„Norisi trumpai pagalvoti, pasirašyti kontraktą ir ruoštis kitam sezonui“, – 15min sakė treneris Kazys Maksvytis, neseniai užbaigęs antrąjį sezoną Permės „Parma“ klube, o dabar nėręs į laisvųjų agentų rinką.
Nors 43-ejų specialistas iš Darbėnų sezono pabaigoje vylėsi trinktelėti durimis, bet aukšta nata sezono užbaigti nepavyko.
FIBA Europos taurės finalo ketverte lietuviškoji „Parma“ liko paskutinė, tuo metu iš aštuntosios pozicijos į VTB Vieningosios lygos atkrintamąsias įšokusią K.Maksvyčio kariauną ketvirtfinalyje sustabdė Eurolygoje triukšmavusi Xavi Pascualio diriguojama Sankt Peterburgo „Zenit“.
Lorenzo Williamso ir Ado Juškevičiaus netektys, dukart užklydęs ir dukart į karantiną komandą nusiuntęs koronavirusas, galiausiai – gerokai mažesnis biudžetas nei varžovų.
Atrodo, kad pasiteisinimų K.Maksvyčiui yra apstu, bet dėl neviršytų tikslų kaltę jis prisiima sau.
„Mes galėjome šiemet užbaigti bent keliomis pozicijomis aukščiau. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepadarėme. Aš, kaip treneris, darau didžiausią įtaką tam. Mano indėlis buvo nepakankamai didelis, kad to nepadarėme“, – 15min sakė K.Maksvytis.
Šiandien, antradienį, „Parma“ klubo būstinėje įvyko sezono aptarimas, o jau trečiadienį Kazys Maksvytis patrauks į Lietuvą. Paskutinė diena Rusijoje, vyksta kraustymosi darbai, neaišku ar lietuvis sugrįš į Permę ir kitam sezonui.
„Pirmiausia išklausysiu Permės klubo pasiūlymą. Kažkokios kalbos jau yra, bet aišku, tuo pačiu patyrinėsiu rinką ir priimsiu sprendimą, – sakė K.Maksvytis. – Kaip buvo rašyta, kad liksiu Permėje, tai jokių oficialumų dar nėra. Dar daug kur vyksta nacionaliniai čempionatai, kiti klubai dar laukia sezono pabaigos.“
Variantas toliau diriguoti „Parma“ klubui yra daugiau nei realus, bet kontrakto sąlygos būtų tikrai kitokios.
Per metus laiko buvęs Klaipėdos „Neptūno“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ vairininkas prarado dvi galimybes perimti du karščiausius postus Lietuvoje – tapti Šaro įpėdiniu Kauno „Žalgiryje“ bei vadovauti Lietuvos rinktinei.
Šių klaidų K.Maksvytis kartoti nebeketina, nes daugiau tokių šansų gali ir nebepasitaikyti.
„Praėjus kiek laiko, pergalvoji, kad esi jaunas, stiprus ir einantis į viršų, atrodo, žemė po kojomis bus visą tavo gyvenimą, bet iš kitos pusės, tai tokių dviejų pasiūlymų galiu ir nebesulaukti. Ir dėl rinktinės, ir dėl „Žalgirio“. Situacija keičiasi, auga jauni ir nauji treneriai, – 15min sakė K.Maksvytis. – Žinoma, reaguojame į klaidas. Dėl rinktinės ir pats klubas sakė, kad jei siūlytų, jie nebūtų nieko prieš išleisti. Reaguojame į klaidas, į tą pačią upę antrą kartą tikrai nebebristume.“
Tinklalapyje 15min: išsamus interviu su Kaziu Maksvyčiu – apie antrąjį sezoną Rusijoje, pliusus ir minusus dirbant Permėje, kriterijus ieškantis klubo, norą neužlipti ant to paties grėblio bei puikiai VTB Vieningoje lygoje žaidusį ir MVP trofėjų nuskynusį tautietį Mantą Kalnietį.
– Kazy, kaip klubo susitikime įsivertinote „Parma“ sezoną?
– Kažkas tarp patenkinimai ir gerai. Tikslai kaip ir įgyvendinti, bet sezono pabaigoje norėjosi geriau sužaisti abejose lygose. Traumos, virusai ir du ėjimai į karantiną balamutino mūsų sezoną. Didelės pauzės, vėliau sirgo priešininkai. Pavyzdžiui, važiavome į Taliną, nuvykome, o rungtynių nėra. Vėl laukiame savaitę.
