Poros jų nebėra tarp mūsų. Keli rengiasi tęsti trenerio karjeras, dar pora dirba vadybininkais, vienas vairuoja vilkiką ir mėgaujasi kruizais JAV, kitas išėjęs į pensiją po darbų kalėjimo izoliatoriuje, o yra ir toks, kuris pritapo Seime.
Auksinių laikų žalgiriečių likimas įvairialypis, nes labai skyrėsi ir jų gyvenimo keliai, pabaigus profesionalių krepšininkų karjerą.
Tūkstančiams Lietuvos krepšinio sirgalių jie amžiams liks kaip žalgiriečiai, kovoję ir daug kartų nugalėję Raudonąją mašiną – Maskvos CSKA klubą, kuris dominavo SSRS čempionate, kol devintajame dešimtmetyje Kaune iškilo komanda, metusi iššūkį Centriniam armijos sporto klubui.
„Jei nuo pradžių, tai buvo taip: 1980 metais mes užėmėme antrąją vietą – po 22 metų pertraukos „Žalgiris“ užkopė taip aukštai SSRS čempionate. Tai mus sugrąžino į Europą, – 15min yra pasakojęs tuometinio „Žalgirio“ treneris Vladas Garastas. – 1981 metais SSRS pirmenybėse buvome ketvirti, tada įsiminė, kad jau pradėjo žaisti Arvydas Sabonis.“
Domanto Sabonio tėtis Arvydas Sabonis pirmąsyk pravėrė duris 1981 metais „Žalgirio“ treniruočių salėje, kuri dabar priklauso „Kauno Žalgirio jachtklubo“ „Baltosios burės“ kompleksui.
„Tuo metu jis buvo liesas dar „tik“ 209 cm ūgio, nes jam tebuvo 17 metų, – prisiminė buvęs „Žalgirio“ gynėjas Vitoldas Masalskis. – Tačiau Arvydo kaulai buvo sunkūs, kai jo ranka nusileisdavo ant mano ar kitų rankų, atrodydavo lyg kas švinu būtų prispaudęs. Kai jis per pirmąsias treniruotes kelis kartus pasisukęs taip įkrovė į krepšį, vieną pastūmėjo prie minčių baigti karjerą.“
Liudininkai pasakojo, kaip tuometinis „Žalgirio“ vidurio puolėjas Arūnas Lauritėnas po kelių akistatų su A.Saboniu pratybose kitą dieną atėjo į treniruotę su maišu. Ten po pokalbio su treneriu aukštaūgis susikrovė savo daiktus. Surinkus visus į krūvą, buvo pranešta, kad A.Lauritėnas nusprendė baigti karjerą.
„Antrasis centras buvo Mindaugas Lekarauskas, o atėjęs Sabonis, matyt, taip netyčia pastūmėjo A.Lauritėną prie minčių baigti karjerą. Nenuostabu, nes atėjo toks monstras, su kuriuo konkuruoti būtų per sunku“, – prisiminė V.Masalskis.
Pirmą sezoną su A.Saboniu „Žalgiris“ finišavo ketvirtas, bet Sabas augo, kaip augo Kauno komanda ir jos sirgalių lūkesčiai.
„Tik aukso“, – kartojo Kauno žmonės per 1982–1983 m. sezoną sukurtame filme „Aukso karštligė“. Tai buvo sezonas, kai reguliariajame SSSR čempionate žalgiriečiai tris kartus įveikė CSKA ir būtų tapę čempionais pagal senąją sistemą, bet finalo dramos neatlaikė.
Su 2,5 tūkst. savų sirgalių Maskvoje (dar tiek pat liko prie arenos negavę bilietų) „Žalgiris“ laimėjo pirmąjį finalo mačą, bet paskui abu kartus krito Kaune, lemiamą trečiąjį mačą pralaimėję po pratęsimo. A.Sabonis jau buvo 212 cm ūgio, bet vis dar labai lieknas CSKA milžino Vladimiro Tkačenkos fone.
