2019-ųjų pasaulio krepšinio čempionato atranka vyksta tuo pat metu, kaip ir didžiausias sporto renginys pasaulyje – planetos futbolo pirmenybės.
Lietuvos krepšininkai – didžiuliai futbolo aistruoliai. Todėl Gdansko „Golden Tulip“ viešbutis trečiadienio vakarą zvimbėjo nuo kalbų apie futbolą.
„Ai, aš kažkaip už Senegalą“, – akį krapštosi Lietuvos rinktinės narys.
Ta prasme, apie „Žalgirį“ klausinėja kas antras žmogus. Kiekvienas draugas, kas antras žmogus, ir dar į feisbuką parašo.
Ne dėl to, kad po Vokietijos pralaimėjimo Pietų Korėjai jam nebebūtų už ką sirgti. Marius tokiuose čempionatuose neturi favoritų ir tiesiog nesupranta, kaip žmonės kartais kraustosi iš proto dėl kitų valstybių nacionalinių komandų.
Bet po vakarienės rungtynių su Lenkija išvakarėse krepšininkas skubėjo į viešbučio kambarį, kur jo prie televizoriaus laukė Renaldas Seibutis. Kambariokas – Brazilijos futbolininkų sirgalius.
M.Grigoniui vokiečių nuopuolis nesukėlė jokių sentimentų, nors šis yra Berlyno ALBA klubo narys. Tiesa, galbūt dar neilgai. Nors su Vokietijos vicečempionais lietuvį saisto dar dvejų metų sutartis, gynėjas paslaptingai šypsosi, bet nebeslepia – su juo derybas veda Kauno „Žalgiris“.
Lietuvos čempionų klubas jau ne pirmą vasarą rodo didžiulį susidomėjimą buvusiu savo sistemos auklėtiniu. 24sek žiniomis, žalgiriečių ketinimai yra rimtesni nei pastaraisiais metais. „Žalgiriui“ gali tekti sumokėti išpirką, bet panašu, kad visai realu, jog greitu metu snaiperis užsivilks žaliai baltą aprangą.
M.Grigonis šypsosi paklaustas, ar neatsibodo atsakinėti į klausimus apie „Žalgirį“.
„Ta prasme, klausinėja kas antras žmogus, – juokėsi Lietuvos rinktinės gynėjas. – Kiekvienas draugas, kas antras žmogus, ir dar į feisbuką parašo.“
Kai 24sek socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė žinią apie didžiulį „Žalgirio“ susidomėjimą M.Grigoniu, keli vokiečių sirgaliai atšovė: tik per mūsų lavoną.
Lietuvį myli Berlyne, kadangi šis buvo vienas pagrindinių tokio sėkmingo ALBA sezono autorių.
Pavyzdžiui, Europos taurės turnyre M.Grigonis per 24 minutes rinkdavo vid. 11,6 taško (47,5 proc. trit.), atkovodavo 3,1 kamuolio, atlikdavo 2,6 rezultatyvaus perdavimo ir rinkdavo 13,5 naudingumo balo.
M.Grigonis būdavo aikštėje Europos taurės turnyre, ALBA komanda su juo ant parketo įmesdavo 4,7 taško daugiau, o praleisdavo 3,8 taško mažiau. Tai – didžiuliai skirtumai.
Marius – idealus žaidėjas Šarūno Jasikevičiaus sistemai. Jis gali žaisti per tris pozicijas – nuo įžaidėjo iki lengvojo krašto, gerai valdo kamuolį ir mato aikštę, gerai ginasi ir yra tituluojamas snaiperiu.
Tad nenuostabu, kad „Žalgiris“ dabar taikosi į Lietuvos rinktinės žaidėją.
– Mariau, tai kaip su tuo „Žalgiriu“? – 24sek Gdanske paklausė M.Grigonio.
– Tai taip ir yra. Mes kasmet su jais kalbamės. Yra buvę labai... Taip išeidavo, kad nepavykdavo pasirašyti. O šiemet... Irgi bus matyti (šypsosi.). Nėra taip paprasta, kad abi pusės sutiktų. Būna, kad viena pusė nori vieno, kita – kito. Tai taip išeina, kad nueiname skirtingais keliais. Gal šiemet bus tas laikas, kai išeis. O gal ir ne.
