„Turiu prasitampyti, tokiam amžiuje reikia daugiau laiko“, – šyptelėjo J.Kazlauskas, užsimetęs krepšį su teniso raketėmis.
Dabar jis daugiausiai kaunasi Vilniaus teniso aikštynuose. Vykstant pasaulio krepšinio čempionatui gerai jam pažįstamoje Kinijoje J.Kazlauskas mieliau save vadina „tiesiog žiūrovu“.
Tačiau 64 metų vilnietis negali būti ir jau niekada nebus paprastas žiūrovas.
Jis vadovavo Lietuvos rinktinei 1997-2001 m. ir 2013-2016 m. ir būdamas karščiausiuose turnyruose laimėjo olimpinę bronzą ir du Europos pirmenybių sidabro medalius.
Per daugiau nei du dešimtmečius Lietuvoje, Graikijoje, Kinijoje, Rusijoje kaupta patirtis leidžia įžvelgti gilesnes krepšinio žaizdas ir nepanikuoti, kai tam nėra reikalo.
Pokalbis su J.Kazlausku – apie svarbiausius šį sekmadienį pasibaigsiančio pasaulio čempionato įvykius.
– Lietuvos rinktinės žaidimas atrodė geresnis nei rezultatas, bet ar tai geriausias krepšinis, kokį galėjome parodyti pasaulio čempionate? – 15min paklausė J.Kazlausko.
– Mes galime daug kalbėti, analizuoti, daug norėti, bet susiduriame su realybe, kuri priverčia mus pasirinkti vienokią ar kitą taktiką.
Dabar mada, kad visi greitai bėga, meta tritaškius, vidurio puolėjai atakuoja iš toli – tai judrus krepšinis. Tačiau savo rinktinėje mes turime Joną Valančiūną ir Domantą Sabonį, kurių stiprioji pusė nėra tritaškių mėtymas. Kita vertus, su jais mes daug stipresni nei be jų. Turime pasirinkti protingą krepšinį pagal juos.
Atleiskite, bet tai nebus bėgimas pirmyn-atgal. Galima bandyti atakuoti kitais žaidėjais, kas ir buvo daroma. Tačiau, kad mūsų lyderiai atsidurtų prie tritaškio linijos ir žaistų kaip kai kurie kiti centrai, atleiskite, bet to nebus.
Su jais mes turime pranašumą prieš kai kurias komandas ir mes jas lengvai pranokome. Tačiau susidūrę su komandomis, kurios irgi gerai subalansuotos ir turi galingus vyrus po krepšiais, mes susidūrėme su problemomis.
Pats krepšinis buvo geras. Kai komanda pralaimi keliais taškeliais, tai... vienas metimas, vienas perdavimas, vienas kamuolio praradimas. Iš smulkių dalykų viskas susideda. Ar galima tikėtis, kad australas Aronas Baynesas įmes 3-4 tritaškius?
Tačiau galiausiai lieka tokia esmė: laimėtojai yra didvyriai, o keliais taškeliais pralaimėję – netikėliai su blogu treneriu. Manau, kad tai mūsų mentaliteto problema.
Žiūrėkite, kaip atrodo JAV rinktinė, pralaimėjusi ir Serbijai ketvirtadienį. Tačiau aš nemanau, kad visi puls ir suvalgys Greggą Popovichių.
– Kaip mūsų rinktinė panaudojo J.Valančiūno ir D.Sabonio duetą – jiems žaidžiant drauge Lietuvos pelnytų ir praleistų taškų santykis buvo teigiamas rungtynėse su Senegalu (+20) ir Kanada (+9), bet neigiamas mačuose su Australija (-12) ir Prancūzija (-7)?
– Matote, dabar aš jau tik žiūrovas. Reikia būti ten, viduje, jausti rungtynių pulsą.
Jie būtų ilgiau ir geriau žaidę, jei D.Sabonis pataikytų nuo perimetro, bet, deja, nepavyko. J.Valančiūnas pabandė mesti tritaškius, bet tai irgi neįvyko. Pabandė A.Baynesas – Australijai pasisekė. O tai iškart keičia visą žaidimą.
