera yra brangesnė nei visa į Prienus rungtynėms atvežama lietuvių aparatūra. Aš ne specialistas, o žodžiai, ko gero, per daug išpūsti. Tačiau ta aparatūra tikrai vertinga.
Kamputyje, kad nepatektų į kadrą, tupėjo kita šou koordinatorė. Panašu, kad tai ji bendravo su Alanna per raciją. Beje, po interviu sulaukėme griežtos pastabos – nuotraukose ir interviu vaizdo įraše negali matytis „Ball in the Family“ realybės šou filmavimo komandos nariai, tik LaVaras.
Pagrindinio interviu herojaus kambarys buvo erdvus ir šviesus. Kadangi jis kampinis, pro du langus atsivėrė gražūs „SPA Vytautas Mineral“ apylinkių vaizdai, nukloti baltu sniegu.
„Kai prisnigo, maniau, kad čia taip bus du mėnesius. Bet nieko panašaus!“ – su susižavėjimu stebėjosi LaVaras, džiūgaudamas, kad Lietuvoje gali išgyventi beveik kelis metų laikus vos per kelias dienas.
Tai nebuvo suvaidintas komplimentas. Tiek Ballų šeima, tiek „Ball in the Family“ realybės šou komanda pasakojo, kad juos sužavėjo Lietuva. Pavyzdžiui, realybės šou komanda gyvena Kauno centre. Amerikiečius labiausiai stebina, kokie gražūs ir jauni žmonės vaikštinėja Kauno gatvėmis.
Pavyzdžiui, Alanna iš pradžių ketino užsibūti Lietuvoje tik savaitę, bet planai pasikeitė ir į Ameriką ji grįš kovo mėnesį. Likusi realybės šou komanda neturėtų labai keistis ir greičiausiai liks Lietuvoje kartu su visa Ballų šeimyna iki birželio. Galbūt net ir „Ball in the Family“ kūrybinė grupė neplanavo užsilikti čia iki sezono pabaigos, nes Ballai turėjo galimybę ištrūkti iš Prienų greičiau. Bet nebuvo ko – viskas čia jiems labai patinka.
Įsispyręs į 220 dolerių vertės „Big Baller Brand“ šlepetes, LaVaras plačiai atsisėdo fotelyje, už kurio stovėjo prie sienos priremta didžiulė nepaklota lova. Prie jos buvo padėti kailiniai batai, dar vadinami ugsais. Šalia lovos buvo ir lagaminas su LaVaro daiktais. Toks įspūdis, kad per mėnesį vyras jų dar taip ir nesusidėjo į kambario spinteles.
„LaVaras Ballas, – tardamas lietuviškai krykštavo LaVaras. – Pastebėjau, kad jūs taip lietuviškai tariate ir rašote mano vardą su pavarde. Bet man patinka!“
„Patinka“, „puiku“, „ačiū“, „labas rytas“, „prašom“ – vos keli, bet LaVarui reikšmingi išmokti lietuviški žodžiai. Bandydamas geriau pažinti Lietuvą, jis nori parodyti žmonėms, kad stengiasi perprasti vietos kultūrą.
Pavyzdžiui, važiuodamas pro senus pastatus Prienuose ar kituose Lietuvos kampeliuose, LaVaras dabar į juos žvelgia kitomis akimis. Pasižiūrėjęs filmą „Pelėdų kalnas“, amerikietis suprato, kokią skausmingą Lietuvai istoriją jie liudija.
„Negaliu patikėti, kad čia pas jus atvažiuodavo pareigūnai ir išveždavo iš namų žmones“, – susikrimtęs po „Pelėdų kalno“ premjeros 24sek pasakojo L.Ballas.
Pusantros valandos trukmės interviu su LaVaru užsiplepėjome ne tik apie Prienų-Birštono „Vytauto“ reikalus.
