Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo olimpines žaidynes stebės iš namų, o medalių sausra su pralaimėjimu prieš aukso amžių išgyvenančią Slovėniją prasitęsė bent iki septynerių metų.
Fenomenalaus Luka Dončičiaus nesulaikiusi Dariaus Maskoliūno vadovaujama komanda Nemuno saloje vykusiame atrankos finale krito 85:96. Jai nepadėjo ir didžiulis palaikymas tribūnose – apie 11 tūkstančių sirgalių.
Taip nutrūko nuo 1992-ųjų besitęsusi graži olimpinė tradicija, kuri žmonėms kėlė pasididžiavimą. Vieni naują įrašą Lietuvos krepšinio istorijoje prilygina tragedijai, kiti – nusivylimui, o treti pirštu baksnoja į kreivą FIBA langų sistemą bei išaugusį bendrą krepšinio lygį Europoje ir visame pasaulyje.
Mintimis apie susidariusią situaciją su 15min pasidalijo ir didelį antspaudą rinktinės istorijoje palikęs, ilgiausiai prie nacionalinės komandos vairo (1997–2001 ir 2012–2016 m.) dirbęs strategas Jonas Kazlauskas.
Šis specialistas su pagalbininkais parvežė Sidnėjaus olimpinę bronzą (2000 m.) bei du sidabrinius komplektus iš Europos pirmenybių (2013 ir 2015 m.).
„Kadangi dalyvavome visose olimpinėse žaidynėse, nepatekimas į jas mums yra labai skaudus. Nepatekome pirmą kartą. Bet jei analizuotume visą krepšinio situaciją, yra daug rinktinių, kurios irgi praleisdavo olimpines žaidynes. Svajoti, kad visada ten būsime... Taip, reikia tai daryti, bet visada taip būti negali“, – 15min sakė 66-erių J.Kazlauskas, LKF rinkimuose rugsėjį dalyvausiantis su naujus vėjus žadančia Roberto Javtoko komanda.
Iš Panevėžio kilęs strategas situaciją palygino su karčiausiomis rinktinės nesėkmėmis istorijoje.
1992-aisiais Barselonoje šalies krepšininkai iškovojo olimpinę bronzą, Lietuva buvo euforijoje, bet po metų nepatekome į Europos čempionatą, kai atrankoje Vroclave krepšininkai nusileido kukliai Baltarusijos komandai.
J.Kazlausko vedami lietuviai 2000-aisiais iš Sidnėjaus netikėtai parsivežė bronzą, tačiau jau kitąmet pasirodymą Europos pirmenybėse baigė dar prieš atkrintamąsias, kai visu gražumu juos nuplovė įspūdingą toliašaudę artileriją atidengę latviai.
1993-iaisiais ir 2001-aisiais yra metai, kai Lietuvos krepšiniui buvo ruošiami vainikai, bet abu kartus gedulą vos per porą metų keitė džiaugsmas ir žaidimuose Europos pirmenybių finaluose.
Antroji vieta emocijomis ir lietuvių protestu pažymėtuose Atėnuose ir triumfas trispalve nudažytame Stokholme. Lietuvos krepšinis ir kilo, ir krito, bet niekada nemirė, visada radęs būdą grįžti ant išsvajotos apdovanojimų pakylos.
Kartais reikia sukrėtimo, kad krepšinis atsispirtų ir vėl eitų į viršų.
Rinktinė per Manto Kalniečio pirštų galiukus pateko į Europos pirmenybes, link olimpinių žaidynių plyštančia širdimi atsimušė į Luką Dončičių ir Slovėniją, o dabar Lietuvos krepšinis pasitiks rinkimus, atnešiančius du žmones į svarbiausius postus – vyriausiojo trenerio ir federacijos prezidento.
„Kiekvieną kartą, kai kam nors pralaimėdavome skaudžiai, atrodydavo, jog viskas yra blogai ir krepšinis sugriuvo. Bet visada po smūgių kėlėmės, apsitvarkydavome ir medaliai grįždavo. Jau daug kartų sakiau, jog mums trūksta talento ties perimetru. Reikia galvoti, kaip žaidėjai galėtų užaugti ir būti rinktinėje, ką daryti, jog tie perliukai, dabar esantys sporto mokyklose, nedingtų. Nes dauguma jų dingsta. Išvažinėja ir jų nebėra. Jei jie nedings, medaliai vėl bus“, – 15min sakė J.Kazlauskas.