Pažiūrėkime į varžovus. Kokia galinga Prancūzija, kokia ji atletiška. Viskas dabar remiasi atletiškumu. Tie patys serbai tokie – aukšti, gerai ginasi, ilgos rankos.
Aš negaliu pasakyti, kad mūsų rinktinė išsiskiria atletiškumu ar kitais daviniais. Galvoju, kad galėjo būti geriau, bet baigėsi, kaip baigėsi.
– Ar svarbiausi žaidėjai sužaidė taip, kaip galima buvo tikėtis?
– Aišku, maloniai nustebino Lukas Lekavičius. Kai kuriose rungtynėse iššovė Edgaras Ulanovas. Labai daug perimetre padėjo Marius Grigonis. Aš dažnai pabrėždavau, kad mums trūksta talentų perimetre – jis įnešė labai daug.
Tačiau vis tiek pagrindiniai, ant kurių pečių ritasi žaidimas, – yra Mantas Kalnietis, J.Valančiūnas, D.Sabonis, Jonas Mačiulis. Galbūt jiems visiems susižaisti reikia daugiau laiko? Pavyzdžiui, su M.Grigoniu. Galbūt didesnis indėlis galėjo būti M.Kuzminsko, kuris yra pakankamai atletiškas.
– Kodėl čempionate nesužaidė M.Kuzminskas? Psichologija?
– Reikia klausti jo paties, nes aš galiu tik spėlioti. Pasakysiu viena, bet tiksliai nežinosiu – gal jis tą dieną sirgo. Nežinau, kodėl. Tačiau iš jo pusės indėlis tikrai galėjo būti didesnis.
Matote, žvaigždėmis negimstama. Jomis tampama. Aš priminsiu, kad su tais pačiais Šarūnu Jasikevičiumi, Sauliumi Štombergu ar Ramūnu Šiškausku buvo pralaimėta pakankamai daug rungtynių, kol jie tapo laiminčiais.
Reikia laiko, darbo ir sėkmės galų gale.
– Ar mes galime pagaminti daugiau žvaigždžių? Regis, jomis, ypač perimetre, labiausiai ir nusileidžiame į pusfinalį iškopusioms komandoms? Ką turėtų daryti federacija, jaunimo treneriai?
– Mes esame nedidelė valstybė ir kasmet žvaigždžių nepagaminsime. Kasmet neateis 5-6 supertalentingi žaidėjai.
Mūsų jaunimo krepšinis visada banguos. Aišku, tai nereiškia, kad jiems nereikia kelti aukštų užduočių.
Tačiau vėlgi – 1980 metų gimimo vaikinų rinktinė Europos čempionate užėmė dešimtą vietą. Tačiau ta jaunimo rinktinė davė vyrų rinktinei Arvydą Macijauską ir Robertą Javtoką. Labai gerai, kad užimame pirmąsias vietas ir dar sugebame duoti talentų vyrų rinktinei. Bet taip visada nebus.
Mums yra svarbūs du momentai. Pirmasis – perėjimas iš jaunimo į vyrų krepšinį. Kurie patenka į Kauno „Žalgirio“ sistemą, jais užsiimama. Tačiau daug kas išvažiuoja bet kur ir patenka, sakyčiau, ne į pačias geriausias rankas. O mes neturime tiek daug talentų, kad galėtume jais taškytis.
Antra, kažkada mes turėjome gerus sporto internatus. Pavyzdžiui, į Panevėžio internatą ateidavo jaunuoliai iš rajono miestelių, kur nėra stiprių komandų ar trenerių. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys turėdavo gerą įdirbį. Tačiau atėjo laikas ir internatus panaikinome. Dabar bandome juos atstatyti, bet žinote – kai nugriauni arklides ir karvides, sunku viską pradėti iš naujo. Reikia įdirbio, pasitikėjimo treneriais.
Tokius sporto internatus pas save yra įkūrę prancūzai ir suomiai. Dabar matome jų rezultatus – suomiai vejasi krepšinio lyderius, o Prancūzija yra viena lyderių.
– Treneris Dainius Adomaitis pasaulio čempionate sukūrė vieną skandalingiausių spaudos konferencijų. Kaip vertinate jo audringus pareiškimus?