– Prieš svarstydamas naują „Parma“ pasiūlymą, kokius darbo ir gyvenimo pliusus bei minusus per dvejus metus įžvelgėte Permėje?
– Nežinau, pliusas tai ar minusas, bet yra noras įrodyti kažką daugiau.
Per dvejus metus Permėje mes dėjome nedidelį žingsniuką į priekį. Žinoma, tikėjausi Rusijoje žymiai smarkiau trinktelėti durimis ir žengti labai didelį žingsnį. Bet sezonas sudėtingas. Mes įvykdėme minimalius tikslus.
Kokie pliusai? Stipri lyga ir gera terpė žaisti krepšinį. Turime sirgalių palaikymą, nes Permė myli krepšinį. Kai nebuvo pandemijos, salė būdavo pilna. Finansinis aspektas irgi svarus. Už kiekvieną etapą mes norime gauti atlygį, o Permėje jis yra neblogas.
Kalbant apie minusus, tai tolima vieta nuo namų. Tai pasijautė ypatingai šiais metais. Retas kontaktas su šeima. Šį sezoną tik vieną kartą teko pabendrauti gyvai su artimaisiais. Daugiau net teorinių galimybių nebuvo to padaryti. Nuo sezono starto tik dvi dienas teko matyti šeimą. Vaikai auga, norisi matyti, kaip jie auga. Norisi dalyvauti jų augimo procese. Tėvai sensta. Tai minusas, kad toli nuo Lietuvos.
Kitas minusas – norisi kovoti dėl titulų. Galėjome dėl vieno titulo rimčiau pakovoti, FIBA Europos taurės. Bet nepavyko. Su pinigais ir meile krepšiniui viskas yra gerai, bet jaučiasi titulų badas. Norisi daugiau medalių.
– Ar „Parma“ yra pakankamai aukšto lygio klubas, kad dėl titulų galėtų kovoti kitą sezoną?
– Taip galvojau prieš atvykdamas į Permę, kai sudariau dvejų metų kontraktą. Jeigu sekate situaciją VTB Vieningoje lygoje, tai yra keturios ar penkios vietos, tarp kurių labai sunku įsiterpti. Turi būti superinis sezonas, kad pavyktų. Šįmet sugriuvo „Chimki“, tai atsirado galimybė įeiti į penketuką. Bet šitaip žaidžiant „Zenit“, Kazanei ar „Lokomotiv“, būtų žygdarbis su tokia biudžeto komanda prasibrauti į ketveriukę.
Mes galėjome šiemet užbaigti bent keliomis pozicijomis aukščiau. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepadarėme. Aš, kaip treneris, darau didžiausią įtaką tam. Mano indėlis buvo nepakankamai didelis, kad to nepadarėme.
– Ketvirtfinalyje žaidėte prieš žymiai galingesnį ir turtingesnį „Zenit“. Ar tikrai save kalate prie kryžiaus dėl nesėkmės?
– Galima bandyti pasiteisinti, pasiteisinimų sezono metu tikrai buvo. Man patiko „Šiaulių“ žaidėjo žodžiai, kad šis sezonas yra pats neteisingiausias, koks tik gali būti, kas liečia krepšinį.
Visų pirma, ačiū Dievui, kad sezonas baigėsi, nenutrūko, kaip pernai. Bet jis nebuvo iki galo teisingas. Vienoms komandoms geriau susiklostė, kitos nebuvo tokios sėkmingos. Mūsų absoliučiai visi žaidėjai per kelis kartus prasirgo COVID-19. Labai sunku buvo pagauti sportinę formą, sureaguoti į tai, kad žaidėjai lėčiau atsistato, greičiau pavargsta ir sunkiau pakelia krūvius. Turėjome tokių problemų.
Kas liečia „Zenit“, einant į atkrintamąsias reikia išsikovoti kuo geresnę poziciją. Atėjus į atkrintamąsias mūsų situacija buvo sunki. Žaidėme be Ado Juškevičiaus ir Lorenzo Williamso. Ne šiaip kad be dviejų legionierių, bet be dviejų žaidėjų, kurie geriausiai su kamuoliu kuria situacijas kitiems. Adas dar ir taškų prirenka. Šiek tiek bedančiai patekome į ketvirtfinalį.
Jeigu komanda gerai žaidžia, VTB atkrintamosios nėra tokios baisios. Šiek tiek jėgas aplygina tai, kad gali žaisti tik šeši legionieriai. Pavyzdžiui, Eurolygoje „Zenit“ ar CSKA gali žaisti su aštuoniais legionieriais. „Zenit“ vienu metu turėjo net devynis užsieniečius. Jėgas aplygina legionierių limitas.