Dar neregėtas medalių badas nutrūkti gali už metų keturiose valstybėse Vokietijoje, Čekijoje, Sakartvele ir Italijoje vyksiančiame Europos čempionate. Bet lengva nebus. Jau grupių etape lietuvių laukia olimpinėse žaidynėse vietą išsikovojusios Prancūzijos, Vokietijos ir Slovėnijos komandos bei Vengrija su Bosnija ir Hercegovina.
Užduotys rinktinei lengvesnės netaps, tad gal neverta gaišti laiko ir derėtų rinkimus paankstinti?
Tinklalapyje 15min – interviu su Jonu Kazlausku apie naują įrašą Lietuvos krepšinio istorijoje, būtinus pokyčius bei sprendimus, ir neaiškią ateitį.
– Jonai, šalies rinktinė pirmą kartą nepateko į olimpines žaidynes. Ar tai didelis smūgis šalies krepšiniui?
– Kadangi dalyvavome visose olimpinėse žaidynėse, nepatekimas į jas mums yra labai skaudus. Nepatekome pirmą kartą. Bet jei analizuotume visą krepšinio situaciją, yra daug rinktinių, kurios irgi praleisdavo olimpines žaidynes. Svajoti, kad visada ten būsime... Taip, reikia tai daryti, bet visada taip būti negali.
– Ko lietuviams pritrūko kovoje su Slovėnija?
– Krepšinis dabar madingas daugiau perimetro žaidėjais ir tritaškiais metimais. Turime pasakyti, kad šiose pozicijose Slovėnija turėjo stipresnių žaidėjų, o mes stipresnių žaidėjų turėjome po krepšiu. Tiek dvikovoje su Lenkija, tiek prieš Slovėniją teisėjai po krepšiais leido kautis labai grubiai. Neleido jokio kontakto ir prisilietimo prie perimetro. Net keista buvo. Tai mums buvo neparanku.
Ir šiaip, mes maža tauta, mums reikia užsiauginti žaidėjus. Jau ilgą laiką kalbame apie tai. Išsisukdavome komandiniu krepšiniu, bet taip visada nebus.
– Galbūt turėti du geriausius krepšininkus vienoje pozicijoje yra ne tik palaima, bet ir prakeiksmas? Kiek Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio duetas aikštelėje lietuvius ne tik traukė, bet ir stabdė gynyboje ir puolime?
– Jiems reikia žaisti kartu, bet reikia ir susižaisti. Kiek laiko rinktinė turėjo pasiruošimui? Kelias dienas. Netgi rimtų draugiškų rungtynių nebuvo. Reikia, kad jos būtų ne tokios, kur laimi 20–30 taškų, reikia tokių, kad galėtum rimtai pasitikrinti jėgomis. To nebuvo. Viskas susidėjo – ir COVID-19, ir užsitęsę nacionaliniai čempionatai, ir kiti dalykai. Žinoma, kiekvienas treneris nori žaisti su savo geriausiais žaidėjais. Norint žaisti kartu su Jonu ir Domu, reikia paruošti ne tik puolimo, bet ir gynybos schemos, kad tavęs varžovai nebaustų. Puolime žvaigždės gali kažką išspręsti individualiai, bet kamuolys turi iki jų nueiti.
– Derinių lentos į rankas nebuvote paėmęs nuo 2018-ųjų, bet krepšinį vis tiek stebite trenerio akimis. Kiek yra emocijų, kai žiūrite Lietuvos rinktinės žaidimą, kai jai nesiseka?
– Aišku, kad nervinuosi. Esu jau ne kartą minėjęs, kad nacionalinėje rinktinė yra viso ko viršūnė. Nervinuosi, bet suprantu, kodėl tai vyksta.
– Esate stebėjęs ne vieną kartą krepšininkų. Kur Luką Dončičių reitinguotumėte geriausių europiečių žaidėjų istorijoje sąraše?
– Sunku pasakyti. Žinoma, kad jis labai talentingas žaidėjas. Matosi, kad neseniai baigęs sezoną, nesiilsėjęs ir esantis geroje sportinėje formoje.
Palyginti su Draženu Petrovičiumi? Labai skirtingi žaidėjai. Draženas buvo visiškai atakuojantis krepšininkas. Luka labai išplečia aikštelę, labai gerai mato aikštę, pats gerai atakuoja krepšį ir kūną gerai išnaudoja.