Iš pokalbio susidarė įspūdis, kad LaVaras yra kiek nuvertinta asmenybė. Žmonės į jį žvelgia kaip į visišką šoumeną, vietoje nenustygstantį linksmuolį. Jo idėjos atvežti LaMelo ir LiAngelo į Prienus, ištraukti Gelo iš vidurinės mokyklos ar užkelti Lonzo sportbačių kainą iki 495 dolerių gali atrodyti beprotiškai.
Tačiau viskas, ką daro šis atvykėlis, yra labai gerai apgalvota. Ir argumentuota. Tiesiog LaVaras pasirinko kitokį kelią į šlovę. Apie tai – trečiojoje 24sek interviu su LaVaru Ballu dalyje.
Apie įspūdžius Lietuvoje: Radau daug dalykų. Bet tai labiau psichologiniai dalykai. Pavyzdžiui, supratimas, koks čia mylimas krepšinis. Kai pamačiau „Žalgirio“ žaidimą didelėje arenoje, ten susipažinau su jūsų meile krepšiniui. Negalvojau, kad jūs galite turėti tokią areną. O ji milžiniška!
Aš taip pat buvau M.A.M.A apdovanojimuose. Gražu!
Žmonės čia labai malonūs. Kiti galėtų žiūrėti iš šono ir galvoti: ką jie čia veikia? Žinote, amerikiečiai yra pavydūs. O čia visai kitaip.
Manau, kad vietiniai labai nustebę, kad nevaikštau su septyniais apsauginiais. Aš kaip tik, atvirkščiai – ei, prieikit! Pasidarykime nuotrauką! Gero jums laiko!
Kai aš su jais pasisveikinu lietuviškai, matau, kaip nušvinta žmonių veidai. Aš moku gal 6–7 žodžius.
Manau, visi tikėjomės, kad bus kitaip. Bet Lietuvoje viskas labai tyra. Pradedant žmonėmis.
Kai aš su jais pasisveikinu lietuviškai, matau, kaip nušvinta žmonių veidai. Aš moku gal 6–7 žodžius. Man jau 50-imt – esu ne toks imlus informacijai (juokiasi). Bet žmonės mato, kad aš stengiuosi. Jie būna šokiruoti, kai pasakau jiems ką nors pirmas. Jie žino, kas aš toks, bet verčiau į mane žiūri, nei ką nors pasako. O aš jiems: „labas rytas!“ Jie nustebę linksmai atsako tuo pačiu.
Ir dar, kai jiems dėkoju! Man lietuviška padėka smagiau skamba du kartus, tad sakau jiems „ačiū ačiū“!
O jie lieka tokie nustebę! Kai man pasako „ačiū“, aš jiems atsakau „prašau“!
Smagu! Kai kurie žodžiai įsimena, kiti – ne. Bet tai rodo, kad aš stengiuosi. Taip pat, kaip vietiniai bando su manimi kalbėti angliškai.
Ir labai gražu, kaip žmonės priima mano berniukus. Jeigu jūs taip gražiai priimate mano šeimą, tai yra nuostabu. Man tai svarbiausia. Tai tikrai šaunu.
Aš myliu krepšinį, o mano berniukai dabar geroje situacijoje: miegas, maistas ir krepšinis. Bet vienas geriausių dalykų, ką čia atradau, tai jūsų gerumas. Žmonės.
Man jau 50 metų. Aš jau atpažįstu nuoširdžius jausmus. Ir tikrai gera matyti tą gerumą.
Man čia patinka! Žiūriu į dalykus kitaip. Čia lyja, sninga, šviečia saulė. Kai pamačiau, kad visur buvo balta, maniau, kad snigs kokius du mėnesius! O jau po trijų dienų sniegas ištirpo!
Dabar, kai važiuoju pro tuos pastatus, suprantu, kokia gili jų istorija. Kad jie kažką reiškia. Ocho... Bet kaskart gali išmokti ko nors naujo, kai tavęs neverčia. Kai nori mokytis, tai yra puiku. Aš čia sutikau daug naujų žmonių, pamačiau daug naujų vietų, išbandžiau daug naujų dalykų.
