R.Javtokas nesislėpė po teisėjų klaida. Jis pripažino, kad norėdama kažką pasiekti Europos čempionate, rinktinė tokius varžovus kaip Belgija ir kitus turi užtikrintai įveikti.
Žalgirietis tikisi, kad komanda pasimokys iš klaidų ir mače su Estija žengs į aikštę įsiutusi bei vieninga.
24sek.lt pateikia nuoširdų pokalbį su R.Javtoku apie bemiegę naktį, Lietuvos rinktinės rūpesčius, charakterį ir užmojus Europos čempionate.
– Ar komandos nariai ilgai po rungtynių vis kartojo „Youtube“ tą lemiamą Matto Lojeski metimą? – paklausėme R.Javtoko.
– Nori nenori, visi matėme. Ir matėme, kad jis buvo ne laiku. Bet nemanau, kad vien tame buvo problema. Visos rungtynės buvo tokios, kad negalėjome prisileisti tos lemiamos atakos.
Labiausiai išgyvenau dėl mūsų klaidų. Kai šešiais taškais pirmauji ir per vieną ataką atiduodi šešis taškus, metame per anksti, negrįžtame į gynybą (lemiamoje belgų atakoje, – red.)... Dėl to didžiausias „grūzas“.
– Labiau pikta dėl teisėjo verdikto ar komandos klaidų?
– Labiausiai išgyvenau dėl mūsų klaidų. Kai šešiais taškais pirmauji ir per vieną ataką atiduodi šešis taškus, metame per anksti, negrįžtame į gynybą (lemiamoje belgų atakoje, – red.)... Dėl to didžiausias „grūzas“. Šiandien žiūrėjome video, matėme, patys suklydome, patys išleidome.
Žinoma, galėjome turėti pratęsimą, laimėti. Gaila, kad taip vyksta. Nežinau, į ką jis žiūrėjo tas tris minutes, jei jis nematė, kad metimas pavėluotas.
– Koks geriausias vaistas po tokių rungtynių?
– Geriausia kitą dieną turėti rungtynes (Šypsosi.). O mes turėjome laisvadienį. Buvome susirinkę, pasišnekėjome. Tai yra blogai, bet tai nėra tragedija. Vis dar laimėję du kartus galime tapti grupės lyderiais.
Viskas pataisoma. Gavome gerą pamoką. Tikiuosi, kad ją pasiėmėme, išmokome ir pasinaudosime tuo, kas suteikta. Dar daug šansų. Šios komandos nėra stipriausios, jei norime lipti kažkur aukščiau ir kažką iškovoti. Reikės žaisti prieš žymiai pajėgesnes. Tikiuosi, viską įvertinome ir pakeisime savo požiūrį.
– Sportininkams labai svarbu psichologiškai kuo greičiau užmiršti skaudžius pralaimėjimus. Ar greitai pavyko tuos prisiminimus palikti užnugaryje?
– Ne taip lengva pamiršti. Kritikuoja kažkas, ar kas, bet čia tos kritikos nereikia. Kiekvienas išgyveno nemažai. Bet treneris liepė tai pamiršti ir nelipti ant to paties grėblio du kartus.
– Prieš estus pamatysime supykusią rinktinę?
– Tikiuosi, kad nenuvertinsime estų ir po tokios pamokos visi susikaupę išeisime ir sukovosime ne blogiau nei su latviais. Tos rungtynės buvo geros. Nors ilgai nepralaužėme varžovų, dėl susikaupimo ir kovingumo pagaliau juos pralaužėme.
Eisime kovoti ne dėl to, kad jie autsaideriai. O parodyti pyktį, išsilieti, sužaisti geriau kaip komanda, ne po vieną. Reikia žaisti užsivedusiems, nuo pradžių, kaip su kokiais ispanais.
– Esate rinktinės kapitonas. Ar po tokių rungtynių reikėjo rėžti rimtą kalbą?
– Nereikėjo raminti. Čia – ne vaikų darželis, visi suaugę. Aišku, su vienu ir kitu pasišneku. Bet kas tas kapitonas? Kiekvienas žaidėjas... Tai yra mūsų virtuvė. Negaliu sakyti, ką mes darome, bet stengiuosi kaip galiu padėti. Daug nežaidžiu, bet galiu prisidėti kažkaip kitaip.
