Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 09 11

J.Kazlauskas – apie „pakištą“ rinktinę, save Šaro vietoje, Kiniją ir savo ateitį

Jonas Kazlauskas kažką išsamiai aiškino savo anūkei, pirštu rodydamas į baudos aikštelę, kurioje Lietuvos ir Latvijos rinktinių žaidėjų grumtynėse buvo užfiksuota pražanga. Dabar jo dienotvarkę dėlioja ne krepšinio klubai, o anūkai, su žemiškais, bet kartais neprognozuojamais pageidavimais. 63-ejų treneris pasitinka sezoną be klubo, tačiau nesiverčia per galvą laukdamas patrauklaus iššūkio. Bet atsipūtęs nuo darbų, J.Kazlauskas neliko abejingas krepšinio aktualijoms. Tai, ką jis regi prieš savo akis, jam nepatinka.
Jonas Kazlauskas
Jonas Kazlauskas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Arvydas Sabonis broliškai apsikabino Joną Kazlauską „Siemens“ arenos centre.

Sekmadienį, prieš draugiškas Lietuvos ir Latvijos rungtynes, Lietuvos krepšinio federacija simboliškai atsidėkojo treneriui už tas 9 vasaras nacionalinėje komandoje, su kuria visai tautai pavyko padovanoti nepamirštamas pergalingas akimirkas Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, 2013 ir 2015 metų Europos čempionatuose.

„Jonas! Jonas! Jonas!“ – aidėjo tribūnose, o sugrįždamas į savo vietą vipinėje tribūnų eilėje, strategas dar džiaugsmingai mostelėjo rankomis, dėkodamas tūkstančiams krepšinio aistruolių.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jonas Kazlauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jonas Kazlauskas

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio darbas, ko gero, sunkiausias šalies krepšinyje. Jokia kita pozicija nesulaukia tiek dėmesio, spaudimo ir kritikos. Čia vienintelis pralaimėjimas, pavyzdžiui, sekmadieninis latviams, žmonėms gali tapti didžiausia tragedija. Bet Lietuvos krepšinio bendruomenė mena J.Kazlauską pergalingomis emocijomis.

„Jausmas – geras. Aišku, buvo visko – ir pergalių, ir pralaimėjimų. Bet didžiąja dalimi esu patenkintas tuo, ką pavyko pasiekti su rinktine. Pilnai suprantu, kad viskam ateina laikas. Todėl nei liūdna, nei per daug linksma. Bet maloni nuotaika: ačiū sirgaliams už tokį įvertinimą“, – J.Kazlauską pamalonino ne tik federacijos, bet aistruolių įvertinimas.

Tik prisėdęs į savo vietą šalia nenustygstančių anūkų, J.Kazlauskas nesimėgavo reginiu, kurį matė priešais save. Ir ne dėl to, kad Lietuvos rinktinė gan beviltiškai nusileido Latvijai 80:97.

Bijau, kad nebūtų kažkas sugriauta, ką mes kūrėme daugelį metų ir kuo didžiavomės.

„Pasakysiu tiesiai: komanda yra pakišta. Taip niekam negalima elgtis su nacionaline komanda“, – interviu 24sek pasakojo tituluočiausias Lietuvos krepšinio treneris.

Išsamiame interviu jis analizavo FIBA ir Eurolygos karą, „Žalgirio“ poziciją dėl žaidėjų rinktinėje, prognozavo šio užkulisinio mūšio baigtį, pasidalijo įžvalgomis apie Lietuvos krepšinį ir atviravo apie savo ateities planus.

– Treneri, kokią Lietuvos rinktinę pamatėte sekmadienį su Latvija? 24sek paklausė J.Kazlausko.

– Mes negalime į labai rimtą dalyką žiūrėti bet kaip. Nesakau, kad federacija pasižiūrėjo bet kaip. Bet ta situacija, kurioje yra rinktinė, yra bloga.

Bijau sumeluoti, bet prieš kokius 2-3 metus buvo atvažiavę FIBA atstovai ir turėjome susirinkimą LKL būstinėje. Dalyvavome ir mes, kaip federacijos atstovai. Jau tada sakiau, kad, mano nuomone, tai (FIBA langai. – aut past.) yra bloga idėja. Nes viską supainiojame ir t.t.