Išvalgiau daug picų, o „Tango“ pica geriausia iš visų! Aš jų juk neprašiau to padaryti, o jie į meniu įtraukė mano mėgstamiausią picą, pavadintą mano vardu! Tai yra nuostabu. Tiesiog nuostabu.
Žmonės manęs klausia: o kaip berniukai čia laikosi? Aš jiems atsakau: o ką tai reiškia?
Mes Lietuvoje. Jiems čia reikia tik miegoti, pavalgyti ir eiti treniruotis. Jų gyvenimas nepasikeitė. Tik aplinka.
Jei jie nemylėtų krepšinio, tikrai veržtųsi namo. Kam?
Mano berniukai turi daug draugų. Bet tie draugai Los Andžele, jauni žmonės, neturi tokio pat požiūrio. Jų požiūris kitoks. Jie tik nori prie jų prisiplakti.
Komandoje yra panašiai. Visi nori žaisti profesionalų krepšinį. Jie nesiveržia tapti geriausiais draugais, o tiesiog nori gerai praleisti laiką.
Pasakiau berniukams, kad jie yra puikioje situacijoje. Ir jie tą žino. Jie suprastų, jei juos čia patupdyčiau tik užsidirbti pinigų.
Žiūrėkite, prieš ką jie būtų žaidę? Koledžo vyrukus? Jie ne tokie geri. Dabar jie žaidžia prieš „Žalgirį“, kitas komandas. Žmones, kurie nori perkąsti jiems gerkles.
Koledže komandos turi gal tik po 1–2 gerus žaidėjus. Ir jie ne taip stengiasi, nes negauna už tai atlygio.
Visi sakė, kad LaVarui nepavyks, išeis mėšlas. Gerai... Bet tas mėšlas vis didėja ir didėja. Jie sakė, kad po dvejų metų niekas nekalbės apie LaVarą Ballą, o jie vis dar šneka apie mane.
Manau, kad čia yra daugiau spaudimo. Varžovai krepšinį žaidžia dėl išgyvenimo, todėl atiduoda visas jėgas. Žaisdami prieš geriausius, jie taps geriausiais.
Apie „Big Baller Brand“: Leiskite man daryti taip, kaip aš išmanau. Visai kaip su „Big Baller Brand“, su kuriuo pradėjau dirbti prieš keletą metų.
Visi sakė, kad LaVarui nepavyks, išeis mėšlas. Gerai... Bet tas mėšlas vis didėja ir didėja. Jie sakė, kad po dvejų metų niekas nekalbės apie LaVarą Ballą, o jie vis dar šneka apie mane.
Mums sekasi ir mes priimame drąsius sprendimus. Į mus jau žiūri kaip į superžvaigždes. Aš darau daug drąsių sprendimų. Sakau tai, ko niekas kitas nesako. Esu nekontroliuojamas. Bet todėl, kad niekam nedirbu. Aš CEO (generalinis direktorius. – red.) ir tai esminis skirtumas.
Visi sako, kad aš tik tėvas. Nieko panašaus. Atvykau čia ir galiu uždėti „Big Baller Brand“ ant bet kokios prekės. Įsivaizduokite, jei atvykčiau čia be „Big Baller Brand“. Turbūt manęs čia nebūtų.
Jeigu neturėtume vardo, niekas iki tol Lietuvoje mūsų nebūtų žinoję. Atvyktume čia ir visi klaustų: gerai, kas jie tokie?
Bet mes atvykome su vardu. Su įdirbiu. Mums galėjo pasakyti, kad gerai, atvykite, bet palikite savo brendą namie. Bet ne, taip nenutiko.
Mes bandome bendradarbiauti ir jau kalbame su įmonėmis. Kai vykome į Lietuvą, mus gąsdino, kad čia nerasite jokios rinkos. Lyg Lietuva yra niekas. Nežinau, į ką jūs žiūrėjote. Bet, ko gero, nežiūrėjote į požemius. Nes čia yra vandens! (juokiasi) Jūs dar nematėte „Vytauto“!
