| Antradienis | PČ pasiruošimas | Lietuva – Čekija | 12:00 | Seulas |
Lietuvos rinktinės trenerių štabas dabar kažkur kamputyje šypsosi, į Pietų Korėją išsivežęs keturiolika žaidėjų. Daugelis kėlė klaustukų, kam dar tampytis papildomus krepšininkus, bet šis atsargus ėjimas visiškai pasiteisino.
Pirmąją turnyro Seule dieną dėl negalavimo nerungtyniavo bent du krepšininkai – Marius Grigonis ir Domantas Sabonis. Pastarasis jau grįžo į tvankią „Samsan“ areną su Angola, bet rinktinės treneriai net ir su netektimis galėjo laviruoti reikiamu žaidėjų skaičiumi tiek rungtynėse, tiek treniruotėse.
Juolab, didžiulės Lietuvos rinktinės pajėgos nebuvo tik formalumas. Dvyliktuko lenktynės suolo pabaigoje tokios permainingos, kad antradienio vakarą po rungtynių su Čekija gali būti ir netikėtumų.
Nuo paskutinių draugiškų rungtynių Lietuvoje prabėgo jau beveik dvi savaitės, o nuo to laiko Žygimantas Janavičius aikštėje teišbuvo 15 minučių.
„Neptūno“ atakų organizatorius turi daugiau funkcijų treniruočių salėje, o svarbiausia, kad pozityvus ir darbingas jo požiūris neneša jokios destrukcijos į komandos rūbinę. Ketveriose rungtynėse pasirodęs 30-metis įžaidėjas trečiadienio rytą iš Seulo skris ne į Guandžou, o Vilnių, iš kur autostrada nuriedės tiesiai į Klaipėdą.
Bet žvelgiant toliau, prasideda intriga.
Martinas Gebenas gavo gerą šansą draugiško turnyro Seule pradžioje. Su Pietų Korėja jis rungtyniavo neplanuotai – įšoko į dvyliktuką tik sunegalavus ir į viešbutį prieš pat susitikimą išvykus Domantui Saboniui. Bet per 15 minučių centras solidžiai atstovėjo lietuvių baudos aikštelėje, pasižymėjo 7 taškais, atkovojo 3 kamuolius ir blokavo 2 metimus.
D.Sabonio paskutinės minutės siurprizas skrandyje buvo geras pavyzdys, kaip gali keistis Lietuvos rinktinės planai čempionato metu netikėtai įgriuvus vienam iš NBA bokštų. O M.Gebenas turėjo užsidėti pliusą už tai, kaip sureagavo kritinėje situacijoje.
Išskyrus viešbutyje besigydantį Marių Grigonį, su Angola D.Adomaitis po krepšiu jau buvo priartėjęs prie rotacijos, kuri galimai būtų naudojama pasaulio čempionate. Savo rikiuotėje jis turėjo visus aukštaūgius ir žaidimo laiką išdalijo taip: J.Valančiūnas žaidė 23, atkarpomis su juo baudos aikštelę dalijęsis D.Sabonis – 20, nuo suolo ir pacentruoti kilęs P.Jankūnas – 10, rezerviniu penktu numeriu likęs M.Gebenas – 4 minutes.
Kinijoje NBA atstovų minučių skaičius tik augs ir M.Gebenas prie tokio sudėtingo grupės varžybų etapo gali ir likti tuo atsarginiu ratu nacionalinės komandos rotacijoje.
Pasiruošimo cikle 24 metų 208 cm ūgio centras per 11 minučių rinko vid. po 4 taškus, 2 atkovotus kamuolius ir 1,3 bloko.
Dainiaus Adomaičio rinktinėje 2017-aisiais dvyliktu žaidėju tapęs Eimantas Bendžius iš viso rungtyniavo 16 minučių. Tad kai kalbame apie tokio vaidmens krepšininką, M.Gebenas galėtų tapti tais vaistais nuo skrandžio, virškinimo ar kitų netikėtų problemų po krepšiu.
Tačiau jeigu D.Adomaitis į savo bagažą dedasi M.Gebeno atsarginį ratą, ką daryti su Arnu Butkevičiumi?
26 metų 197 cm ūgio Vilniaus „Ryto“ atstovas toliau verčia rinktinės trenerius sukti galvą. Šis ramus krepšininkas sudrumstė ramybę kitiems nacionalinės komandos puolėjams.
Kaip pasakyti „ačiū, bet viso gero“ žmogui, kurio žingsnis į aikštę dažniausiai įneša teigiamas permainas? Štai Seule Lietuvos rinktinės žaidimo virsmas po pertraukos dažniausiai vykdavo būtent tada, kai į penketuką stodavo Arnas Butkevičius.
Auksinės 1992-ųjų kartos vaikis nuo suolo atsineša energijos paketą, kurį praskleidęs suagresyvina gynybą ir spaudžia iki dugno akseleratoriaus pedalą rinktinės puolime. Pagal gynybinius sugebėjimus A.Butkevičius nenusileidžia nė vienam kitam puolėjui, o pagal greitį daugelį dar ir lenkia. Reikalui esant, jis gali būti pritaikytas ir pavojingų varžovų perimetro žaidėjų gynybai.