– Matyt, susikaupė labai daug ir jis pratrūko. O problemų visoje sistemoje tikrai yra.
Jei paimtume futbolą, Europoje, Afrikoje, Amerikoje ar Azijoje jis žaidžiamas pagal vienas taisykles. Krepšinyje NBA žaidžia pagal vienas taisykles, NCAA – pagal kitas, FIBA – pagal trečias, o Eurolyga dar kitaip interpretuoja kai kurias taisykles. Dabar teisėjai susirenka iš įvairių kampelių į aukščiausio lygio varžybas. Bet pasaulio čempionate nėra pusšimčio geriausių Eurolygos teisėjų – tai jau skandalas. Nėra NBA teisėjų – dvigubas skandalas. Geriausi arbitrai neteisėjauja geriausiose varžybose.
Tada ir būna, kad vienose rungtynėse leidžia žaisti šiurkščiai, kai pats nesupratau, kas tai buvo: krepšinis, regbis ar rankinis. Kitose rungtynėse buvo švilpiama už kiekvieną prisilietimą.
Kodėl žaidėjas turi prisitaikyti? Kodėl nėra bendros sistemos?
Populiariausia sporto šaka Australijoje yra regbis. Nenoriu nuvertinti australų, jie žaidžia labai gražų krepšinį. Tačiau toks taisyklių traktavimas jiems buvo ženkliai artimesnis.
Kodėl rungtynėms vadovauja teisėjas, atsiprašau už pavyzdį, tarkime, iš Filipinų? Jis niekada nedirbęs tokiame lygyje ir pridaro aibę klaidų – nesvarbu tyčia ar netyčia. Visi kalba apie žmogišką faktorių, bet atleiskite – jei jis sušvilpia 5-6 kartus ne mano naudai, aš pralaimiu keliais taškeliais ir mane išvadina nevykėliu. Aišku, kad pykstu. Ta prasme trenerio pratrūkimas yra normalus ir pateisinamas.
Sistema yra keista. Galbūt ji gerai tinka kokiems Filipinams. Kalbama, kad ten krepšinis renka milijoninę auditoriją, bet ši sistema griauna Europos krepšinį, kuris yra bene geriausias pasaulyje. Viskas susikaupia.
– Ar mūsų federacija padaro pakankamai, kad apgintų Lietuvos krepšinio interesus?
– Matote, kad sistema tave apgintų, reikia, kad tave žmonės išklausytų. Kartais atrodo, kad tai beviltiškumo šauksmas.
Jei pamenate, 2015 metų Europos čempionate pralaimėjome grupės rungtynes belgams. Jų pergalingas metimas buvo pasibaigus laikui. Teisėjai žiūrėjo įrašą ir vis tiek įskaitė. Todėl mes tada nepadavėme protesto. Jį reikia paduoti iškart po rungtynių, o mums pasirodė, kad teisėjai peržiūrėjo ir nustatė. Paskui jau tik patys peržiūrėjome ir pamatėme, kad ne viskas buvo gerai – tačiau protestuoti buvo per vėlu.
Šįkart buvo aišku, kad protestas nebus patenkintas.
Juk niekas mūsų neklauso. Kiek mūsų žmonių yra FIBA organizacijose – nieko neturime.
Mūsų lietuvių yra toks jau charakteris. Praėjusiame dešimtmetyje galėjome užimti aukštas pareigas, bet tada tarpusavyje pykomės, kažko nepasidalinome ir jų neužėmėme. Priėjome iki to, kad mūsų atstovai ėmė skundus rašyti vienas ant kito. Čia kaip politikoje dabar – Virginijų Sinkevičių išrinko į Europos Komisiją (nominuotas į Aplinkos ir vandenynų komisaro postą), o jo kolega (Stasys Jakeliūnas, Europos Parlamento narys, – red. past.) garsiai sako, kad už jį nebalsuos. Tai mūsų – lietuvių – bėda.
FIBA mūsų neklauso, nes mūsų ten nėra. Kartais nuvažiuojame į kokį nesvarbų susirinkimą, išklausome bendras gaires, bet nesame tarp tų, kurie sprendžia, kurie nusako kryptis.
