„Gali mane vadinti ugniagesiu“, – kartą yra pasiūlęs Darius Maskoliūnas, kai eilinį kartą jam teko laikinai užimti staiga ištuštėjusią trenerio kėdę ir gesinti gaisrą krepšinio klube.
Tokioje padėtyje per savo gyvenimą 48 metų jonavietis yra buvęs ne kartą.
Jis buvo laikinuoju treneriu ir Kauno „Žalgiryje“, ir Vilniaus „Ryte“, šokinėjęs iš asistento į pagrindinio stratego pareigas ir vėl keliavęs atgal.
Dabar D.Maskoliūnas vėl šoka į gaisrą, kilusį Lietuvos rinktinėje, kai sulig pasaulio čempionato pabaiga pasitraukė Dainius Adomaitis, o Lietuvos krepšinio federacija susidūrė su sunkumais ieškant šiam įpėdinio.
Didžiąją karjeros dalį asistentu, o ne pagrindiniu treneriu, dirbęs D.Maskoliūnas ramiau jausdavosi atokiau objektyvų šviesų.
Bet dabar atėjo laikas su naujuoju Lietuvos rinktinės treneriu susipažinti dar kartą.
Iš pradžių – baletas
D.Maskoliūnas gimė Jonavoje, kur sportinę karjerą pradėjo ne nuo krepšinio.
Tai buvo baletas, į kurį pereinant iš vaikų darželio į mokyklą jis pats pasiprašė būti atvestas mamos.
Tačiau baleto pratybas D.Maskoliūnas lankė neilgai – supratęs, kad pradedančiųjų grupėje yra vienas berniukas tarp mergaičių, jaunasis baleto šokėjas po kokių trijų mėnesių paliko būrelį. „Tiesa, išmokau špagatą ir „virvę“ padaryti. Kai pradinėse klasėse per fizinio lavinimo pamokas padarydavau špagatą, mokytojas iš karto penketą parašydavo“, – žurnalui „Krepšinis“ yra pasakojęs D.Maskoliūnas.
Jis gimė toje vaikų kartoje, kuri imdavosi visų sporto šakų, kokios tik pasitaikydavo mažame miestelyje, ir porą metų aktyviai žaidė tinklinį, krepšinį pastūmęs į antrą planą. Nuo dvylikos metų D.Maskoliūnas pradėjo lankyti tik krepšinį. Pirmoji jo oficiali alga buvo 62 rubliai.
Kauno „Žalgirio“ kapitonas
1992 metais patekęs į Kauno „Žalgirį“ 195 cm ūgio gynėjas iškovojo 6 LKL aukso žiedus, 1998 metais laimėjo Europos taurę, o 1999 metais – Eurolygos čempiono titulą.
Aukštas, ilgų rankų gynėjas nebuvo žavus kamuolio žonglierius, bet visada buvo vertinamas dėl gynybos ir taiklios rankos – pakankamai staigus metimas beveik neatplėšiant pėdų nuo grindų leido jam būti pavojingam prie tritaškio linijos.
„Žalgiriui“ užkariaujant Europą D.Maskoliūnui įprastai tekdavo antrojo įžaidėjo vaidmuo, iš pradžių už Enniso Whatley, paskui – už Tyuso Edney. Bet siekiant įvesti didesnę žaidimo kontrolę, įvesti ramybės poziciniam puolimui J.Kazlauskas drąsiai pasitikėdavo komandos kapitonu.
„Jaunas, užsispyręs, turintis savo nuomonę, – taip D.Maskoliūną antradienį prisiminė J.Kazlauskas. – Jis buvo atletiškas. Kai reikėdavo, ir aukštai šoko, ir greitai bėgo. Šios jo savybės, taip pat ilgos rankos leido jam būti labai geru gynybos specialistu.
Didžiausias trūkumas pernelyg išreikšta kairioji ranka – jis kairiarankis. Bet buvo įžaidėjas, tad jam nereikėjo dažnai atakuoti krepšį – jis gyveno iš kitko. Mesdavo retai, bet nepasakyčiau, kad prastai, – tikrai gebėjo pataikyti.“
Liesam žaidėjui – Švarco pravardė
Atvykęs iš Jonavos į Kauno „Žalgirį“ D.Maskoliūnas buvo itin liauno sudėjimo, tačiau juokauti mėgstantiems žalgiriečiams tai nesukliudė, o gal net padėjo prilipdyti netikėtą pravardę.
