„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2021 03 23

I.Sargiūnas – apie mįslingą traumą ir norą palikti NCAA: „Meilė krepšiniui niekur nedingo“

Vienas perspektyviausių savo kartos Lietuvos krepšininkų Ignas Sargiūnas 2018-aisiais paliko Kauno „Žalgirio“ sistemą ir išvyko į JAV, tačiau per daugiau nei dvejus metus NCAA sužaidė vos 115 minučių. Nors JAV žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimai apie galimą ankstyvą karjeros pabaigą, tačiau 21-erių kaunietis praėjus dviem mėnesiams debiutavo Prienų „CBet“ komandoje. Kaip 15min sakė I.Sargiūnas, patirtis NCAA buvo sunki, bet meilė krepšiniui niekur nedingo.

Ignas Sargiūnas po dvejų metų JAV į Lietuvą sugrįžo pasikeitęs. Pirmiausia, tai išoriškai.

Kainos ir kokybės santykiu Amerikos kirpyklose nepatenkintas krepšininkas nusprendė nesikirpti plaukų iki pat sugrįžimo į gimtinę, o dabar, žaisdamas LKL čempionate, jis dėvi galvos raištį, jog visur plevėsuojantys plaukai netrukdytų žaidimui.

Keturis medalius su įvairaus amžiaus Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinėmis iškovojęs krepšininkas sugrįžo ir įgavęs naudingos NCAA patirties, nors JAV studentų lygos rungtynėse būdavo retas svečias.

Pirmajame sezone stiprioje Džordžijos „Bulldogs“ komandoje jis užėmė epizodinį vaidmenį, dvidešimtyje mačų žaidęs po 5,8 minutės ir rinkęs vos po 1,8 taško.

Situaciją permąstęs I.Sargiūnas nusprendė pakeisti koledžą ir persikėlė į Kolorado valstijos universitetą. Šis perėjimas aktyvavo „raudonųjų marškinėlių“ taisyklę, kuri universitetą pakeitusiam krepšininkui įpareigojo metus praleisti be NCAA krepšinio.

„Džordžijoje man nelabai tiko žaidimo sistema. Kokiu pagrindu yra sukamas žaidimas, koks yra stilius. Universitetas buvo aukšto lygio, konferencija irgi, bet pirmakursiams ten ganėtinai sunku. Aišku, jei esi geras, visada žaisi. Taip nutiko, kad po pirmojo sezono pakeičiau universitetą, bet ne dėl mažo minučių skaičiaus, o dėl to, jog netiko trenerio propaguojama žaidimo sistema ir krepšinio filosofija, – 15min aiškino Prienų „CBet“ komandai dabar atstovaujantis Ignas Sargiūnas. – Sprendimas pakeisti universitetą nebuvo priimtas per naktį. Apie tai mąsčiau ilgai, viską pasvėriau. Žinojau, kad negalėsiu žaisti kitą sezoną, bet tie metai nebuvo be krepšinio. Aš dirbau daug papildomai. Žaisdavau daug per treniruotes, turėdavau laisvės. Būdavau „scouts team“ (pasiruošimo komandoje), kurioje penki žaidėjai turėdavome atlikti analizę ir įsikūnyti į priešininkų žaidėjus. Tarkime, man duoda taškų rinkėjo vaidmenį, kitą dieną – žaidimas „du prieš du“ ir kamuolio skirstymas. Laisvės buvo, smagu buvo žaisti pasiruošimo komandoje prieš komandos draugus, kurie tais metais žaidžia NCAA.“

Debiutuoti Kolorado valstijos „Rams“ komandoje lietuviui taip ir neteko. JAV žiniasklaidoje net buvo pasirodę pranešimai apie mįslingą 194 cm gynėjo traumą, dėl kurios jis gali netgi baigti karjerą.

Kaip 15min sakė pats I.Sargiūnas, tokio varianto jis niekada nesvarstė.