Apie savo pinigus ir susidomėjimo Ballais priežastis: Kaip jau sakiau, pirmas dalykas, kurį padarau, tai atėjęs pasisakau, kokia tai nuostabi diena. Nes jeigu nežiūrėsi į gyvenimą pozityviai, nebus taip linksma.
Man patinka kalbėti, susipažinti su žmonėmis. Ir jūs matote, kad aš kalbu laisvai. Bet jei mykčiau ir visaip strigčiau, jūs jau žiūrėtumėte į laikrodį ir norėtumėte iš čia nešdintis: „Dieve mano, tai buvo kvailiausias interviu mano gyvenime!“
Bet kažkas jus domina, kad ateitumėte su manimi kalbėti. Ir man lengva kalbėti. Nes aš nebandau būti kažkas kitas. Nebandau kažko suvaidinti.
Aš pats nenorėčiau patirti to jausmo, kad turėčiau prisiminti, ką sakiau, ar elgiausi maloniai, ar turėjau elgtis kažkaip kitaip.
Todėl žmonės sako: ei, Lavarai, yra apie ką pakalbėti. Galite sakyti, bet kalbėsiu apie tai, ką aš noriu kalbėti. Galite manęs klausti visų dalykų, bet jei nenorėsiu, aš į juos neatsakysiu. Bet bent jau nebandysiu kažko apgauti.
Jeigu norite žaisti žaidimus, tai jau jūsų reikalas. Tad man tai labai lengva, o žmonės to nesupranta.
Kalbėjau su ESPN žurnaliste Ramona Shelbourne. Ji parašė istoriją apie mano berniukus, apie mano šeimą. Mes ją gražiai priėmėme.
Žmonės mėgsta sakyti, kad jeigu ne broliai Ballai, tai nebūtų ir LaVaro. Aš noriu viską apsukti – jei nebūtų LaVaro, nebūtų ir berniukų.
Ji džiaugėsi dėl mano berniukų, tik paklausė, ar aš esu tikras, jog jie žais „Lakers“. Pasakiau, kad garantuoju! Ji bandė man įtikti primindama Kobe Bryanto sėkmės istoriją ir, kad ji dabar mato kažką panašaus mumyse. Todėl leidau jai ateiti pas mus į namus, parašyti apie mus istoriją. Laikui bėgant, jai reikėjo daugiau istorijų. Bet labai asmeniškų. Beveik negatyvių, nes susidomėjimu jos lenkia teigiamas.
Ir staiga ji perėjo į kitą pusę. TV laidoje ji pradėjo kelti klausimą, iš kur aš užsidirbau visus tuos pinigus. Neva Lonzo Ballas yra šeimos maitintojas ir vienintelis užsidirba. Kad neva neaišku, kokia yra LaVaro istorija, ir galbūt jis plauna pinigus.
Ir čia ta pati moterėlė, kurią įsileidau į savo namus? Viskas, daugiau jokių istorijų.
Kai ištraukiau Melo iš mokyklos, papasakojau jai tokio sprendimo priežastis. Viską. Ji buvo pirmoji, kuri gavo tokią informaciją. Bet laikui bėgant ji pradėjo kalbėti garsiai apie keistus dalykus.
Aš turiu „Big Baller Brand“, bet neprivalau sakyti, kiek iš to uždirbu. Aš turiu „Facebook“, bet neprivalau sakyti, kokį pelną tai man neša. Neprivalau to sakyti. Tad jai sakyti visą tą mėšlą, kad Lonzo neva yra vienintelis šeimos maitintojas... Žmogau, mes seniai pradėjome daryti reikalus. Mes su žmona dirbome jau labai seniai.
Aš buvau asmeninis treneris, o Tina buvo mokytoja ir sportininkų direktorė.