Pavardė priminė žodį „muskulai“, o raumenimis tuo metu pasaulyje garsus buvo Holivudo aktorius, filmo „Terminatorius“ žvaigždė Arnoldas Schwarceneggeris. Būtent iš jo kilusi pravardė Švarcas iki šiol yra prilipusi prie D.Maskoliūno.
Ypatingas humoro jausmas
Su D.Maskoliūnu dar jam žaidžiant Kaune susidraugavęs sporto komentatorius Linas Kunigėlis neslėpė, kad viena jam ypač patikusių krepšininko savybių – humoras.
„Žiauriai aštrus, – šyptelėjo L.Kunigėlis, paklaustas, koks tai humoras. – Kai jis kažką pasako, geriau jau tyliai nuleisti galvą. Tarsi būtum patekęs į klampųjį smėlį, kuris po truputį siurbia į save. Kuo labiau muistaisi, tuo labiau tave siurbia. Taip ir su Dariumi. Patekęs į jo optinį taikiklį geriau nejudėk ir nieko nesakyk – ilgiau išgyvensi. Jei pabandysi atsišaudyti, bus dar blogiau.
Nebent esi labai stiprus žodžių mūšio oponentas. Bet aš nesu gyvenime sutikęs daug tokių, kurie prieš jį atsilaikytų.“
Keturi čempionatai Lietuvos rinktinėje
D.Maskoliūnas neprasimušė į 1996 metų olimpinę sudėtį, bet žaidė Lietuvos rinktinėje kitas keturias vasaras.
1997 metų ir 1999 metų Europos pirmenybėse, 1998 metų pasaulio čempionate jis užėmė atsarginio įžaidėjo pareigas, kaip ir 2000 metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, kuriose pelnė po 1,4 taško, bet padėjo Lietuvos komandai laimėti olimpinę bronzą.
„Nors krepšinio aikštėje prie savų pliusų turėjo ir tam tikrų minusų, jau tada matėsi, kad auga labai išmintingas bičas. Tikra asmenybė, – pabrėžė L.Kunigėlis. – Savo protu krepšinio aikštėje jis gebėdavo kai kurias silpnybes paslėpti, o iš stiprių savybių išpešti daug daugiau nei bet kuris žaidėjas, mažiau suprantantis krepšinį.
Šiame kontekste yra gija, jungianti jį ir Šarą (Šarūną Jasikevičių). Neatsitiktinai jiedu sutaria labai gerai. Nes abu pasižymi išskirtiniu krepšinio intelektu.
Jis visada mokėdavo pasakyti reikiamus žodžius „Žalgirio“ rūbinėje.
Buvo matyti, kad turi lyderio savybių. Savybę suburti žmones į komandą. Tai buvo matyti dar jam žaidžiant rinktinėje. Kai kokios rungtynės nepaeidavo, Darius pasakydavo ir sudėliodavo taip, kaip reikia. Tokiose situacijose svarbu, kad žmonės nešnekėtų bet ko, kaip kovokime ar nekovokime. Tai reikia mokėti pasakyti tam tikru būdu. Darius tą bendravimo jausmą visada turėjo ir turi. O tai būtini bruožai ir treneriui.“
Žaisdamas rinktinėje D.Maskoliūnas sužaidė vieną čempionatą su A.Saboniu (1999 m.) ir susibičiuliavo su kitu įžaidėju Šarūnu Jasikevičiumi. Judviejų duetas aikštėje iširo 2001 metais, kai prieš Europos pirmenybes D.Maskoliūnas patyrė traumą ir į Turkiją neišvyko. Taip baigėsi ir žaidėjo karjera rinktinėje – į 2003 metų rinktinę jis jau pats nesiveržė, pripažinęs, kad atėjo laikas užleisti vietą jaunesniems, ir neliejęs ašarų dėl praleistos progos tapti Europos čempionu.