– Ko vis pritrūkdavo?
– Daug ko. Nenoriu sakyti, kaip ten yra, nes tai konfidenciali informacija. Bet vis pritrūksta kažko.
– Kai žinią apie didžiulį „Žalgirio“ susidomėjimą jumis pranešiau „Twitter“, vokiečiai pradėjo rašyti žinutes, kad Marius pereis į Kauno klubą tik per jų lavoną. Ar pats sulaukėte sirgalių žinučių?
– Klubo vadovas po to iškart priėjo ir pasakė, kad žino situaciją. Pasirašydami sutartį jie žinojo, kad visko gali būti. O Berlyne... Tai taip. Jie 10 metų nematė finalo. Ir kai gerai sužaidėme, jie galvojo, kad mes čia kažkas tokio – labai svarbūs. Ir jie mus visi myli. Na, kaip visi... Iš 4 milijonų kokie 20 tūkstančių (juokiasi).
Bet sakau, šiemet žmonės labai rinkosi į rungtynes. Nežinau, per kiek metų, bet pirmą kartą arenoje atidarė antrą tribūnų aukštą. Buvo didžiulis ažiotažas. Berlynas yra gera rinka. Manau, Eurolygai būtų labai gerai, jei ALBA būtų ten patekusi.
Tai yra nesąmonė. Rinktinė ir yra rinktinė, kad atvažiuoja tuo metu geriausi. O čia atvažiuoja trečia rinktinė ir žaidžiame trečių rinktinių turnyre. Nežinau, ar žmonėms įdomu tą žiūrėti.
– Jeigu ALBA būtų laimėjusi Vokietijos čempionatą ir patekusį į Eurolygą, turbūt jūsų derybos su „Žalgiriu“ nebūtų tokios intensyvios?
– Galbūt, bet niekada negali žinoti. Žinote, kaip būna tame krepšinyje. Jeigu būtume patekę, tada vėl, būtume žiūrėję, ar persirašyti kontraktą. Gal ir į ALBA būtų metama daugiau pinigų.
– Iki kada turėtų paaiškėti, kur žaisite kitą sezoną?
– Mano sutartyje yra terminai, bet nuoširdžiai nežinau, kada ta data. Bet manau, kad iki liepos vidurio turiu apsispręsti, išeisiu ar ne.
Matote, vieną sezoną mums pasisekė ir jie nori persirašyti sutartį. Yra ir kitų klubų susidomėjimas. Ir su „Žalgiriu“ kalbamės. Bus matyti, kaip išeis.
Bet jau buvo tiek daug sezonų, kai pradėdavau galvoti apie vieną klubą, bet kitą dieną nuspręsdavau eiti į visai kitą. Man nepatinka spręsti, į tą ar į tą komandą. Man tai sunkus dalykas. Bet, aišku, geriau turėti tą pasirinkimą.
– Kalbant apie rinktinės reikalus, turbūt keista atvažiuoti į rinktinę savaitei – be didelių pasiruošimų ir įžangų?
– Šiaip tai gerai (šypsosi.). Gerai tuo, kad truputį pasportuojam, greit sužaidžiam ir važiuosim atostogauti. Niekas dabar nenorėtų mėnesį sėdėti ir ruoštis. Bet sunku...
Reikėjo susitvarkyti su galva, nes kai sezonas baigėsi, reikėjo suprasti, kad po klubinio sezono dar bus savaitė su rinktinė. Bet morališkai buvau tam pasiruošęs. Nes jei planuoji atostogas ir važiuoji per nenorą, tai geriau nevažiuoti. Reikia atvažiuoti čia užbaigti darbų.
– Žaidėte 2017-ųjų Europos čempionate ir žaisite jau antrajame FIBA lange. Galima sakyti, perėjote tą naująją FIBA sistemą. Ir kaip jums ji, kai po visko dabar turėsite visą laisvą vasarą?