Nors keistų problemų su sveikata buvo, kurios, pasak 21-erių kauniečio, jau praeityje.

„Jutau skausmą kojose, kuris prasidėjo Džordžijoje. Jausdavausi lyg užbėgęs laiptais. Galbūt tai atsirado nuo didelio krūvio, kurį patyriau tam tikru metu. Bet čia tik teorija, niekas to nepatvirtino ir nepaaiškino, – pasakojo talentingas lietuvis. – Nesakyčiau, kad tai buvo trauma. Man atliko kojos nervų testus, specialistai tikrino juos su mini-elektrošoku, darė kraujo ir pasipriešinimo krūviui tyrimus. Bet jie nieko neparodė, viskas gerai. Dabar darau pratimus, kuriuos man paskyrė skirtingi specialistai. Nesiskundžiu ir džiaugiuosi, nes viskas eina tik į gerą pusę. Dabar gerai jaučiuosi ir rungtynėse, ir treniruotėse.“

Kauno „Žalgirio“ sistemos auklėtinis po dvejų metų sugrįžo į Europą, o dėl to aktyvavosi su Lietuvos čempionais turėtas kontraktas. Tiesa, sutartis tarp abiejų pusių baigs galioti jau artėjančią vasarą, kurią I.Sargiūnas pasitinka Prienų komandoje.

Manto Šerniaus auklėtiniu prie Nemuno kilpų įsikūrusiame klube tapęs gynėjas LKL pirmenybėse jau sužaidė aštuonerias rungtynes, kuriose per 20 minučių rinko po 8 taškus, atkovojo po 2,1 kamuolio ir atliko po 1,6 rezultatyvaus perdavimo.

Krepšininkas nesigaili vykęs į NCAA, kurioje sukaupė išskirtinės patirties.

Tinklalapyje 15min – interviu su Ignu Sargiūnu apie jo laikotarpį JAV, įgautas pamokas, keistas situacijas, skirtumus tarp JAV ir Lietuvos studentų krepšinio bei ateities tikslus ir norus.

FIBA nuotr./Ignas Sargiūnas
FIBA nuotr./Ignas Sargiūnas

– Ignai, kiek buvote išsiilgęs krepšinio?

– Krepšinis mano gyvenime buvo kiekvieną dieną. Kiti rašo, kad buvau be krepšinio dvejus metus. Ne, aš buvau su krepšinio kamuoliu kiekvieną dieną. Bet buvau pasiilgęs rungtynių. Tarp pirmų ir antrų metų dar buvo U20 rinktinė, buvo kažkiek rungtynių, o Amerikoje treniruodavausi ir su komanda, ir papildomai. Žinoma, buvau išsiilgęs rungtynių.

– Kaip įvertintumėte patirtį NCAA?

– Tai davė daug patirties, išplėtė mano krepšinio ir gyvenimo pasaulėžiūrą. Dabar galiu palyginti Europos, Lietuvos ir Amerikos krepšinį. Smagi ir pamokanti patirtis. Tai galiu pasiimti iš laikotarpio JAV.

– Kokius pastebėjote skirtumus tarp Lietuvos ir JAV studentų krepšinio?

– Tikrai skiriasi treniruočių procesas. Prieš kiekvieną treniruotę būdavo tokia mini treniruotė, kurios metu vykdavo 20 minučių pamėtymas iš savų judesių ir taškų aikštelėje. Toks individualus darbas su treneriu, kuris dirbdavo su dviem panašaus tipo žaidėjais.