Lenkiškai kalbėjo ir skaitė laisvai
Po laimėto Eurolygos titulo su „Žalgiriu“, kaip ir dauguma žalgiriečių, D.Maskoliūnas iškeliavo į užsienį. Jis ilgam tapo Sopoto „Trefl“ komandos žaidėju su nedidele pertrauka, kai trumpai žaidė Graikijoje, rungtyniavęs Lenkijos uostamiesčio klube nuo 1999 iki 2005 metų.
Dar iš lenkiškų televizijos programų Lietuvoje lenkiškai pramokęs krepšininkas vėliau taip ištobulino šią kalbą, kad galėjo ja ne tik laisvai šnekėti, bet ir skaityti bei rašyti. Lenkijoje D.Maskoliūnas susirado daug draugų ir Sopoto klubui padėjo dusyk laimėti Lenkijos lygos auksą. Beje, vienu iš bendražygių tada Sopote buvo Tomas Masiulis – dabartinis kolega „Žalgiryje“ ir vienas iš dviejų (kitas – Benas Matkevičius) D.Maskoliūno jau pakviestų asistentų į dabartinę rinktinę.
Košmaras pabaigus karjerą
D.Maskoliūnas neturėjo oficialių pareigų beveik dvejus metus, kai būdamas 34-erių baigė krepšininko karjerą 2005 metais. Jis yra pripažinęs, kad tai buvo pats tamsiausias laikotarpis ieškant savo vietos tolimesniame gyvenime. Vienu metu jį į trenerio postą kvietė Vilniaus mėgėjų lygoje žaidžianti ekipa, o pasiūlymų neturėjęs D.Maskoliūnas svarstė. Bet netrukus gavo rimtesnį pasiūlymą.
Konfliktas su Vladimiru Romanovu
Kauno klubo sporto direktorius Ginas Rutkauskas pirmasis pakvietė D.Maskoliūną prie komandos vairo, bet tada išgirdo neigiamą atsakymą – jis nesijautė pasirengęs vadovauti legendinei šalies komandai.
Bet 2007 metais „Žalgiriui“ vadovavęs Rimantas Grigas pakvietė D.Maskoliūną į savo štabą, kuriame paskui jis talkino ir Gintarui Krapikui. Kai šis pasitraukė, laikinuoju treneriu buvo paskirtas D.Maskoliūnas, bet jau po savaitės „Žalgiris“ pristatė naują strategą – R.Butautą.
Asistentas dar kartą tapo „Žalgirio“ treneriu 2010 metų vasarį, kai tuometinis klubo savininkas Vladimiras Romanovas į vyriausiojo trenerio pareigas sugrąžino D.Maskoliūną.
„Draugams pasakodavau, kad bendravimas su juo buvo kaip jogurto reklama: sėdi žmogus už stalo, iš jo išsiurbia orą ir jis susileidžia kėdėje. Čia būdavo tas pat. V.Romanovas sėdėdavo treniruotėje, o po jos dar važiuodavome pas jį į namus ir kalbėdavome apie nieką. Po to kaip išsiurbtas jogurtas pėdindavau namo“, – Jono Miklovo parašytoje knygoje apie V.Romanovo erą Kauno klube „Aš stebuklas, Jūs nepastebėjote?“ – pasakojo D.Maskoliūnas.
Jis stojo priešais V.Romanovą „Žalgirio“ autobuso priekyje, kai komanda rengėsi išvykti į trečiąsias LKL finalo rungtynes, o klubo savininkas norėjo jį čia pat atleisti.
Galiausiai „Žalgiris“ išvažiavo su D.Maskoliūnu į rungtynes Vilniuje, pralaimėjo 81:83, o kitą dieną į komandos treniruotę Kaune prisistatė V.Romanovo „Ūkio banko“ apsaugos darbuotojai. „Gerai, tegul šitie du tavo vaikinai paima mane už parankių, užeinu į savo kabinetą, pasiimu daiktus, užeinu į rūbinę, paspaudžiu visiems rankas, ir išeinu“, – bandė derėtis D.Maskoliūnas. Banko vadovas nenusileido ir netrukus treneris sėdo į automobilį ir išvažiavo namo.