Tokį energetinį komandos draugą jau pamėgo ir rinktinės senbuviai. Kai A.Butkevičius kaip betoninė siena iš niekur išdygo prieš Angolos gynėją ir šis pametė kamuolį, Mantas Kalnietis priėjęs prie bendražygio broliškai jam paplekšnojo per sprandą. Netrukus panašiai pasielgė ir Renaldas Seibutis, kai A.Butkevičius įgrūdo dvitaškį su afrikiečio pražanga. Ir tai nėra tik kasdieniai gero komandos mikroklimato pavyzdžiai.
Lietuvos rinktinės nariai vertina tokį žaidėją, kuris nebamba, nereikalauja kamuolio ir tyliai dirba savo darbą, o krepšinis su juo tampa paprastesnis. Statistiškai A.Butkevičius yra vienas didžiausią teigiamą įtaką žaidimui darančių nacionalinės komandos krepšininkų. Geresnį +/ – rodiklį turi tik rinktinės lyderių trejetas ir M.Kalnietis.
Bet D.Adomaitis tada grįžta prie didžiojo klausimo: aha, jeigu į bagažą atsargai įsidedu M.Gebeną ir įvertinu A.Butkevičiaus indėlį, svarstyklės rodo viršytą leistiną svorį – tai ką tada daryti?
Žvilgsnis nedrąsiai krypsta į žaidėjus, kuriems jau kaip ir buvome rezervavę kelionės bilietus į Kiniją.
Tik po 15,5 minutės rungtyniaudavo Renaldas Seibutis, bet Pietų Korėjoje jis kaip tik efektyviai išnaudojo savo žaidimo laiką, o žinant, kokia trumpa rinktinės rotacija gynėjų grandyje ir Mariui Grigoniui gydantis skrandžio problemas, veterano atsisakymas turbūt būtų ir per rizikingas, ir neteisingas.
Rokas Giedraitis dar nuoširdžiai netiki savo vieta dvyliktuke. Jis žaidžia po 15 minučių, bet rinktinei reikalingas ir dėl savo tritaškių, ir dėl atletiškumo – jis yra daugiausiai tritaškių nacionalinėje komandoje įmetęs žaidėjas (13/29), todėl D.Adomaitis negalėtų atsisakyti savo lankininko.
Ar tai Paulius Jankūnas bus išsiųstas į Kauno „Žalgirio“ areną? Kol kas jis rungtyniauja po 12 minučių per susitikimą (5,2 tšk., 2,2 kam., 1,2 perd.), o tai yra daugiau tik už Ž.Janavičių ir M.Gebeną. Bet ar D.Adomaitis tada atsisakys idėjos daugiau žaisti aukštu J.Valančiūno bei D.Sabonio penketu ir rizikuos prarasti per dvi pozicijas žaidžiantį patyrusį aukštaūgį? Nejaugi jis pasirinktų M.Gebeno jaunystę vietoj P.Jankūno patirties ir meistriškumo?
Ar turėtų suspurdėti Jonas Mačiulis, per ketverias pastarąsias rungtynes pelnęs tik 9 taškus? Jo statistikos rodikliai smuko iki 4,3 taško (33 proc. met.), 3,1 atkovoto kamuolio ir 1,3 klaidos per 17 minučių. Tiesa, nors labai nepataikė Seule – tikslą pasiekė tik 1 tritaškis iš 6, su bendru 35 proc. pataikymu Jonas yra taikliausiai iš toli metantis trečios-ketvirtos pozicijos žaidėjas. Palyginimui, E.Ulanovas pataikė tik 16,7 proc. tolimų metimų, M.Kuzminskas – 29,4 proc., A.Butkevičius paleido tik tris tritaškius ir pataikė du.
Ar D.Adomaitis išdrįstų atsisakyti vieno labiausiai patyrusių rinktinės žaidėjų, žinant, kad būtent patirtis, meistriškumas ir sunkūs išgyventi išbandymai dažnai gali tapti lemiamu faktoriumi tokiuose trumpuose ir klysti neleidžiančiuose turnyruose kaip pasaulio čempionatas?
Ar ramus gali jaustis E.Ulanovas, kuris kol kas per 20 minučių renka 3,6 taško tik su 30 proc. pataikymu? Kita vertus, jis pagal žaidimo laiką rinktinėje yra penktas, gali pasiūlyti ilgas rankas, tvirtą kūną ir sunkiausių Eurolygos kovų užgrūdintą patirtį gynyboje.
Puolime žalgirietis dar ieško savo vietos, bet gynyboje jis gali praversti kaip žaidėjas, galintis dengti žemesnius perimetro žaidėjus. Tačiau teoriškai, jo įgūdžių arsenalas paskutinę akimirką Seule gali būti matuojamas su A.Butkevičiumi.
Turbūt dabar labai gerai suprantame, kodėl D.Adomaitis ir jo štabas dar laukia galutinio atsakymo. Jam gauti rungtynių su Čekija gali ir neužtekti – trenerių štabui gresia dar viena ilga ir nervinga naktis.