Žmonės mėgsta sakyti, kad jeigu ne broliai Ballai, tai nebūtų ir LaVaro. Aš noriu viską apsukti – jei nebūtų LaVaro, nebūtų ir berniukų.
Ir jie tapo „All Stars“. Jie tapo „Ball Stars“. Jeigu nebūčiau jų taip užauginęs, niekas apie juos negirdėtų.
Apie kitokį kelią: Savo vaikų prašau būti lyderiais. Nes jei tu ne lyderis, vaizdas niekada nesikeis – visada priešais save matysi kažkieno užpakalį.
Štai todėl mes viską darome kitaip ir tai keičia istoriją. Skirtingai nei kiti, kurie eina ta pačia linija ir nenori jos peržengti. Jie renkasi saugų kelią, kuriuo kažkas jau buvo nuėjęs.
O aš noriu eiti savu keliu. Ką gali žinoti, gal yra trumpesnis kelias, tik niekas jo nežino, nes nebandė?
Savo vaikų prašau būti lyderiais. Nes jei tu ne lyderis, vaizdas niekada nesikeis – visada priešais save matysi kažkieno užpakalį.
Apie Lietuvos krepšinio sirgalius: Priežastis, kodėl lietuviams krepšinis – religija, yra auklėjimas. Štai todėl sirgaliai čia taip palaiko savo komandas. Los Andžele žiūrovai tiesiog nori būti pastebėti. Jie ten sulindę į telefonus, ateina pasirodyti. O čia yra kitaip. Kai žmonės čia laiko vėliavas ir yra su tais šalikais, tu supranti, kodėl jie čia. Žmonės čia stiprūs.
Apie gyvenimą iki išgarsėjimo: Aš kaunuosi už tai, kuo tikiu. Darau, ką noriu. Tik tiek, kad susiduriu su to pasekmėmis – geros jos ar blogos bebūtų.
Aš visada toks buvau ir nepasikeisiu. Prieš čia atvykstant, Lietuva galėjo pamatyti tokį vyruką. Mes dirbome sunkiai iki to, ką pasiekėme.
Vieną dieną sutikau svarbų Lietuvos politiką. Žiūriu į save ir galvoju – ocho, aš vaikis iš Pietų centrinio Los Andželo...
Augau Pietų centriniame Los Andžele, kur dominavo gangsteriai. Tie metai parodė, kad jei stengsiesi, turėsi kitokį požiūrį ir didelį norą – gali eiti pirmyn. Bet kai užsimerki... Tu niekada nieko nepamatysi.
Vadinasi, šį tą dariau gerai! Vertėjo laukti 50 metų.
Lietuvoje sutikau daug rimtų žmonių, kuriems priklauso svarbūs dalykai, mineralinių vandenų kompanijos. O pats kadaise augau tarp narkomanų, gaujų, kalinių. Realiai, tai žmonių grupės, kurioms turėjau priklausyti ir aš pats.
Matote, esu iš blogo rajono. O man jau 50 metų. Kas galėjo pagalvoti... Dabar Lietuvoje susitinku su įtakingais žmonėmis.
Kiekvienas gali daryti, ką tik panorėjęs. Bet jeigu tik sėdėsi kamputyje ir nedarysi nieko, neturėsi užsivedimo. Kas mane užveda? Mane užveda šeimos sėkmės. Ne mano, o šeimos.
Apie prabangias dovanas vaikams ir šeimai: Mano žmona galėjo nuspręsti, kad mums nereikia vaikų. Būtų dirbusi ji, būčiau dirbęs aš – viskas gerai.
Bet man gera turėti vaikų. O kai turi vaikų, darai viską, kad jie gyventų geriau, nei gyvenai pats. Nori jiems duoti viską. Tad kai jiems jauniems nupirkau po „Ferarri“ ar „Lamborghini“, žmonės pradėjo šūkauti: o ne, tu juos gadini! Ne negadinu.