Kas dėl rungtynių ir žaidimo stiliaus, jis nemažai skiriasi nuo Lietuvos. NCAA žaidžiamas žymiai greitesnis krepšinis. Pramestas metimas ir atkovotas kamuolys visada bus išvystomas į greitą ataką. Po pramesto metimo turi spėti grįžti į gynybą, nes puolimas visada bėga. Tai skiriasi nuo Lietuvos, kurioje krepšinis lėtesnis, taktikos daugiau. Antrajame mano universitete derinių buvo tikrai nemažai, bet tai nebuvo mūsų prioritetas, kad visada regztume derinį ar žaistume pagal iš anksto sutartą dalyką. Pradžioje vis tiek būdavo taip, kad bėgsi, o jei pabėgęs greitame puolime ką nors gausi, užpulsi ir pelnysi taškus. Jei ne, tuomet einame į sistemą ir pagrindus, kuriuos turime susitarę.

Tokie būtų pagrindiniai skirtumai.

Kristen M. Bradshaw / UGA/Ignas Sargiūnas
Kristen M. Bradshaw / UGA/Ignas Sargiūnas

– Kokį įspūdį paliko NCAA propaguojamas žaidimo lygis?

– Smagu tai, jog visos NCAA komandos labai nori laimėti ir tikrai kovoja. Ten juntama konkurencija ir priešiškumas, gali laimėti ir silpnesnė komanda, lygis – tikrai geras.

Pirmasis mano universitetas buvo Džordžija. Iš esmės kiekvienoje komandoje buvo po vieną potencialų NBA šaukimą. Mano universitete buvo Nicas Claxtonas, dabar žaidžiantis „Brooklyn Nets“. Talentingų ir potencialų NBA žaidėjų yra beveik visose pirmosios konferencijos komandose.

Antrasis mano universitetas – Kolorado valstijos „Rams“. Konferencija buvo šiek tiek žemesnio lygio, bet vis tiek smagi, nes jautėsi daugiau europietiško žaidimo elementų. Daugiau įdomesnių ir įvairesnių derinių. Trenerių štabas propagavo smagų žaidimą.

– Ar lengvai adaptavotės prie naujos šalies ir kitokios krepšinio filosofijos?

– Tam reikėjo šiek tiek laiko. Tas bėgimas... Visada bėgi. Grįžti į gynybą, tada vėl bėgi. Reikėjo prisitaikyti prie tempo, tai buvo vienas iš sunkumų.

Gynyba irgi buvo truputį kitokia. NCAA siekiant apsiginti reikia įdėti daugiau komandinių pastangų. Daugiau pagalbų, daugiau judesio gynyboje, taip pat rankų ir kojų darbo. Labai akcentuojamas kalbėjimas gynyboje. Amerika mane išmokė kalbėti gynyboje, kiek tai svarbu ir naudinga.

Tai dalykai, kuriuos reikėjo perprasti, o laikui bėgant aš juos pasisavinau.

Kalbant apie studento gyvenimą, įsilieti į jį nebuvo sudėtinga. Tvarkaraštis buvo toks, kad treniruotės būdavo dažniausiai popietinės. Dvi ar trys paskaitos, tuomet į treniruotę, po kurios – papildomi korepetitoriai ir pan. Būdavo ilgų dienų, kai nuo ryto iki vakaro negrįždavau namo, bet pripratau ir viskas buvo gerai.

Tik tiek, kad šventes reikėjo sutikti ne namuose, bet tai nebuvo iššūkis ar išbandymas. Aš buvau su tuo susitaikęs.

FIBA nuotr./Ignas Sargiūnas ir Arnas Velička
FIBA nuotr./Ignas Sargiūnas ir Arnas Velička

– Dėl kokių priežasčių iš Džordžijos universiteto persikėlėte į Kolorado valstijas?

– Džordžijoje man nelabai tiko žaidimo sistema. Kokiu pagrindu yra sukamas žaidimas, koks yra stilius. Universitetas buvo aukšto lygio, konferencija irgi, bet pirmakursiams ten ganėtinai sunku. Aišku, jei esi geras, visada žaisi. Taip nutiko, kad po pirmojo sezono pakeičiau universitetą, bet ne dėl mažo minučių skaičiaus, o dėl to, jog netiko trenerio propaguojama žaidimo sistema ir krepšinio filosofija.