– Nelabai, iš tikrųjų... Viena vertus, faina grįžti, nes išeina kaip tokios atostogos, kai sustoja sezonas. Bet vis tiek...
Žaidžia ne geriausios rinktinės. Ir tai yra nesąmonė. O rinktinė ir yra rinktinė, kad atvažiuoja tuo metu geriausi. O čia atvažiuoja trečia rinktinė ir žaidžiame trečių rinktinių turnyre. Nežinau, ar žmonėms įdomu tą žiūrėti.
– O ar pajutote skirtumą žaisdamas su visa rinktine ir su ta, kaip įvardijote, trečiąja?
– Dabar yra ir Valančiūnas, ir Sabonis, Kuzia ir kiti, tad akcentuosime žaidimą per vidurį. Tai mūsų rinktinės lyderiai, tad nebus taip, kad aš, Adas ir Seibutis visada žaisime. Tuo ir skiriasi, kad abi rinktinės žaidžia per kitus žaidėjus.
Matysime, kaip čia seksis. Nemanau, kad žaisime gražiai – svarbu laimėti.
– Kaip jums praėjo sezonas Berlyno ALBA klube?
– Kaip kalbėjome su visais klubo vadovais, tai jie labai laimingi. ALBA 10 metų nematė finalo, tad jiems buvo viskas super.
Bet mums, žaidėjams, po finalo gerą valandą buvo blogai. Tik po to suvokėme, kad turėjome gerą sezoną, visi patobulėjome. Ši komanda buvo surinkta ne vienam sezonui, tad viskas išėjo net dar geriau, nei planavome.
– Atrodo, buvote per plauką nuo Eurolygos...
– Na, kaip per plauką. Manau, „Bayern“ buvo stipresnė komanda. Mums trūko... („Ko trūko?!“ – praeidamas juokais užklausė Jonas Mačiulis). Trūko geresnių vietinių žaidėjų. Pagalbos finale. Finale nesužaidė ir mūsų įžaidėjas Peytonas Siva. Bet, sakau, „Bayern“ tiesiog geresnė komanda. Jeigu mes nepataikydavome, mums būdavo labai sunku rinkti taškus.
– Ką jums davė tie metai Vokietijoje?
– Kaip ir kasmet, gauni patirties ir pasitikėjimo. Išeidamas prieš geresnį žaidėją jau galvoji, kad tu esi geresnis. Kai anksčiau būdavo, kad pakilęs į aukštesnį lygį susikaustydavai, tai dabar įgauni vis daugiau pasitikėjimo, geriau skaitai žaidimą.
O ir pats po to net nepastebi, kad dar geriau pradedi mesti. Manau, kad metimas ir priklauso nuo pasitikėjimo.
Be to, vis gerėja fizinės galimybės. Turbūt taip bus iki kokių 30 metų. Aišku, jei esi LeBronas, tai, turbūt, iki gyvenimo galo taip gerėja (šypsosi.). Bet dabar visko po truputį, o labiausiai auga pasitikėjimas.
– Mariau, ar iš tikrųjų sergate už Senegalą, ar beliko jį palaikyti tik tada, kai iškrito vokiečiai?
– Ne, tikrai! Tai kad jau visur rašė, kad vokiečiai nebendrauja vienas su kitu. Vos ne susidarė keturios grupelės. Per žinias viską ten parodo. Jie patys nelabai ir tikėjosi, kad kažkas bus. Nebuvo chemijos komandoje. O ir dar tas prakeiksmas, kai čempionai vėliau nebeišeina iš grupės...
– Chemijos atžvilgiu, turbūt, didžiulis skirtumas nuo Lietuvos rinktinės?
– Pas mus visada kažkaip gerai. Kaip skaičiau ispanų interviu, jie susirinkę nori perduoti tą dvasią iš kartos į kartą.
Čia jau treti mano metai. Nuo pirmos vasaros, nors ateina nauji žmonės, siekiama, kad ta dvasia visada išliktų. Lietuvos rinktinėje visada viskas buvo gerai.