Žinoma, du „Zenit“ legionieriai patyrė traumas, bet sveiki liko dar septyni. Jie galėjo pasirinkti. Mūsų du legionieriai iškrito ir mes praradome dvi stiprias pozicijas savo sudėtyje.
– Ar tikite, jog su sveikais Lorenzo Williamsu ir Adu Juškevičiumi būtumėte iškovoję FIBA Europos taurę ir davę gerą kovą „Zenit“?
– Negražu mojuot šaukštu po kovos, bet kas liečia Europos turnyrą, Adas buvo rezultatyviausias rungtynių žaidėjas. Lorenzo irgi buvo svarbus, žaidė su nuskausminamaisiais. Po to padarėme tyrimus ir sužinojome, kad jam plyšęs peties raumuo ir reikia daryti operaciją. Jis tas rungtynes galimai žaidė su pažeistu petimi. Adas trečio kėlinio gale gavo traumą, buvo rezultatyviausias mačo žaidėjas, o mes pralaimėjome vienu tašku.
Dėl trečios vietos sugriuvome jau ir morališkai. Komandose taip jau būna – viskas arba nieko. Mes norėjome ne tik žaisti finale, bet ir laimėti. Kadangi praradome tokią galimybę, tai ir sugriuvome.
O „Zenit“ yra „Zenit“. Tai pamatėme visi. Reguliariajame sezone Sankt Peterburge mes davėme gerą kovą, jie tik gale išplėšė pergalę (89:84). Kad būtume geriau sukovoję serijoje, tai faktas.
Pirmose ketvirtfinalio rungtynėse (pralaimėta 66:86 – aut. past.), manau, kad žaidėme gerai. Kažkas rašė, kad „Zenit“ mus sutriuškino. Turbūt rašė tie, kurie nematė rungtynių. Kovoje mes buvome iki ketvirto kėlinio pradžios. Taip, pralaimėjome gal 20 taškų, bet didžiąją mačo dalį buvo gera kova.
– Kuriam laikui iškrito Adas Juškevičius ir Lorenzo Williamsas? Pastarajam rudenį sueis 37-eri, gal jis jau sužaidė paskutinį karjeros mačą?
– Reikėtų paklausti paties Lorenzo. Sezono viduryje sakė, kad paskutinis sezonas. Vėliau sakė, kad gal ir ne pabaiga. Reikia žiūrėti, kaip seksis peties operacija. Jis tikriausiai iškrito ilgesniam laikui. Operacija, reabilitacija... Nežinau terminų, bet, galvoju, kad 2-3 mėnesius jis nežais tai tikrai.
Adas nežais apie pusantro mėnesio, o praėjo dvi savaites. Tai dar koks mėnuo ir bus sveikas.
– Ar atsižvelgdamas į praeitį, kai dėl kontrakto su „Parma“ negalėjote vykti į Kauno „Žalgirį“ ar Lietuvos rinktinę, šįkart sieksite sudaryti lankstesnę sutartį? Turbūt galime sakyti, kad ties išpirkos nebuvimu šiek tiek „pasimovėte“?
– Galima, aišku. Praėjus kiek laiko, pergalvoji, kad esi jaunas, stiprus ir einantis į viršų, atrodo, žemė po kojomis bus visą tavo gyvenimą, bet iš kitos pusės, tai tokių dviejų pasiūlymų galiu ir nebesulaukti. Ir dėl rinktinės, ir dėl „Žalgirio“. Situacija keičiasi, auga jauni ir nauji treneriai.
Žinoma, reaguojame į klaidas. Dėl rinktinės ir pats klubas sakė, kad jei siūlytų, jie nebūtų nieko prieš išleisti. Reaguojame į klaidas, į tą pačią upę antrą kartą tikrai nebebristume.
– Kokie kriterijai ieškantis naujos darbovietės jums yra svarbiausi?
– Visuma skirtingų dalykų. Visų pirma, treneris turi lipti į viršų, kol yra galimybių. Kai stoja ar žengia žingsnį atgal, dažniausiai prasideda problemos. Kol yra galimybė, reikia lipti į viršų. Tai vienas kriterijus.
Antras – žaisti stipriame čempionate. Trečias yra titulų klausimas. Man norisi iškovoti kažkokį titulą. Finansinis aspektas irgi yra svarbus, bet nestatau jo į pirmą vietą. Tuomet reikia žiūrėti, ar trenerio aplinka yra saugi. Nenoriu minėti klubų, bet yra tokių, kur tikrai neičiau. Dėl aplinkos, dėl nesaugių sąlygų treneriui ir toksiškos darbo atmosferos.