– Ar lengvai priėmei sprendimą pakeisti universitetą po pirmųjų metų, kai „raudonųjų marškinėlių taisyklė“ atima iš tavęs metus laiko žaidimo NCAA?

– Sprendimas pakeisti universitetą nebuvo priimtas per naktį. Apie tai mąsčiau ilgai, viską pasvėriau. Žinojau, kad negalėsiu žaisti kitą sezoną, bet tie metai nebuvo be krepšinio. Aš dirbau daug papildomai.

Žaisdavau daug per treniruotes, ten turėdavau laisvės. Būdavau „scouts team“ (pasiruošimo komandoje), kurioje penki žaidėjai turėdavome atlikti analizę ir įsikūnyti į priešininkų žaidėjus. Tarkime, man duoda taškų rinkėjo vaidmenį, kitą dieną – žaidimas „du prieš du“ ir kamuolio skirstymas. Laisvės buvo, smagu buvo žaisti pasiruošimo komandoje prieš komandos draugus, kurie tais metais žaidžia NCAA.

Komandinės ir individualios treniruotės tikrai atnešė naudos, bet varžybinės patirties negavau. Galbūt tai yra minusas, bet dabar grįžęs į Lietuvą po truputį įgaunu tos žaidimo patirties, kurios negavau JAV.

– Antrąjį jūsų sezoną NCAA nudažė koronavirusas. Kaip rutuliojosi situacija Kolorado valstijos universitete, kai atsirado COVID-19?

– Kai atėjo pirmoji koronaviruso banga visame pasaulyje ir buvo nutraukti visi sezonai, treneriai man ir žaidėjui iš Naujosios Zelandijos sakė ieškotis bilietų ir skristi namo. Sakė, kad nebus galima nueiti į salę, nebus ką veikti. Mokslai vyks nuotoliniu būdu, o krepšinis baigėsi.

Grįžome į Lietuvą, o naujam sezonui sugrįžau į JAV. Treniruotis turėjome su kaukėmis, tai trukdydavo. COVID-19 testai buvo atliekami labai dažnai, o beveik visos paskaitos vyko nuotoliniu būdu. Viskas buvo apribota, bet visiškai nutraukta nebebuvo.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./2018-ųjų metų NCAA finalo rungtynės
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./2018-ųjų metų NCAA finalo rungtynės

– Jūsų patirta trauma apipinta mįslėmis ir gandais. Kaip buvo iš tiesų?

– Jutau skausmą kojose, kuris prasidėjo Džordžijoje. Jausdavausi lyg užbėgęs laiptais. Galbūt tai atsirado nuo didelio krūvio, kurį patyriau tam tikru metu. Bet čia tik teorija, niekas to nepatvirtino ir nepaaiškino. Nesakyčiau, kad tai buvo trauma. Man atliko kojos nervų testus, specialistai tikrino juos su mini-elektrošoku, darė kraujo ir pasipriešinimo krūviui tyrimus. Bet jie nieko neparodė, viskas gerai. Dabar darau pratimus, kuriuos man paskyrė skirtingi specialistai. Nesiskundžiu ir džiaugiuosi, nes viskas eina tik į gerą pusę. Dabar gerai jaučiuosi ir rungtynėse, ir treniruotėse.

– JAV žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų, jog netgi galite baigti karjerą. Kiek tai buvo realus scenarijus?

– Tokio svarstymo net nebuvo. Labiau galvojau, kad baigsiu Amerikos koledžų karjerą. Pamenu citatą: „Ignas paliks universitetą ir baigs žaisti krepšinį“. Bet aš taip nemąsčiau. Meilė krepšiniui tikrai nedingo.

– Ar nesigailite 2018-aisiais išvykęs į NCAA?

– Nėra ko gailėtis. Aš niekada nesigailėsiu sprendimų, kuriuos priėmiau. Viskas yra patirtis, o kiekviena patirtis yra naudinga. Nesvarbu, kad ji sunki ar tuo metu atrodanti kaip negatyvi.