Netrukus „Žalgiris“ pasipildė iš tarnybos Maskvoje grįžusiu Rimu Kurtinaičiu, kuris Kaune rado tvirtą kolektyvą. „Visa komanda buvo labai draugiška, – yra pripažinęs R.Kurtinaitis per spalvingą savo karjeros pasakojimą. – Senbuviai – Sergejus Jovaiša, Vitoldas Masalskis, Mindaugas Arlauskas – ir gerai žaidė, ir buvo draugiški, nebuvo jokių „diedovščinų“. Buvo jauni Valdemaras Chomičius, Algirdas Brazys, Virginijus Jankauskas, Gintaras Krapikas, Sabas.
Mes buvome tokie draugiški, kad švęsdavome kai kurias šventes, pavyzdžiui, Kovo 8-ąją, drauge su žmonomis. Dabar pasitaiko, kad kurio nors žaidėjo žmona bando būti mandresnė už kitą. Net ir tais laikais Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klube dažniau susipykdavo futbolininkų žmonos. „Tu geriau žaidi, o jis daugiau uždirba“, – sakydavo jos ir tikrai pas juos būdavo nesveika atmosfera. Bet mūsų komandoje buvo idealu. Ir trenerių kolektyvas, kurį sudarė Vladas Garastas, Henrikas Giedraitis, Algis Žukauskas, buvo geras.
Sukrito visos geros kortos. Juk anksčiau „Žalgiryje“ vis būdavo pavienių gerų žaidėjų. Modestas Paulauskas buvo superaukšto lygio. Bet vienas jis nepavežė „Žalgirio“. Jovaiša ilgai žaidė TSRS rinktinėje, bet vienas „Žalgirio“ dar negalėjo pakelti. Mūsų karta – grupė aukštesnio meistriškumo žaidėjų – sulipome reikiamu metu ir reikiamoje vietoje. Tai ir buvo sėkmės garantas.“
Geriausius žaidėjus iš įvairių tuometinės SSRS tautų rinkdavusi CSKA buvo triumfavusi SSRS pirmenybėse devynis kartus iš eilės, kai 1985 m. „Žalgiris“ išvertė Maskvos klubą iš sosto.
„Žalgiris“ 1985–1987 metais laimėjo auksą trejus metus iš eilės, tapęs didele jėga ir už SSSR ribų.
Debiutavęs Europos čempionų taurės turnyre, Kauno klubas 1986 m. pasiekė finalą, kuriame krito prieš Zagrebo „Cibona“ po A.Sabonio smūgio varžovui ir diskvalifikacijos, bet tais pačiais metais žalgiriečiai Argentinoje atsirevanšavo Draženo Petrovičiaus komandai pakeliui link Wiliamo Joneso taurės – stipriausio krepšinio klubui skiriamo trofėjaus.
Su iki 220 cm išaugusiu A.Saboniu „Žalgiris“ tapo čempioniška galia.
„Vis dėlto vienas žaidėjas laimėti negali – Michaelo Jordano karta „Chicago Bulls“ irgi laimėjo ne dėl vieno žaidėjo, – pažymėjo V.Masalskis. – Žinoma, lyderiai labai svarbūs, bet krepšinis yra komandinis žaidimas, tad reikia visų indėlio. Sabonis savo meistriškumu, krepšinio intelektu, žaidimo skaitymu visus kitus pakėlė aukštyn. Kaip M.Jordanas padarė geresniais Čikagos žaidėjus, taip Sabas pavertė stipresniais kitus žalgiriečius.“
„Mes augome kartu, – sakė R.Kurtinaitis. – Žaidžiant drauge stiprėjo ir vienas kito supratimas. Pavyzdžiui, greitame puolime atsivarau kamuolį prie 45 laipsnių kampo, Sabas bėga, kilsteli akytes, aš iškart žinau, kad reikės permesti kamuolį per greta bėgantį jo gynėją. Metu kamuolį, Sabas kerta, ir viskas pavyksta dėl to, kad prieš tai jis kilstelėjo antakius. Arba jis man kokį perdavimą vis iškiša.“
SSRS pirmenybėse 1988 ir 1989 metais „Žalgiris“ tenkinosi sidabru, kai teko ilgai žaisti be Achilo sausgyslės du trūkius patyrusio A.Sabonio, o Lietuvai išsivadavus iš sovietų ir atgavus Nepriklausomybę, žalgiriečiai pabyrėjo į įvairius pasaulio kampus.