Tokie kriterijai. Kur jautiesi patogiai, kur gera organizacija ir kur treneriui sudarytos visos sąlygos. Kurie momentai paima viršų galutiniame variante, jau yra kitas dalykas.
– Ar lengva treneriui iš užsienio dirbti Rusijoje, kalbant apie spaudimą, laisvę dirbti ir komplektuoti komandą? Ar buvote patenkintas šiais dalykais?
– Renkantis Permę prieš dvejus metus buvo padaryta savotiška analizė, kad šis klubas nėra tas, kuris greitai atleidinėja trenerius ir žaidėjus. Įsivertina, kad jie myli krepšinį.
Rusijoje man patinka, kad lygis yra tikrai gana neblogas. Ir piniginis atlygis. Ir gali varžytis su aukšto lygio treneriais ir žaidėjais. Bet iš kitos pusės, gana sunku atėjus užsieniečiui treneriui pakeisti nusistovėjusią hierarchiją ir išstumti stipresnį klubą. Dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, tai finansinio aspekto, nes didesni biudžetai lemia geresnius žaidėjus. Reikia ir savo svorį turėti, užsitarnauti autoritetą svetimoje šalyje, kurio tik atėjus nėra.
Nėra labai lengva. Kažkokios vietos dėliojasi, sunku peržengti savo ribas.
– Kaip priėmėte žinią, jog VTB Vieningosios lygos finalas vyks po dviejų savaičių po pusfinalių etapo, kad CSKA galėtų pasiruošti Eurolygos finalo ketvertui? Ar Rusijoje tiesiog nesvarstoma, kad CSKA gali neperžengti ketvirtfinalio ar pusfinalio barjero?
– Turbūt, kad daug kur taip yra. Gerai, kad geriausi klubai kovoja dėl aukščiausių titulų. Eurolyga yra aukščiau už VTB. Kaip ir gerai, kad lyga sudaro sąlygas klubams kovoti dėl titulų Europoje. Aišku, mažiukai dėl to nukenčia.
Man keistesnis buvo kitas VTB nuostatų punktas.
Teoriškai, jei „Parma“ būtų įveikusi „Zenit“ ketvirtfinalyje, kitame etape ji nebūtų kovojusi prieš CSKA. Tuomet būtų daromas reitingas iš naujo. Kadangi „Parma“ turi žemiausią reitingą, į atkrintamąsias pateko iš aštuntos vietos, tai būtų pusfinalyje kovojusi su aukščiausią reitingą turinčią tuo metu „Lokomotiv“ komanda. Rusijoje taip padaryta, kad kitos komandos nebandytų specialiai pralaimėti ir taip išvengti CSKA ar „Zenit“. Keistas punktas, kurio kitose šalyse nėra. Turbūt lyga kažkokią patirtį jau su tuo yra turėjusi, kad toks punktas atsirado.
– Paminėjote „Lokomotiv“ komandą. Iš arti matėte tautiečio Manto Kalniečio MVP sezoną. Koks įspūdis, kai 34-erių veteranas šitaip juda?
– Tikrai vertas MVP apdovanojimo. Mums pasisekė, kad pirmose rungtynėse („Parma” laimėjo 84:81) jis prieš mus nežaidė dėl traumos. Teko dažniau bendrauti su juo, susitikdavome tai rungtynėse, tai kažkur šalia rungtynių. Matėsi, kad geros fizinės kondicijos, numetęs svorio, nes laikosi specialios krepšininko dietos. Tikrai greitas, lengvas, fiziškai stiprus. Vertas vien dėl to, kiek pats pelnė taškų ir kiek komanda pelnė taškų prie jo.
Gerą Manto žaidimą lėmė daug atvejų. Jis ir pats buvo įėjęs į geriausią kondiciją, kokią tik gali, bet jam ir tiko trenerio Jevgenijaus Pašutino žaidimo stilius. Jis žaidėjams duoda daug atsakomybės. Mantas tai pateisino. Galime sakyti, kad iškritus pagrindiniam centrui Alanui Williamsui vis tiek žaidė gerai. Pažiūrėkite, kaip žaidė Drew Gordonas ar atsarginis centras. Geri žaidėjai, bet nėra pasaulinio lygio geriausi žaidėjai. Kaip jie žaidžia, tai yra Manto nuopelnas. Jis pagerina kitų žaidimą, padarė komandos draugus geresniais.