V.Romanovas netrukus išvadino D.Maskoliūną „Zuoko kareiviu“ ir bandė piršti mintį, kad D.Maskoliūnas priklauso Vilniaus stovyklai.
A.Zuoko bendražygis
D.Maskoliūnas iš tiesų nuo 2007 metų priklausė A.Zuoko visuomeniniam judėjimui „TAIP“ ir dvi kadencijas buvo išrinktas Vilniaus tarybos nariu.
Kai jo bičiuliai klausdavo, kodėl jis dalyvauja politikoje, D.Maskoliūnas atsakydavo taip: „Kad taryboje būtų mažiau durnių.“
Iš politikos D.Maskoliūnas pasitraukė 2013 metais, parašęs raštą atsistatydinti.
Vilniuje vėl gesino gaisrus
2010 metais rudenį porą mėnesių treniravęs „Kauno“ ekipą D.Maskoliūnas netrukus priėmė „Lietuvos ryto“ vadovų pasiūlymą pereiti į Vilniaus komandos trenerių štabą.
Iš asistento jam dusyk teko šokti į pagrindinio trenerio vietą. 2011 metais vietoj Aleksandro Trifunovičiaus vedė Vilniaus komandą per LKL finalo seriją – joje 1:4 pralaimėta „Žalgiriui“.
2012 metų rudenį D.Maskoliūnas pakeitė atleistą serbą Aleksandrą Džikičių. Beje, 2013 metų pradžioje vadovaudamas Vilniaus klubui D.Maskoliūnas į asistentų gretas pakvietė Dainių Adomaitį – dabartinį „Ryto“ trenerį, kurį pats keičia prie Lietuvos rinktinės vairo.
„Darius buvo aukšto lygio įžaidėjas, tai buvo jausti ir jam dirbant treneriu. Jis mokėdavo ir pajuokauti, ir parėkti, kai reikia, – prisiminė tuo metu Vilniaus klube rungtyniavęs Steponas Babrauskas. – Gaila, bet tuo metu klube vyko daug permainų, treneriai vis keitėsi. Viskas buvo neblogai, nežinau, kodėl jį pakeitė.
Iki šiol galvoju, kad būtų galėjęs Vilniuje dirbti ilgiau. Kiek buvo privažiavę užsieniečių trenerių, už juos D.Maskoliūnas buvo geresnis.“
Etapas Lenkijoje
2013–2015 metais D.Maskoliūnas grįžo į jam artimą Sopotą ir treniravo vietos „Trefl“ klubą. Šis tuo metu nebebuvo toks finansiškai galingas, kaip praėjusį dešimtmetį, tad užimta trečioji vieta 2014 metais ir laimėta taurė buvo solidūs rezultatai „Trefl“ komandai, kurioje žaidė ir lietuviai Eimantas Bendžius, Šarūnas Vasiliauskas. Iš viso D.Maskoliūnas vadovavo 68 Sopoto klubo mačams, iš kurių laimėjo 39. Jis buvo atleistas 2015 metų vasarį.
„Komanda neišnaudoja viso potencialo. Krepšinis – komandinis žaidimas, o mūsų stiliuje to nematyti“, – tada komentavo „Trefl“ vadovas Andrzejus Dolny.
Padėjo Gintarui Einikiui
Jis nėra to pasakojęs, bet D.Maskoliūnas yra bandęs visaip padėti po karjeros pabaigos gerokai pasiklydusiam Gintarui Einikiui.
Buvusiam bendražygiui jis siūlė įvairią pagalbą. „Jis taip dar kartą įrodė, kad yra padorus žmogus su geru moraliniu kompasu“, – sakė L.Kunigėlis.
J.Kazlausko kvietimas į rinktinę
Dar dirbant Sopote 2013 metais D.Maskoliūnas sulaukė savo buvusio trenerio J.Kazlausko kvietimo sugrįžti į Lietuvos rinktinę ir tapti jo asistentu.