Gal senoji sistema nebuvo tobula – ją buvo galima tobulinti. Tada nebuvo suderintos žaidėjų atostogos. Vienos rungtynės Italijoje ir Ispanijoje baigdavosi labai vėlai, kitos – anksčiau, trečios – dar kažkaip. Aš visada sakiau, kad žaidėjams reikia mažiausiai mėnesio atostogų. Tada porą mėnesių galima duoti rinktinėms, o likusią dalį – klubams.

Bet klubai moka pinigus. Turi rėmėjus. Diktuoja sąlygas.

Nežinau visų tų peripetijų. Ir iš vienos pusės, ir iš kitos, ir iš trečios esu girdėjęs apie kažkokias anksčiau pasirašytas sutartis, pykčius. Bet dabar matau akivaizdų karą. Akivaizdų.

Ir jeigu mažai pergalių kol kas iškovojusioms rinktinėms labai sudėtinga, kaip kroatams, tai jie dar sugebėjo prisikalbinti geriausius žaidėjus. O į Lietuvos rinktinę su 6 pergalėmis buvo pažiūrėta pro pirštus. Neva blogas produktas, tai nėra ko dalyvauti.

Į rinktinę taip negalima žiūrėti. Pats tas žodis – „rinktinė“. Rinktiniai žaidėjai. Publika. Mes turime gerbti sirgalius. Žinote, viską sugriauti užtenka akimirkos, o atstatyti gali prireikti labai daug metų.

Bijau, kad nebūtų kažkas sugriauta, ką mes kūrėme daugelį metų ir kuo didžiavomės.

– Dar 2015-ųjų Europos čempionate Lilyje minėjote, kad jums nepatinka naujas FIBA tvarkaraštis su langais. Kad bus interesų konfliktas tarp Eurolygos ir FIBA, nesusirinks geriausi žaidėjai. Ar šis karas klostėsi maždaug taip, kaip numatėte?

– Panašiai. Eurolyga nori gero produkto ir aš sutinku: kas turi gerą produktą, tas jį geriau parduoda. Neva jie nenori keisti tvarkaraščio sezono metu ir dėl to žaidėjai nerungtyniauja. Bet dabar yra rugsėjis. Rinktinė visada žaisdavo rugsėjį. Kas draudžia kažkam savaite anksčiau pradėti pasirengimą, kad tie žaidėjai rungtyniautų rinktinėje? Kodėl dabar to nėra?

Negaliu kaltinti tiesiogiai, bet kažkur galbūt įžiūriu, kad gal Eurolyga spaudžia kai kuriuos klubus, kad, ai, sumažinkime tą vertę. O man, pavyzdžiui, rinktinės... Žinote, klubai, kurie turi pinigų, gali nusipirkti bet ką. Jei anksčiau įsijungdavau televizorių ir įžiūrėdavau, kad žaidžia tas klubas, čia tos komandos braižas, čia taip, tai dabar, kai tie žaidėjai vos ne kas sezoną migruoja po komandas, tų braižų beveik nebeliko.

Man todėl ir įdomu, ir malonu stebėti Europos ir pasaulio čempionatus. Visada buvau prieš natūralizuotus žaidėjus, nes negalima savų bėdų dengti kitais dalykais. Ką išsiauginame, tą ir turime.

Jeigu pavyks kažkam sugriauti, sumenkinti... Galų gale, koks rinktinės būdavo žiūrovų palaikymas. Ar dar Lietuvoje kas nors turėjo tiek sirgalių, kiek krepšinio rinktinė?

Galbūt vėl aš čia įžiūriu kaip kažkokį pavydą ar dar kažką. Man nepriimtina, kad rinktinėje nerungtyniauja geriausi žaidėjai. Dar kartą sakau – nesigilinu ir nežinau į priekį tų visų peripetijų. Yra teisi ir viena pusė, ir kita, bet blogiausia, kad nėra susikalbėjimo.

Galvoju, ateis toks metas, kai vis tiek kažkurių šalių federacijos turės susėsti, apsitarti ir užkurti FIBA, kad pirmyn, padarome tvarką. Kito kelio aš nematau.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jonas Kazlauskas su šeima
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jonas Kazlauskas su šeima

– O kas turi imtis iniciatyvos išjudinti šią situaciją? Arvydas Sabonis žurnalistui Modestui Krukauskui iš lrytas.lt primygtinai siūlė sporto žurnalistams važinėti po Europą, analizuoti situaciją ir taip atkreipti FIBA dėmesį. Koks judėjimas iš tiesų galėtų išjudinti dabartinę sistemą?

– Pas mus dar tokių žaidėjų asociacijų kaip NBA nėra. Europoje daug sudėtingiau sukurti žaidėjų asociaciją, nes skirtingos valstybės, skirtingos teisinės bazės.

Lietuvos krepšinio federacijai irgi labai sudėtinga iškelti tuos klausimus ir stoti flagmanu prieš FIBA. Nes visi truputį prisibijo tų sankcijų. Ir jau buvo ne vienas ir ne du kartai, kai kažkas išsišoko, puolė kalbėti, bet pamatė, kad tie, kurie buvo prižadėję, pratylėjo ar nepalaikė.

Tai vėlgi, visi žaidžia tuos žaidimus. Tačiau vis tiek, tas laikas ateis, kai kažkas turės sukilti.

– Lrytas.lt atakuoja Arvydą Sabonį, kad jo ir federacijos žodis turėtų būti griežtesnis ir skambesnis, kontaktuojant tiek su FIBA dėl šios sistemos, tiek su tuo pačiu „Žalgiriu“ dėl rinktinės žaidėjų. Ką jūs galvojate?

– Kai baigiau darbus rinktinėje po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, aš nelendu į vidų. Nežinau, kiek susirinkimų jis dalyvavo, kiek nedalyvavo, kiek susirinkimų jis kalbėjo ir nekalbėjo. Todėl man sunku komentuoti.

Be abejo, federacijos vadovai turi būti aktyvūs. Bet aš negalvoju, kad Sabonis yra neaktyvus federacijos vadovas.

O dėl lrytas.lt atakų... Geriau būtų kažkada pradėti eiti petys į petį, nei atakuoti vienas kitą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arvydas Sabonis ir Jonas Kazlauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arvydas Sabonis ir Jonas Kazlauskas

– Kadangi bendraujate su daug skirtingų krepšinio pasaulio asmenybių, turite savo suformuotą krepšinio suvokimą ir intuiciją, kokią numatote šio FIBA ir Eurolygos karo eigą ir baigtį?

– Sunku prognozuoti. Bet, galvoju, ta situacija nėra gera. Ji yra bloga. Ateityje kažkas bus. Galbūt reikalingi keli vedliai. Galbūt ne vienas. Bet situacija tokia, kad yra federacijų, kurias tenkina tokia situacija. Pirmiausia, tos federacijos, kurios nepatekdavo į Europos ir pasaulio čempionatus. Mažosios federacijos.

Nėra taip paprasta su FIBA. Nepatenkintos yra didžiosios federacijos, kurios turi stiprias komandas, gerus žaidėjus.

– Turbūt pamirštame, kad šis naujas FIBA tvarkaraštis aktualus ne tik Europai, bet ir Azijai, Afrikai, Amerikai, o ten tokio nepasitenkinimo negirdėti.

– Matote, Azijoje yra paprasčiau. Pasakė taip, ir viskas. Pasakė sustabdyti čempionatą, jie ir stabdo čempionatą.

Bet mes turime žiūrėti į Europą. Čia yra pačios įdomiausios rungtynės, išskyrus NBA.

Dabar kaip tik gavau iškvietimą į telefoną – galvoja, kad aš važiuosiu į Kiniją (juokiasi.). Jau rytoj nori (juokiasi.).

– Apie šį karą dabar galime kalbėti, ką tik norime, bet rinktinės ir klubai turi prisitaikyti prie esamos sistemos. Kaip vertinate tokią gan griežtą Kauno „Žalgirio“ poziciją dėl žaidėjų rinktinėje?

– Mes negalime visko suversti ant žaidėjų. Visada buvo tikimybė, kad žaidėjas gali gauti traumą. Kada jos nebuvo? Visus tuos 10 metų, kuriuos dirbau, žaisdavome rugsėjį. O po to prasidėdavo klubinis sezonas.

Pasikartosiu – rinktinė man yra viskas. Galvoju, žaidėjai turi joje žaisti. Bet turime surasti variantų, kad jie žaistų.

– Kaip elgtumėtės Šarūno Jasikevičiaus ar to paties Dainiaus Adomaičio vietoje?

– Stengčiausi, kad mano žaidėjai žaistų rinktinėje. Juolab, dabar aš nematau, dėl ko jie joje nežaidžia. Nematau akivaizdžių svarbių priežasčių.

Gerai, pasiruošimas sezonui, nauji žaidėjai. Bet visada taip buvo.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Jonas Kazlauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Jonas Kazlauskas

– Gali būti, kad Eurolyga spaudžia savo klubus kišti pagalius FIBA į ratus ir taip prašo klubų rodyti kaprizus?

– Aš taip galvočiau, kad tai yra ne kiek „Žalgirio“ (pozicija), bet nuleista iš viršaus.

Matote, Eurolyga irgi yra uždara organizacija. Jeigu kaip klubas įgausi nepalankumo statusą... Aš taip galvoju – aš nežinau. Bet tai irgi nėra gerai.

– Juolab, kai „Žalgiris“ nėra toks didelis stiprus klubas kaip Maskvos CSKA, Madrido „Real“ ar Stambulo „Fenerbahče“?

– Na, „Žalgiris“, galvoju, Eurolygai irgi svarbus. Bet, be abejo, tie didžiųjų valstybių klubai su savo svertais ir pinigais yra vis tiek toks...

Eurolyga yra vieningesnė. Tie klubai apima nedaug valstybių. O FIBA? Tokios komandos kaip Olandija, dar panašios... Jos suinteresuotos tokiems langams. Įsivaizduokite, žaidžiame su Lietuvos rinktine, o atvažiuoja kažkas kitas. Bet užtat kaip skamba.

– Kita vertus, neseniai matėme Lietuvos ir Suomijos rinktinių rungtynes, kur į Espo išsiuntėme Vilniaus „Perlo“ komandą iš NKL.

– Čia tai... Iš viso, pasityčiojimas iš krepšinio. Iš suomių, iš savų. Bet vėlgi, buvo sudaryti vienokie planai, paskelbti tvarkaraščiai, išparduoti bilietai, susitarimai su televizija. Federacija sukosi iš situacijos, kaip galėjo. Bet ar kas nors po to į mus rimtai žiūrės, kai taip vyksta?

– Minėjote, kad jums patinka stebėti komandų, ypač rinktinių, žaidimo braižą, sumanymus. Ką galvojate stebėdamas tokių rinktinių žaidimą, kai per keturis skirtingus langus išvydote keturias skirtingo pajėgumo nacionalines komandas?

– Jūs matėte: ar pilna buvo „Siemens“ arena rungtynėse su Latvija?

– Net per oficialias rungtynes neužsipildydavome „Švyturio“ arenos.

– Čia ir yra atsakymas.

– Kaip vertinate jūsų įpėdiniu tapusio Dainiaus Adomaičio rezultatus su Lietuvos rinktine? Jam, panašu, dabar tenka užimti ne tik trenerio, bet ir derybininko su klubais ir žaidėjais vaidmenį.

– Be abejonės, trenerio vaidmuo komandoje yra ypatingas. Bet jo vaidmuo turėtų būti labiau psichologo, taktiko. Visomis derybomis turėtų užsiimti federacija.

D.Adomaičio darbus vertinsime, kai kažkas įvyks. Aš nedalyvauju treniruočių procese. Niekada neklausinėjau apie trenerį. Man dabar analizuoti jo darbą būtų nekorektiška. Negaliu to padaryti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Arvydas Sabonis, Dainius Adomaitis ir Jonas Kazlauskas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Arvydas Sabonis, Dainius Adomaitis ir Jonas Kazlauskas

– O kokie jūsų artimiausi sezono planai?

– Gyvenu gyvenimą, kurį norėjau gyventi. Esu labai patenkintas tuo, ką turiu (šypsosi.). Neturiu tokių iššūkių, kad viską mesčiau, ką dabar turiu, ir lėkčiau.

– Akivaizdu, šį sezoną dirbsite klube tik tuo atveju, jeigu kokia patraukli ir įdomi komanda atleis savo trenerį. O ar esate pasiruošęs visus metus praleisti visai be trenerio darbo?

– Dabar kaip tik gavau iškvietimą į telefoną – galvoja, kad aš važiuosiu į Kiniją (juokiasi.). Jau rytoj nori (juokiasi.). Aišku, aš nevažiuosiu.

– Kinijos gal jau atsikandote?

– Iš pradžių norėjosi įrodyti savo vertę, patekti į gerus klubus. Bet galvoji apie savo šeimą, artimuosius, ateitį. Kai visa tai sudėlioji, pasirenki variantą, kuris tau priimtiniausias. Čia labai viskas paprasta.

– O darbai Kinijoje išvargino?

– Visur tą darbą reikia atidirbti. Negalvokite, kad ten nuvažiuoji, alų geri, lelekini ir viskas vyksta. Ten dirbti niekuo nelengviau – daug kuo netgi sunkiau.

Jei dirbi dideliame gerame Europos klube, būna rungtynių, kai gali nesiruošti – tave paprasčiausiai gali ištraukti žaidėjai, nes jie stipresni už varžovus. O Kinijoje tu turi ruoštis kiekvienoms rungtynėms, kad laimėtum arba daug nepralaimėtum.

Negalvokite, kad viskas visur taip sąžininga, ramu, šventa ir nėra užkulisinių veiklų. Anaiptol.

– Eglei Šilinskaitei-Puškorei interviu lrytas.lt minėjote, kad darbo su vyrų rinktine jau atsikandote. Gal akys nebekrypsta ir į Kiniją?

– Aš nebenoriu ten būti vyr. treneriu. Su Lietuvos rinktine jau irgi viskas baigta. Pavyzdžiui, kinai kažkada anksčiau siūlė grįžti į Kinijos rinktinę. Bet nenoriu būti vyr. treneriu – stovėti, lakstyti, maskatuoti.

Tada buvo mintis galbūt dirbti iš šono, konsultantu, bet mano keliai vėliau pasuko kita linkme. Nuėjau į klubą ir daugiau prie to nebegrįžome.

– Kinijos klubas dar pernai siūlė jums ilgalaikį kontraktą. Kodėl pabijojote ir sutikote tik su metiniu pasiūlymu?

– Matote, ilgai padirbęs Kinijoje irgi pavargsti. Paskui norisi kažko kito.

Taip išėjo, kad keturias pastarąsias vasaras atidaviau Lietuvos rinktinei. Vasaros mėnesiai – liepa, rugpjūtis, rugsėjis, iškrisdavo. Patys gražiausi trys mėnesiai. Keturios vasaros... Pernai labai anksti išvažiavau į Kiniją dar gegužę. Jau penkios vasaros.

Man juk irgi reikia trupučio vasaros, trupučio rudens: pažvejoti, pagrybauti, pasidžiaugti anūkais, šeima, visa kita.

Kai man kinai siūlė ilgalaikę sutartį, dėl to ir taip nusprendžiau. Be to, į Kiniją išvežiau daug trenerių užsidirbti. Per mane, ten pateko jau šeši treneriai. Tegul dirba, įkelia koją. Tegul mini Lietuvą geru žodžiu. Irgi gerai.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jonas Kazlauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jonas Kazlauskas

– Koks pasiūlymas iš Europos jus sudomintų?

– Jeigu kažkas atsiras ypatingo, tada taip. Nežinau, ar tai dar gali atsirasti.

– Kai nuo 2013-ųjų dirbote Lietuvos rinktinės treneriu, buvote atsakingas ir už visą krepšinio piramidę, buvote gan aktyviai įsitraukęs į strateginius klausimus. Ką atsitraukęs nuo Lietuvos krepšinio pamatėte iš šono?

– Pamačiau labai mažai. 10 mėnesių praleidau Kinijoje – didžiulis laiko skirtumas. Nemačiau daug rungtynių, jaunimo turnyrų. Skaitydavau atsiliepimus, išklausydavau. Turėdavau po dvi treniruotes per dieną, o naktį negaliu nemiegoti ir žiūrėti. Daug analizuoti negaliu.

Bet kai jau grįžau, žiūriu, viena jaunimo komanda nedaug pralaimėjo, antra komanda. Mano pozicija tokia: turime stengtis visada būti pirmi – labai gerai, bet mums reikia suprasti, kad nebūsime visada stipriausi ir gražiausi. Kad kiti irgi yra neblogi.

Mes esame maža tauta – neturėsime kasmet labai talentingų žaidėjų, kad jie viską šluotų. Bet tam, kad galėtume daugiau analizuoti, ar ta komanda buvo sėkminga, ar ne, turi būti viduje, dalyvauti, stebėti.

Buvo toks metas, kai labai daug jaunuolių išvyko į užsienį. Labai garsiai kalbėjo, kokie jie bus talentingi. Bet jeigu pažiūrėtume tik į nacionalinę rinktinę, kiek jaunų žaidėjų papildė ją per tą laiką? O juk rinktinėje vyksta kartų kaita. Mane tai neramina.

Kai rinktinė yra labai stipri, kai viską laimi ir žaidėjai pačiame jėgų žydėjime – daug jaunų talentų ateiti negali. Tada juk ir rinktinė nebūtų stipri, jei kasmet ji keistųsi.

Bet kai vyksta kartų kaita, kai vieni nueina, kiti kažkur tik ateina ir nori užsikabinti, o jų apsidairius ne per daugiausia, tai kažko truputį stinga.

– O į Kiniją ar bandėte išsivežti Lietuvos krepšininkų?

– Ne, nebandžiau.

– Kodėl?

– Kinijoje gali žaisti tik du užsieniečiai ir jie dažniausiai būna labai stiprūs individualiai. Mūsų žaidėjai daugiau orientuoti į komandinį krepšinį.

Ten daugiausia žaidžia NBA krepšininkai. Jiems reikalingas vardas, statistika. Tu turi turėti maždaug 24 taškų ir kokių 12 kamuolių ar 14 rezultatyvių perdavimų vidurkį. Jiems mokami dideli pinigai ir ten nėra taip paprasta. Negalvokite, kad ten taip lengva žaisti. Kinijoje tiems užsieniečiams labai sunku ir gyventi, ir žaisti.

Žaidžiame po trejas rungtynes per savaitę, tenka keliauti. Buvo momentų, kai žaidėme 5 rungtynes per 11 dienų. O kai skraidai ne užsakomuoju reisu, tai nėra paprasta.

– Kaip tik panašią statistiką – 24 taškus ir 12 atkovotų kamuolių, rinko Donatas Motiejūnas. Kaip jis vertinamas Kinijoje?

– Donatas žaidė gerai. Labai. Jis turėjo gerą sezoną. Jis ten vertinamas labai gerai.

– Grįžtant prie Lietuvos reikalų, žvelgiantiš šalies, ką matote, kur eina mūsų krepšinis?

– Matote, jeigu išvažiuoja ir užsienyje išauga stiprus žaidėjas, tai viskas gerai. Bet jei jis išvažiuoja ir nieko nebelieka – blogai. Kaip anksčiau sakiau, taip ir dabar sakau. Yra gerų agentų, yra ir blogų agentų. Yra, kurie griebia, prikalba nesąmonių ir veža bet kur, kad tik iš to užsidirbtų. Yra ir gerų agentų, kurie rūpinasi žaidėjo perspektyva, pataria ir t.t. Kai mes sugebėsime atskirti pelus nuo grūdų, tada reikalai pagerės.

Mokyklos užaugina tų vaikų ir mes dirbame pakankamai neblogai. Buvo tokių minčių, kurias ir aš išsakiau susirinkimuose. Buvo pasiūlymų organizuoti daugiau turnyrų 3x3, kur žaidžiamas daugiau individualus krepšinis.

Buvo pasiūlymas neleisti krepšinio mokyklose gintis zona. Kažką tokio padarė, bet ten buvo daug daug visko. Bet veikia visokie interesai. Kažkur kažką uždrausi, tai tas silpnesnes komandas dar labiau sudaužys.

Vis dėlto reikia žiūrėti į didesnį paveikslą, o ne užsiimti regioninėmis problemomis, kur, maždaug, svarbu, kad man gerai.

– Esate vienas iš nedaugelio Lietuvos trenerių, kurie išvažiavo ir dirbo aukščiausio lygio užsienio klubuose, rinktinėse. Kaip sukonstruoti tą tiltą, kad daugiau Lietuvos trenerių pakiltų į aukštesnį lygį?