Aš galiu sau tą leisti. Tai tik automobilis, kuris veža iš taško A į tašką B. Tiesiog jeigu laimėtumėte loterijoje ir galėtumėte rinktis, jūs išsirinktumėte ką nors ekstravagantiško. Sakytumėte, kad ne, bet savo vaikui nupirktumėte brangiausią daiktą.
Aš myliu savo berniukus, savo šeimą. Jei sektųsi tik man vienam, tai nebūtų taip gera... Bet mano tikslas berniukus nuvesti į „Lakers“, kaip jau ne kartą sakiau. Susikurti imperiją.
Žinote, nenoriu, kad vaikai uždirbtų 200 milijonų iš krepšinio sutarčių ir tai būtų viskas. Noriu vidinės gerovės, kad mano šeima jaustųsi gerai, net kai manęs čia nebebūtų.
Štai ko noriu. Noriu, kad mano vaikų vaikai pasirūpintų savo vaikais. Ir tam reikės daug darbo.
Noriu sukurti tokią imperiją, kur žmonės įkvėptų ir pasakytų: o, žmogau, LaVarui priklauso ir šitas, ir anas, jo šeima turi tą ir aną. Jie visi milijardieriai!
Tai, ką mes darome, yra istorija.
Apie milžinišką Lonzo Ballo sportbačių kainą (495 doleriai): Aš liepiau jiems būti geriausiais visų laikų žaidėjais. Geresniais nei Jordanas. Pasakiau jiems, kad jie galėtų tokiais tapti. Kažkodėl visi nori lygintis su LeBronu, Kobe, Jordanu. Kam? Jūs geresni nei jie.
Jie gali būti geresni jau vien tuo, kad nedirba „Nike“. Jie turi savo brendą. Įsivaizduokite, jeigu jie visi būtų turėję savo prekinį ženklą. Kobe, Jordanas...
Kalbate apie LeBrono milijardo dolerių sutartį. Bet galbūt buvo galima iš to uždirbti 20 milijardų. Manote, kad jis vertas tik vieno? Juk jis neša tokį pelną.
Todėl tai, ką daro mano berniukai, jiems patiems neša tiesioginį pelną. Lonzo buvo pirmas žaidėjas, atėjęs į NBA su savo prekiniu ženklu.
Melo yra Melo, bet, kita vertus, jis yra vienintelis šešiolikmetis pasaulyje, turintis savo vardinius batelius. Lonzo buvo jauniausias su 18-a. Neabejoju, kad tai turėtų versti NBA žaidėjus pagalvoti apie „Nike“ ir „Adidas“: žaidžiau NBA 6–7 metus, bet kodėl neturiu savo vardinių batelių?
Žmonės gali sakyti: žmogau, tas Melo dar nieko neįrodė! Jums gal neįrodė. Bet jis jau turi vardinius batelius. Tai privers žaidėjus kelti klausimus kompanijoms: kodėl aš dar neturiu vardinių batelių? Paulas George'as tik dabar išsileido savo batelių kolekciją su „Nike“. Ir jie kainuoja apie šimtą dolerių.
Aš savo sūnaus Lonzo bateliams kainą pakėliau iki 495 dolerių. Pasakiau jiems – nesijaudinkite dėl kainos. Šie bateliai juk simboliški. Simboliški ta prasme, kad tai yra naujas ženklas.
Mes sėdėjome kambaryje ir svarstėme, kiek jie galėtų kainuoti. Paklausiau Lonzo: kiek jie galėtų kainuoti? Jis man sako: 200 dolerių? Ne, daugiau nei tiek!
Bet mes labai geroje terpėje. Tai ne „Gucci“ ar „Louis Vuitton“, kur kainos prasideda nuo 1000 dolerių. Ir tai ne 230 dolerių sportbačiai. Per patį viduriuką.
„Nike“ ar „Adidas“ pasidarė lubas, į kurias visi atsitrenkė. Todėl apie mūsų sportbačius visi ir kalba, kad jie per brangūs. Kas yra geriausias žaidėjas, turintis brangiausius sportbačius? Kodėl pykstate ant manęs, jei „Nike“ nuvertino LeBroną tik iki 230 dolerių.