„Po to, kai sutikau antrą kartą stoti prie rinktinės vairo, aš ieškojau sau asistento. Idėja buvo tokia – reikia ieškoti jaunų gabių pagalbininkų, kurie ateityje galėtų vadovauti rinktinei. D.Maskoliūnas gerai žinojo, ko nori, netingėjo padirbėti su žaidėjais individualiai, nebijojo išsakyti savo nuomonės. Tai svarbūs dalykai, už ką jį gerbė ir krepšininkai, ir kiti žmonės.“
Su J.Kazlausko vadovaujama rinktine D.Maskoliūnas dusyk laimėjo Europos pirmenybių sidabrą 2013 ir 2015 metais. Darbas rinktinėje tuo metu baigėsi po 2016 metų olimpinių žaidynių, kai iš posto pasitraukė J.Kazlauskas, o kitu treneriu federacija pasirinko D.Adomaitį.
Šeimoje – trys vaikai
Iš pirmosios santuokos D.Maskoliūnas turi du vaikus. Gustas Maskoliūnas ir Ema Maskoliūnaitė jau suaugo. Gustas nuo pernai metų dirba NKL žaidžiančios „Jonavos“ komandoje Nerijaus Zabarausko asistentu.
Su antrąja žmona – verslininke ir mentore Lina Maskoliūniene – Vilniuje jie augina penkerių metų Mariją.
Žurnalui „Žmonės“ D.Maskoliūnas yra pasakojęs, kad lemtinga buvo pažintis bare, kai jis pakėlė savo būsimos žmonos švarką. Jie susituokė tyliai, nieko nepasakę draugams ir nustebinę juos žinia per moters 40-ąjį gimtadienį.
„Gerai, kad namuose turiu žmoną, kuri krepšiniu nelabai domisi: pasižiūri rungtynes, serga už mane, bet namuose mes nedaug ta tema bendraujame. Turime kitų įdomių temų. Įdomiausia mūsų mažoji tema – Marija, kuri sugeba pataisyti net pačią blogiausią nuotaiką“, – zmones.lt pasakojo D.Maskoliūnas.
Stiprus teniso aikštyne
D.Maskoliūnas laisvalaikiu mėgsta žaisti tenisą, o su juo raketes kryžiavę žmonės tvirtina, jog krepšinio specialistas labai stiprus ir teniso aikštynuose.
Beje, viena jo svajonių yra pamatyti gyvai Didžiojo kirčio teniso turnyrą, o vienas mėgstamiausių žaidėjų – Rogeris Federeris.
Š.Jasikevičiaus dešinioji ranka
Kai 2016 metais Š.Jasikevičius „Žalgiryje“ pakeitė G.Krapiką, asistentu pasikvietė D.Maskoliūną.
„Mano vienas iš darbų – padėti jam ir suvaldyti emocijas bei kartais paaiškinti momento svarbą. Aš jau daug kartų minėjau – aš jo nepakeisiu ir niekas jo nepakeis. Mes stengiamės tiesiog daryti taip, kad komandai būtų kuo geriau. Pakeisti Šarą – misija neįmanoma, – zalgiris.lt yra sakęs D.Maskoliūnas. – Bet aš dar per daug emocingas... Šarūnas – labai emocingas žmogus: jeigu dar aš aikštelėje iššaučiau su dviguba emocija, išlėktume į orą. Todėl bandau išlikti ramus. Faktas, kad retkarčiais ir manyje išlenda karštakošis, bet kantriai dirbu su savimi.“
2019 metų lapkričio 12-oji – tapo rinktinės treneriu
Nuo antradienio D.Maskoliūnas derins du darbus – būdamas „Žalgirio“ trenerio asistentu jis tapo ir Lietuvos rinktinės treneriu.
„Aš jau ne kartą pataikiau ant tų karštų kėdžių. Visaip su jomis baigėsi, – šypsodamasis savo karjerą ir šį antradienį prisiminė D.Maskoliūnas. – Kur patekau – žinau. Turbūt gimtadienio proga negaunu tiek sveikinimų, kiek šiandien gavau. Visiems ačiū. Suprantu atsakomybę, suprantu, kas manęs laukia, ir stengsimės padaryti, kad viskas būtų gerai.“