Dalis patraukė į stiprius klubus, kiti papildė artimųjų Rytų Europos šalių ekipas arba liko susilpnėjusiame „Žalgiryje“, o treti baigė žaisti krepšinį.
Mylimo žaidimo jų širdyse liko daug, bet nevienodai.
„Kaip mėgdavo sakyti V.Garastas, kiekvienam žmogui gyvenime yra skirta viena bačka, – sakė V.Masalskis. – Tik vienas geria iš lėto ir ramiai – kaip garsusis Aito Garcia Renesesas, dirbęs treneriu iki 74 metų, kiti pradeda gerti ir tuo mėgautis nuo 40-ies metų, o treti išgeria savo bačką iki 40-ies ir daugiau nebenori.“
15min pažvelgė, kaip „Aukso karštligės“ vyrų gyvenimas klostosi pastaraisiais metais.
Algirdas Brazys
Po krepšininko karjeros A.Brazys ilgai dirbo treneriu, vadovavęs ne tik Kauno „Žalgiriui“, bet ir Rusijos, Ukrainos, Estijos, Latvijos komandoms.
Būdamas 59-erių dabar jis padeda ugdyti Kazlų Rūdos trenerius ir krepšininkus, kartais susitinka su buvusiais žalgiriečiais pirtyje, domisi krepšinio aktualijomis, kuriose pastarąjį dešimtmetį aktyviai verda jo sūnus Mindaugas Brazys, dirbęs Lietuvos rinktinės, „Žalgirio“, Vilniaus „Ryto“ trenerių štabuose, o dabar besidalinantis įžvalgomis per populiarias krepšinio laidas.
Mindaugas Arlauskas
Buvęs „Žalgirio“ kapitonas (1980–1984 m.) baigęs žaisti krepšinį dar ilgai dirbo Kauno sporto halėje – ten ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas, kol prasidėjo halės rekonstrukcija. Darbavosi ir Virginijaus Šeškaus asistentu Prienuose, o pernai tapo Kėdainių „Nevėžio“ sporto direktoriumi, dabar ten dirba projektų vadovu. Aktyviai dalyvavo krepšinio veteranų veikloje ir raškė apdovanojimus pasaulio ir Europos pirmenybėse. Nors prireikė klubų operacijos, būdamas 66-erių jau grįžo į salę ir yra vienas iš kelių senų laikų žalgiriečių, tebežaidžiančių krepšinį. M.Arlausko sūnus Martynas Arlauskas prieš kelerius metus buvo apsivilkęs „Žalgirio“ aprangą, o dabar trečią sezoną atstovauja Gonzagos universitetui.
Arūnas Visockas
„Žalgiryje“ perėmęs 5-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius iš M.Arlausko, puolėjas garsėjo savita, bet veiksminga metimo technika, primenančia „Olympiakos“ puolėją Georgios Printezį. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ilgiausiai iš visų pasiliko „Žalgiryje“ (iki 1996 m.), o paskui dar 4 metus žaidė Vengrijoje.