Ir dabar jie negali keisti kainos, nes visi supras, jog viskas dėl manęs. Baksnos pirštais ir sakys: žiūrėk, jie pakeitė kainą dėl LaVaro!
Mano šlepetės kainuoja 220 dolerių. Tegul LeBrono komanda daro, ką panorėjusi. Bet aš su sūnumis dirbsiu savaip.
Aš su visais gražiai elgiuosi, kol man kas nors nepradeda kenkti ir juodinti gyvenimo.
Žinote, ką mes gavome iš to, kad Lonzo Ballas užpildydavo UCLA areną? Užsimerkite, nes aš jums tuoj pasakysiu: nieko! (Juokiasi) Nieko!
Išpirkdavo visus bilietus arenose, kur jis tik žaidė. Kaip manote, kodėl žmonės grįžo į „Lakers“ rungtynes? Pamatyti mūsų.
Su ta pačia sena komanda jie taip nebūtų susirinkę. Lonzo yra vienintelis „Lakers“ žaidėjas, turinti savo vardinius batelius. Jis naujokas. O šis BBB dalykas. Mes turime „Big Baller Brand“ drabužių „Lakers“ spalvose. Lonzo turi savo drabužių liniją po BBB vardu.
Gelo kitąmet ateis su savo drabužių linija. Jo sportbačiai bus prieinami po dviejų savaičių. Kai kitą kartą po pertraukos žaisime Prienuose, jis jau turės savo vardinius batelius. Melo jau tokius turi. Vau! Tai, ką mes darome, yra istorija.
Apie santykius su žmona Tina: Pasitikėjimas yra viskas. Ir kai jį prarandi, gali jį atstatyti, bet tai sunku. Sunku susigrąžinti. Aš su savo žmona nejuokauju. Nenoriu suklysti.
Kažkada žmona manęs paklausė, ar buvau jai neištikimas. Pasakiau, kad nežinau. Jeigu buvau praradęs sąmonę, o ta mergina buvo karšta kaip velnias, niekada to nesužinosiu! Aš nežinau! (garsiai juokiasi)
Štai tą ir pasakiau. Tačiau pasakiau jai, kad niekada dėl to nesuktų galvos. Bet pasakysiu, kas mus taip suartina. Ji pasakė: LaVaras darys tai, ko tik panorės. Jei jis jaučia, kad kažko nori, negaliu to sustabdyti.
Apie antrus šansus žmonėms: Aš su visais gražiai elgiuosi, kol man kas nors nepradeda kenkti ir juodinti gyvenimo. Yra žmonių, kurie stebisi, kad buvo mano draugais visą gyvenimą, ir staiga, po vieno blogo nutikimo, viskas nutrūko. Taip. Nes neleidžiu tam kartotis.
Tiesiog toks esu. Tegul visi pergalvoja, kaip elgtis. Vieninteliai žmonės, kurie gauna antrą šansą, yra mano šeimos nariai. Artimieji. Ne pusbroliai ir panašiai. Tai tik artimiausi šeimos nariai ir mano žmona. Niekas kitas.
Tai beprotiškas kelias, bet tokia mano taisyklė.
Apie brolius Macius: Žinote, kas yra beprotiška? Pastebėjau, kad į rungtynes visada ateina tokie dvyniai. Tie vyrukai... Domėjausi jų istorija. Nežinojau, kad jie turėjo praeiti tiek daug. Jie iš Rygos, bet padarė labai daug, kad taptų Lietuvos piliečiais. Jų namai buvo sudeginti. Bet jų požiūris... Su tokiu nusiteikimu jie galėtų būti priekinės linijos žaidėjai. Tie mažiukai turi tokią energiją! Jie galėtų patys išbėgti pažaisti. Štai tokie jie pasiutę! Jeigu mūsų komandoje būtų žaidėjų su tokiu nusiteikimu, mes taptume čempionais.