Ne, aš imu kaip gerą patirtį ir tikrai nesigailiu.

– Ką patartumėte kitiems jauniems žaidėjams iš Lietuvos, kurie svajoja studijuoti JAV ir žaisti krepšinį NCAA?

– Tai yra gera vieta žaisti ir mokytis vienu metu. Bet reikia žinoti, jog reikės sunkiai mokytis ir sunkiai treniruotis. Bus atstumas nuo namų, lengvai grįžti nepavyks.

Manau, kad vertėtų atsižvelgti į visus koledžus, į kuriuos yra šansų patekti. Jei yra variantų, reikia juos gerai išanalizuoti ir būtinai pasidaryti vizitus, kuriuos apmoka universitetas. Nereikia bijoti klausti, jei galvoje kyla koks klausimas: krepšinis, gyvenimas ar mokslai. Kiekviename universitete situacija yra skirtinga.

Mano patarimas būtų neperskubėti, gerai apsvarstyti ir atidžiai priimti sprendimą.

Fibaeurope.com nuotr./Ignas Sargiūnas
Fibaeurope.com nuotr./Ignas Sargiūnas

– Kokie yra jūsų įsipareigojimai su „Žalgiriu“, kuris nuomos sąlygomis paskolino jus Prienų klubui?

– Įsipareigojimas buvo toks, kad jei grįšiu iš universiteto ir žaisiu profesionaliai, teisės priklausys „Žalgiriui“. Kontaktas galioja iki šio sezono pabaigos.

– Ar „Žalgiris“ palaikė kažkokį ryšį su jumis, kai buvote JAV?

– Kai buvau Amerikoje, nebuvo jokių ryšių su Lietuva ar Europa. Žaidžiau Amerikoje ir gyvenau JAV studento gyvenimą. Nebuvo taip, jog sekiau „Žalgirį“ ir palaikiau ryšį. Aš nusprendžiau išskristi ir žaisti NCAA, tai buvo mano sprendimas.

– Debiutavote LKL, koks tai buvo potyris ir įspūdis?

– Smagu vėl žaisti lietuvišką krepšinį, bet aš grįžau išmokęs tam tikrų dalykų iš NCAA. Norisi išbandyti save, prasitestuoti, pajusti žaidimo skirtumus. Kokius dalykus treneriai akcentuoja čia ir NCAA.

– Ties kur labiausiai norite pagerinti savąjį žaidimą?

– Dabar dirbu ties judesiais, kurie padeda susikurti erdvės metimui. Noriu tai ištobulinti, kad visada galėčiau susikurti sau metimą. Man norisi būti tokiam žaidėjui, kuriam nekiltų problemų po driblingo išsimesti metimą. Noriu, kad jis būtų stabilus ir tvarkingas. Ties šitais dalykais dirbu dabar daugiausiai.

Jaučiuosi jau pripratęs prie Europos krepšinio. Kiekvienas treneris turės savo sistemą, tai tas mokymasis sistemų ir žaidimo stiliaus visada bus pamoka, kurią turėsiu išmokti, kad ir kur bežaisčiau.

– Kokius tikslus sau keliate?

– Mano tikslas – vėl įsivažiuoti krepšinyje, priprasti prie europietiško ir lietuviško žaidimo. Tai yra kiekvienos dienos darbas – treniruotėse ir rungtynėse. Bet viskas po truputį atsistato.

Krepšinio filosofija ir sistemos skiriasi, tad tam reikėjo šiek tiek laiko. Dabar viskas susitvarkė. Aš jokios meilės krepšiniui nepraradau, dirbu kiekvieną dieną. Turiu tikslus, noriu pasiekti kuo aukštesnį lygį. Niekur nesitrauksiu. Man patinka tai, ką aš darau. Turiu tikslų ir bandau jų siekti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų