M.Gecevičius šį pavasarį nustebo panašiai kaip tada, prieš 5 metus. Bet siurprizas buvo malonus.
Pokalbio telefonu metu naujasis rinktinės treneris išsakė savo viziją, kaip joje mato M.Gecevičių. 29-erių gynėjas galėjo ramiai planuotis liepos mėnesį Palangoje, bet ne paplūdimyje, o rinktinės stovykloje.
Iš pradžių gal buvo pikta, bet dabar labiau juokinga nei pikta. Nebėra prasmės ant kažko pykti.
„Adomaitis maloniai nustebino. Man nebe 20 metų, kur nežinai, ar kvies, ar nekvies, bet turi būti visada pasiruošęs. Tai buvo malonus siurprizas, priėmiau jį visiškai teigiamai“, – 24sek pasakojo M.Gecevičius.
Skambutis telefonu – ne vienintelis skirtumas tarp J.Kazlausko ir D.Adomaičio.
„Adomaitis yra jaunesnis treneris, šiuolaikiškesnis iš gyvenimo supratimo. Turbūt tai didžiausias skirtumas, – pabrėžė M.Gecevičius. – O iš krepšinio pusės Kazlauskas vyresnis, turi daugiau patirties. Bet čia kaip pasižiūrėsi. Kai kurie treneriai užsisėdi ir važiuoja su senu bagažu.“
2013-ųjų vasarą M.Gecevičių pačiupinėjęs stovykloje, J.Kazlauskas į rinktinę daugiau jo nebekvietė trejus metus iš eilės.
Snaiperis gūžčioja pečiais. Jis nežino, ar neįtiko dėl savo žaidimo stiliaus, ar dėl asmeninių priežasčių.
„Nežinau... Niekada neklausiau ir nežinojau. Būna, kad treneriams nepatinka kažkokie žaidėjai. Gal kažkas nepatiko. Pats būčiau nustebęs, jei treneris Kazlauskas pasakytų vieną priežastį, kodėl manęs nekviesdavo.
Gal jam nepatiko mano stilius. Nežinau...
Man ši situacija buvo kažkiek juokinga ir keista. Bet nieko nepadarysi. Ne visiems treneriams įtiksi. Tai jau istorija – nebegalvoju apie tai.
Iš pradžių gal buvo pikta, bet dabar labiau juokinga nei pikta. Nebėra prasmės ant kažko pykti.“
Treneris J.Kazlauskas po 2016-ųjų olimpinių žaidynių paliko Lietuvos rinktinę ir dabar darbuojasi Kinijoje. O po sezono Ispanijoje, Saragosos „Tecnyconta“ komandoje, M.Gecevičius prisijungė prie rinktinės.
Per dvejas pirmąsias draugiškas rungtynes 193 cm ūgio krepšininkas nebuvo labai rezultatyvus – pataikė 2 tritaškius iš 7 ir surinko 7 taškelius. Tačiau Martynas pademonstravo ginklą, kuriuo jam sunkiai gali prilygti konkurentai.
Du prieš du situacijose jis išsiųsdavo puikius perdavimus ir stūmė užbuksavusią lietuvių puolimo mašiną iš dumblo Klaipėdoje.
„Taip, manau, dabar mano žaidimo stilius artimesnis treneriui. Dabar bent turėsiu šansą sužaisti. Jei juo nepasinaudosiu, negalėsiu nieko kaltinti“, – M.Gecevičius pasakojo jam būdinga greitakalbe įsitaisęs ant „Vanagupės“ fojė fotelio.
„Adomaičio atleidimas – klaida“
Beje, jis yra vienas iš nedaugelio rinktinės žaidėjų, kuriam jau teko treniruotis pas D.Adomaitį.
2012–2013 m. sezoną D.Adomaitis darbavosi Vilniaus „Lietuvos ryte“ kaip asistentas, o 2013–2014 m. sezono pabaigoje ekstremaliomis sąlygomis perėmė komandos vairą iš atleisto antro trenerio tą sezoną – Aleksandro Petrovičiaus.
Lietuviui buvo suteikti tik du mėnesiai reabilituoti „Lietuvos rytą“ po pralaimėjimo Prienų „TonyBet“ LKF taurės finale, bet situacija buvo ypatinga.
„Žalgiris“ tuomet neatsakingai barstė taškus LKL pirmenybėse ir taip išėjo, kad reguliariajame sezone pagal pergalių procentą liko tik ketvirtas.
„Žalgiris“ būtų buvęs antras, jei ne Antanas Kavaliauskas, paskutinėmis sekundėmis įridenęs dvitaškį į „Žalgirio“ krepšį ir išplėšęs „Lietuvos rytui“ pergalę. Ji lėmė, kad Lietuvos krepšinio priešai susitiko pusfinalyje.
„Žalgiris“ tą seriją laimėjo po dramatiškos kovos 2-1, o D.Adomaičiui po sezono buvo parodytos durys.
Ir patys manėme, kad „Žalgirį“ būtų lengviau nugalėti du kartus pusfinalyje nei keturis finale. Bet klydome.
Kalbama, kad buvęs „Lietuvos ryto“ vadovas Gedvydas Vainauskas nebuvo patenkintas pergale Kaune, kuri pusfinalyje suvedė su „Žalgiriu“.
„Manau, tai tikrai buvo klaida, – vilniečių sprendimą atsisakyti D.Adomaičio po to sezono prisiminė M.Gecevičius. – Bet nieko nepadarysi. Taip klubai sprendžia savo reikalus.
Niekas su mumis tada apie tyčinį pralaimėjimą siekiant išvengti akistatos pusfinalyje su žalgiriečiais nekalbėjo. Manau, abi komandos norėjo susitikti finale, bet taip jau išėjo.
Bet nei treneris, nei klubo prezidentas tikrai nesakė, kad praloškit. Ir patys manėme, kad „Žalgirį“ būtų lengviau nugalėti du kartus pusfinalyje nei keturis finale. Bet klydome.
Jeigu būtume bandę pralaimėti tas rungtynes tyčia, tikrai nebūtume džiaugęsi pergale. Man net sudėtinga įsivaizduoti tokią situaciją, kaip nenori laimėti žaisdamas prieš „Žalgirį“.
Taip, gal tada žaidėme kiek atsipalaidavę, nes žinojome, kad vis tiek būsime pirmi reguliariajame sezone. Bet atsipalaidavę mes sužaidėme geras rungtynes.“
Šią vasarą „Vanagupės“ viešbutyje Martyną išvydome pirmą kartą nuo 2013-ųjų, kai paskutinį kartą Jonas Kazlauskas buvo pakvietęs taikliarankį vilnietį į treniruočių stovyklą.
M.Gecevičius vienintelį kartą oficialiose varžybose Lietuvos marškinėlius vilkėjo 2010-ųjų pasaulio čempionate.
„Iš vieno vienas“, – šypsosi prieš 7 metus bronzą Turkijoje iškovojęs M.Gecevičius.
Jis jau buvo pasiilgęs tos Lietuvos rinktinės aplinkos, kur susirenka ne tik visi geriausi krepšininkai, bet ir smagiausi bendražygiai. Treniruotės su geriausiais puikiai paruošia ir artėjančiam sezonui.
Dėl pasikeitusio trenerių štabo ir gerokai atjaunėjusios komandos daug žmonių ėmė lyginti šią rinktinę su skrajojančiais vyrukais iš 2010-ųjų, kurie Turkijoje netikėtai nušuoliavo ant bronzinės pakylos.
M.Gecevičius buvo tos komandos dalimi. Bet apie panašumus tarp šių rinktinių jis dar neskuba kalbėti.
„Na, gal... Bet kiekviena komanda turi savo istoriją. Kol nepradedi žaisti, sunku pasakyti, panašu ar ne.“
Šiemet naujoje rinktinės istorijoje vėl gali dalyvauti ir M.Gecevičius. Gal su juo būtų du iš dviejų?