Po Patricko Baumanno mirties FIBA generaliniu sekretoriumi tapo graikas (Andreas Zagklis). Atsiprašau, kas jis toks? Kokios jo idėjos? Kas jį žino krepšinio pasaulyje?
Aš dvejus metus dirbau Pirėjo „Olympiakos“, dvejus treniravau Graikijos rinktinę, bet jo nežinau. Ką jis galvoja apie ateitį, kaip jis gvildens problemas?
Aišku, pirmiausia mums patiems savo kieme reikia rasti žmogų, kuris eitų, dalyvautų, rėktų, šauktų apie problemas.
– Ar Arvydas Sabonis turėtų kalbėti garsiau?
– Čia jam klausimas. Tačiau aš manau, kad jis yra tas žmogus, kuris galėtų ir turėtų tai daryti.
– Ką galvojate apie Dainiaus Adomaičio sprendimą trauktis iš rinktinės trenerio pareigų? Jo vietoje pasielgtumėte taip pat?
– Aš jau esu taip pasitraukęs po 2001 metų Europos pirmenybių – man šio klausimo neužduokite (šypsosi).
Žinoma, kad pas žmogų susikaupė daug. Galvoju, kad jo aplinka turėjo pulti, jį nuraminti, jį užstoti ir pasakyti: žiūrim į priekį.
Lengva taškytis žmonėmis, bet paskui tenka apsidairyti ir apsižvalgyti: o ką gi mes turime?
– Pasirinkimas nėra didelis.
– Aš nenoriu lyginti ir kalbėti, jog tas ar anas geresnis, nes ir pats esu treneris. Ilgas kelias laukia kai kurių kandidatų ir jie, matyt, dar bus rinktinės treneriai ateityje. Mano kredo – kas 3-4 metus rinktinėje turi keistis: arba komanda, arba treneris. O žaidėjų juk nepakeisi (šypsosi).
Jis (D.Adomaitis) jau daug praėjęs, patyręs, gavęs per kuprą. Mesiu akmenuką į federacijos daržą – reikėjo pasistengti padaryti taip, kad D.Adomaitis nepadarytų tokių pareiškimų.
- Federacija turėjo užbėgti įvykiams už akių?
– Galbūt.
– Jau girdisi krepšinio specialistų ir sirgalių balsų, kad prie tokių sudėtingų aplinkybių federacijai būtų verta pabandyti pakviesti Joną Kazlauską sugrįžti prie rinktinės vairo.
– Ne, aš jau užverčiau šį puslapį.
Dar prieš Rio olimpines žaidynes sakiau, kad tai mano paskutinės varžybos su Lietuvos rinktine. Tai buvau nusprendęs, tik eidamas į mūšį negalėjau skalambyti vyrams, kad jie gailėtų manęs. Bet mano aplinka sprendimą žinojo.
Užtenka. Aš jau dešimt metų atidaviau rinktinei. Tai čia vien vyrų rinktinei. Jei paimtumėte ir jaunimo komandas – dar daugiau.
Yra kitų gerų trenerių.
– Ką vis dėlto regite D.Adomaičio įpėdiniu?
– Nenoriu analizuoti, vertinti, girti, o galbūt ir įžeisti žmonių.
Kažkas man pripaišė, kad aš D.Adomaitį protegavau. Tai yra absoliuti netiesa. Galiu dar kartą pakartoti, kad nesakiau savo simpatijų ar antipatijų, nes iš nueinančio trenerio pusės būtų nekorektiška kažką kalbėti.
Neklauskite trenerio apie trenerį.
– Kaip turėtų vykti naujo trenerio rinkimai? Praėjusį kartą federacija apklausė žaidėjus, pasikalbėjo su pirmais keliais kandidatais ir jau žinojusi jų sutikimą/nesutikimą tvirtino D.Adomaitį valdybos susirinkime.
– Be abejo, žaidėjų nuomonė yra labai svarbi. Juos kviečiame aukoti vasarą dėl rinktinės, kviečiame žaisti per klubų varžybų langus, jie atvažiuoja nepaisant smulkių traumų – todėl jų nuomonė labai svarbi.
Antra, federacija turi prisiimti atsakomybę. Jokiu būdu negali būti konkurso, kas kokį gražesnį rašinį ar gražesnį vaizdelį nupieš.