– Mums ne visiškai pasisekė. Pirmoji subyrėjo Jugoslavija – tie žaidėjai išsisklaidė po Europą ir jie vėliau tapo treneriais, kiti – agentais, vadovais. Europoje jie užėmė vadovaujančias pozicijas.

Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, buvo jau kita situacija. Tos pozicijos jau buvo užimtos.

Kitas dalykas, kaip ir žaidėjui, taip ir treneriui, turi pasisekti. Turi patekti į tam tikrą vietą tam tikru laiku. Ir jei turi to talento, įrodyti savo vertę,

Kaip ir žaidėjui, labai svarbus agentas. Ar jis stiprus, ar gali už tave pastovėti, įrodyti tavo vertę. O tada jau priklauso nuo tavęs.

Kartais tarp žaidėjų būna labai nedidelis skirtumas, bet vienas pakyla, o kitas taip ir lieka užmirštas. Susideda labai daug dalykų.

Aš kartais susimąstau: kodėl Karnišovas nežaidė NBA? Nors buvo geresnis už daugelį NBA žaidėjų. Arba kodėl Donatas Motiejūnas nežaidžia NBA? Kodėl jam buvo pasiūlytas 37 milijonų kontraktas, o paskui jis žaidė už 600 tūkstančių? Mes neturime tų atsakymų.

Bet negalvokite, kad viskas visur taip sąžininga, ramu, šventa ir nėra užkulisinių veiklų. Anaiptol. Gyvename tokiame pasaulyje, kur kartais nebeužtenka savo pečiais.

Man galbūt Dievas davė kažkokią situaciją. Atsidūriau reikiamu laiku, o paskui pats kapsčiausi.

– Kas dabar sėkmingai kapstosi iš kitų Lietuvos trenerių, tai Šarūnas Jasikevičius. Prieš 19 metų jūs su „Žalgiriu“ užlipote į Eurolygos čempionų sostą. Tiesa, dėl finansinių problemų kitą sezoną klubas jau subyrėjo. Aišku, dabar situacija kitokia, bet ką po tokio sėkmingo sezono ir Eurolygos finalo ketverto patartumėte „Žalgirio“ organizacijai ir Šarūnui Jasikevičiui?

– Nieko jam nereikia patarinėti. Šarūnas žaidė aukščiausiame lygyje įvairiuose klubuose pas geriausius trenerius. Jis daug matęs, praėjęs ir ką jam ten dar patarsi.

Aš tik išreikšiu kitą mintį. Mano supratimu, Lietuvoje galėtų būti du klubai, kurie visada galingai kautųsi tarpusavyje. Ir niekas nežinotų, kuo tai baigsis.

„Žalgiris“ pastatė piramidę. Skiriu ditirambus Pauliui Motiejūnui, kuris tikrai gerai sukasi kaip vadybininkas. Norėčiau, kad tą patį padarytų Vilniaus „Rytas“: pasistatytų tokią pat piramidę ir pasidarytų konkurencingas ne tik „Lietkabeliui“ ar „Neptūnui“, bet ir „Žalgiriui“.

Ir kad būtų kokie 3-4 klubai, kurie galėtų įkąsti ne tik namie, kai užmiega favoritai, bet ir išvykoje. Kad žinotume, jog bus įdomios rungtynės. Tada Lietuvos krepšinis bus teisingame ir gerame kelyje.

– Jeigu, jūsų žodžiais, „Žalgiris“ dabar dirba aukščiausiu lygiu, kokiame kelyje yra „Rytas“?

– Pamatysime. Dar negaliu atsakyti už „Rytą“. Jie pasiėmė įdomių asmenybių. Stiprių asmenybių. Galbūt jie eina teisinga linkme. Pamatysime. Negali teisti prieš, kol jie nieko blogo nepadarė.

– O kur artimiausiu metu pamatysime jus, treneri?

– Dabar greitu metu važiuosiu į Graikiją. Jau esu susiplanavęs. Kol dar šilta ir gera, noriu dar čia pabūti. Paskui tikrai važiuosiu.

Bet jei vėliau bus įdomios rungtynės Lietuvoje, tai tikrai mane pamatysite.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?