Baigęs žaisti, pradėjo dirbti treneriu A.Sabonio krepšinio mokykloje, o penktadienio rungtynėse Kaune išvys du savo buvusius auklėtinius: Luką Lekavičių „Žalgirio“ gretose ir Marių Grigonį Maskvos CSKA sudėtyje. Treniravęs abu juos bei Tomą Dimšą Lietuvos jaunimo rinktinėje, A.Visockas iki šiol darbuojasi „Žalgirio“ krepšinio mokykloje treneriu bei kartais apsilanko arenoje per pagrindinės komandos rungtynes. A.Visocko dukra Simona Visockytė yra laikoma perspektyvia krepšininke, prieš porą metų ji pasirinko studijas ir krepšinį NCAA. Pats A.Visockas krepšinio nebežaidžia – jam yra pakeisti abiejų kojų klubai.
Vitoldas Masalskis
Iki 2014 metų dirbo treneriu – iš viso 25 metus, per kuriuos vadovavo ir žemesnio lygio Lietuvos ekipoms, ir jaunimo rinktinėms, ir net trumpai Kauno „Žalgiriui“, kai iš sporto direktoriaus posto laikinai buvo peršokęs į trenerio kėdę.
Dar ir šiemet sulaukė kvietimų vadovauti NKL komandoms, bet trenerio darbų atsako, visą laiką skirdamas direktoriaus pareigoms Lietuvos krepšinio veteranų lygoje, vienijančioje apie 800 įvairaus amžiaus krepšinio mėgėjų. Po menisko operacijos apleido krepšinio žaidimą su veteranais, o laisvą laiką mėgsta skirti dviem anūkams – 8 metų Jokūbui ir 3 metų Kristupui.
Arvydas Venclovas
„Žalgiryje“ jo vaidmuo nebuvo ryškus, po etapo Kaune dar žaidė Vengrijoje ir Čekijoje. Baigęs žaidėjo karjerą, ilgai dirbo kalėjimo izoliatoriaus Kaune vadovo pavaduotoju. Dėl tarnybos specifikos pasinaudojo galimybe anksčiau išeiti į pensiją. Buvęs krepšinio veteranų pasaulio ir Europos čempionas dabar vadovauja ESBA organizacijai, kuri rengia Europos krepšinio veteranų klubų pirmenybes. A.Venclovas ir po peties operacijos liko aktyvus ir dar pats pajuda krepšinio varžybose tarp tų, kuriems virš 50 metų.
Raimundas Čivilis
Kauno „Žalgiryje“ 205 cm ūgio iš krašto itin taikliai atakuodavęs barzdočius dažnai užimdavo sunkiojo puolėjo poziciją starto penkete, žaisdamas greta A.Sabonio. Prisidėjęs prie visų „Žalgirio“ titulų aštuntajame dešimtmetyje, R.Čivilis trumpai dar žaidė Bulgarijoje ir Slovakijoje, bet įkopęs į ketvirtą dešimtį baigė žaisti krepšinį. Nors buvo įkūręs individualią įmonę, verslininku netapo ir kurį laiką dirbo Krašto apsaugos inžineriniame batalione kuopos skyrininku. 2000 metais R.Čivilis mirė, o oficialia mirties priežastimi įvardyta tuberkuliozė. Vieša paslaptis buvo, kad iš Panevėžio kilusį talentingą puolėją pražudė alkoholis, pažeidęs žalgiriečio kepenis. Skaičiuojama, kad iš viso alkoholis nusinešė keturių buvusių žalgiriečių gyvenimus, tarp jų dviejų „Aukso karštligės“ laikų žaidėjų.
Mindaugas Lekarauskas
A.Sabonio dubleris po „Žalgirio“ paklajojo po artimojo užsienio komandas, o paskui rungtyniavo Marijampolės, Alytaus, Prienų, Biržų komandose, kur ir būdamas solidaus amžiaus be vargo sumesdavo po 20 taškų per rungtynes. 208 cm ūgio vyras paniškai bijodavo skristi lėktuvu, bet krepšininko žmona laimėjo žaliąją kortą, leidžiančią gyventi ir dirbti JAV. Ne iš pirmo karto, bet galiausiai žmona įkalbėjo M.Lekarauską atskristi į JAV, ten jis iš pradžių dirbo apsaugininku ir statybos bendrovėje.