Tegu išrenka 2-3 kandidatus, aptaria juos ir išsirinkę sėda tartis su juo. O paskui prisiima atsakomybę. Taip yra visame normaliame pasaulyje, tai – labai paprasta.
– Ar tokiomis aplinkybėmis, kai iš pradžių žaisime olimpiniame atrankos turnyre ir dar nežinia, ar pateksime į olimpines žaidynes, – ar reikia ieškoti ilgalaikio trenerio?
– Ar mes norime gero trenerio?
– Paties geriausio.
– Tai va, tada nesvarbu, ar jis skiriamas trumpam, ar ilgam. Mes turime padaryti viską, kad patektume į olimpines žaidynes.
– Ar Lietuva turėtų bandyti surengti olimpinį atrankos turnyrą, žinant, kad jis kainuos apie 3 mln. eurų?
– Tai labai sunkus klausimas. Aš nežinau.
Pamenate, mes rengėme Europos pirmenybes ir dėl įtampos, sirgalių nesužaidėme gerų rungtynių ketvirtfinalyje. Aišku, kaip susidoroja su įtampa, lemia žaidėjai, jų charakteris, kiti dalykai.
Yra klausimų, į kuriuos neturiu atsakymo. Pavyzdžiui, dėl krepšinio namų – esame krepšinio šalis, bet nežinau, ar jie reikalingi.
Laikas geriau parodys. Juk, kai Algirdas Brazauskas statė Valdovų rūmus mes visi, tarp jų ir aš, koliojomės: kur leidžiami pinigai? Tačiau dabar lyg ir visi gerai vertina Valdovų rūmus.
– Daug staigmenų šiame pasaulio čempionate – kas lemia tai, kad favoritai griuvo?
– Matote, žvaigždės krepšinyje yra labai svarbu. Kalbu apie tokius žaidėjus, kurie gali tempti komandas paskui save.
Pastarosiose olimpinėse žaidynėse Kevinas Durantas nešė JAV rinktinę ant pečių – niekas negalėjo jo sustabdyti.
Pažiūrėkime, kaip šiame čempionate sukasi daugumos komandos žaidimas. Australija turi Patty Millsą. Aišku, ir ir kitų stiprių žaidėjų, bet vis tiek viskas sukasi, statomos užtvaros, kad kuo daugiau galimybių turėtų P.Millsas.
Prancūzų rinktinėje – Evanas Fournier arba Nando De Colo. Nors jie turi Nicolą Batumą, kitų gerų žaidėjų, vis tiek viskas sukasi apie lyderius.
Kas yra lyderis JAV rinktinėje? Man sunku atsakyti. Matyt, klausimų kyla ir amerikiečiams.
Kai Serbija prarado Milošą Teodosičių, jiems reikėjo perorientuoti žaidimą ant Bogdano Bogdanovičiaus, Nikolos Jokičiaus, bet jie sutiko varžovus, kuriems tai buvo gera diena.
Pati pasaulio čempionato formulė yra žiauri. Kartais gali žaisti gerai, bet pralaimėjus vieną mačą – krenti lauk. Tie, kurie žaidžia NBA, jie prie to neįpratę. Jie žaidžia reguliarų sezoną arba atkrintamųjų varžybų serijas. Ar NCAA varžybose visada nugali stipriausias universitetas? Ne. Eurolygoje visada nugali pati stipriausia komanda? Visko būna.
Kalbant apie lyderius – ar turime mes jį? Esame labiau komandinė rinktinė, ryškaus lyderio neturime. O neturime, nes neužauginame.
Talentai negimstama, juos reikia užauginti, saugoti. Galbūt jų bus ateityje.
– Kokią Lietuvos krepšinio ateitį matote?
– Dabar mes negalime pasakyti, kad esame stipresni už ispanus ar prancūzus. Ir ateityje nebus paprasčiau.
Turime suprasti, kad nesame patys geriausi ir gražiausi.
Buvome tokie, kai turėjome Sabą, Marčiulionį, Kurtį, Karnišovą. Tada buvo komanda, kuri negalėjo nukristi žemai, nes tiesiog buvo geresni už kitus.
Dabar turime viską pasiimti dantimis.