Natūralizuoti žaidėjai krepšinio rinktinėse nėra nauja tema.
Amerikietis Johnas Robertas Holdenas dar 2007 metais tapo pergalingo metimo autoriumi, kai Rusijos rinktinė iškovojo Europos čempionų titulą.
Jo tautietis Bo McCalebbas 2011-aisiais vedė Šiaurės Makedonijos rinktinę link istorinės ketvirtosios vietos Europos pirmenybėse Lietuvoje, kai pakeliui makedonai pravirkdė ir šeimininkų sirgalius.
2017-aisiais pagrindiniu slovėnų Gorano Dragičiaus ir Lukos Dončičiaus pagalbininku žygyje link Europos aukso buvo puolėjas iš JAV Anthony Randolphas.
Dar po penkerių metų ispanams Europos čempionų karūną parūpino amerikietis Lorenzo Brownas.
Bet Lietuvoje kalbos apie galimybę natūralizuoti užsienietį ilgai buvo tabu.
Prieš dešimtmetį ar daugiau šia tema diskusijų nebuvo, bet kuo toliau, tuo jos tampa garsesnėmis. O šia tema pasisako vis daugiau svarbiausių Lietuvos krepšinio – ir ne tik – žmonių.
„Aš tame nematau nieko blogo, jei tai nėra visiškai dirbtinis dalykas. Kas būtų blogai, jei Keenanas Evansas ar Thomasas Walkupas vestų lietuvę ar tiesiog išreikštų norą žaisti mūsų rinktinėje? Juk jie mums tapo artimi. Tai nėra žmonės iš šono ir tai nebūtų dirbtina, – 15min praėjusį rudenį sakė Lietuvos rinktinės treneris Kazys Maksvytis. – Taip, gal dėl to kažkoks lietuvių talentas nepatektų į dvyliktuką, bet istorijoje yra gerų pavyzdžių – Ispanijos rinktinė su Lorenzo Brownu ar Rusijos rinktinė su Johnu Robertu Holdenu. Visų pirma, tai šios komandos laimėjo, o antra – jie kėlė tuo metu krepšinio populiarumą savo šalyje ir padidino sirgalių meilę rinktinei. Aš nematyčiau nieko blogo, jei vieną dieną mums artimas ir stiprus legionierius papildytų nacionalinę rinktinę, bet tai yra asmeninė mano nuomonė.“
„Mūsų konferencija net tokio klausimo nesvarsto, jog su Lietuva istorinių šaknų neturintis žmogus galėtų būti rinktinės nariu, – vasarį visiškai priešingai kalbėdamas su „BasketNews“ teigė Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas. – Tai tikrai nėra natūralus natūralizacijos procesas. Tai yra bandymas pastiprinti rinktinę, bet nacionalinės rinktinės apibrėžimas yra, jog tai – tos šalies žaidėjai. Azerbaidžanui ar kitoms tokio lygio rinktinėms gal ir aktualu pirmajame žingsnyje, populiarinant krepšinį. Bet jei mes kalbame apie nacionalinės rinktinės identitetą, pasididžiavimą ir pergalių svarbą pačiai šaliai, tai manau, kad Lietuva yra neabejotinas pavyzdys. Viena iš nedaugelio šalių, kuri pasiekia pergales su savais žaidėjais.“
Į diskusiją jau spėjo įsitraukti ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kuris „Kitokių pasikalbėjimų“ laidoje svarstė apie žalgirietį K.Evansą Lietuvos rinktinėje.
„Aš turbūt galėčiau daugiau padaryti, kad Evansas būtų Lietuvos rinktinėje, negu kad Evansas liktų „Žalgiryje“. Kaip jums tokia mintis? – publikos klausė perrinktas prezidentas. – Visi turbūt būtume už tai, nors yra žmonių, kurie galvoja, kad (rinktinėje – red. past.) turi žaisti tik lietuvių kilmės žaidėjai. Žinot, matydamas, kad vis mums kažko pritrūksta iki pergalės, aš galvočiau... (nebaigia minties) Taip atsitiko, kad su įžaidėjais Lietuvoje yra bėda.“
O ką apie tai mano su Lietuvos krepšiniu mažiau susijusios, bet Europos krepšinyje ryškius pėdsakus palikusios asmenybės?
15min pabandė tai išsiaiškinti.