Bet kai žaidžia tokie krepšininkai kaip Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis ar Luka Dončičius, tai ir teisėjai privalo būti labai kvalifikuoti. Nemačiau kvalifikuoto teisėjavimo nei rungtynėse su Lenkija, nei su Slovėnija. Kartais atrodė, jog teisėjai nori nusifotografuoti su žvaigždėmis, o ne teisėjauti.
– Dirbo arbitrai ir iš Pietų Amerikos, Argentinos bei Puerto Riko. Gal derėtų tokiems mačams vertėtų skirti daugiau europietiško krepšinio patirties turinčius teisėjus?
– Kaip bebūtų, Eurolygos teisėjai neteisėjavo. Kiek gerų arbitrų nedirba? Tas karas tarp FIBA ir Eurolygos niekam nereikalingas ir niekam nenaudingas. Kai teisėjai skirtingai traktuoja epizodus – vienus tai pakelia, kitus žlugdo. Negaliu sakyti, kad pralaimėjome dėl teisėjų. Slovėnai laimėjo pelnytai. Bet tas skirtingas traktavimas... Aš jau po rungtynių su Lenkija sakiau, kad teisėjavimas yra baisus. Vietomis žaidėjai buvo apsikabinę. Atrodė, kad du imtynininkai vaikšto po trijų sekundžių zoną.
– Po pralaimėjimo atsistatydino vyriausiasis rinktinės treneris Darius Maskoliūnas. Ar teisingas sprendimas?
– Trenerio darbe visada kaltas būna treneris. Pas mus jau taip yra priimta. Kai kuriais atvejais trenerio kaltės gali ir neįžiūrėti.
– Kaip įvertintumėte pusantrų metų D.Maskoliūno darbą rinktinėje?
– Treneriams apie kitų trenerių darbą kalbėti yra negražu.
– Ar už rezultatus atsakingas tik vyriausiasis treneris?
– Federacija irgi atsakinga. Visada taip buvo. Nesvarbu, kas būtų treneris. Paskutiniais metais rinktinę labai veikė korona, išblaškymai bei nepilnavertės treniruotės. Tuo labiau, kad kiekvienoje šalyje buvo skirtinga situacija. Ir pasiruošimai skirtingi. Vieni turėjo daugiau laiko pasiruošti, turėjo daugiau rungtynių bei anksčiau baigė čempionatus, kiti vėliau pradėjo ir ruošėsi sudėtingiau.
– Ar teisinga, jog naujo LKF prezidento bei vyriausiojo trenerio yra laukiama rugsėjį? Kam delsti, jei olimpinis ciklas pasibaigė?
– Nežinau, gal yra paskirta data ir nebesinori jos keisti? Galvoju, kad naujam atėjusiam prezidentui būtų lengviau ir greičiau kibti į darbus. Nematau nieko blogo, jei rinkimai būtų paankstinti.
– Kas turėtų tapti naujuoju nacionalinės komandos vairininku?
– Pavardės jau yra vardinamos, man nėra ką daug pridurti. Reikia ramiai susėsti, galvoti ir kalbėti, kokia yra tų žmonių situacija, kaip, kas ir kodėl. Todėl tie rinkimai ir galėtų būti truputį anksčiau.
– Ar įsivaizduojate variantą, jog vyriausiuoju rinktinės treneriu dirbtų Šarūnas Jasikevičius, bet tik pagrindiniuose turnyruose, o per langus komandai vadovautų kitas laikinas strategas?
– Galvoju, jog šis variantas jau buvo svarstomas, kai į rinktinę ėjo dirbti Darius Maskoliūnas. Aš tame nedalyvavau, negaliu komentuoti daug, tik nuogirdas girdėjau. Tai naujo prezidento prerogatyva. Jis turi apvarstyti visus šiuos klausimus ir priimti sprendimą.
– Ar naujas rinktinės vedlys turėtų dirbti tik rinktinėje, ar šį darbą galima sėkmingai derinti su veikla klube?
– Kiekvienas žmogus nori dirbti ir nori dirbti savo mėgstamą darbą. Bet jis nori ir užsidirbti. Situacija tokia, jog rinktinėje niekada neužsidirbsi tiek, kiek klube.
– Šešeri metai be rinktinės medalių. Ko trūksta, kad komanda užliptų ant apdovanojimų pakylos?
– Kiekvieną kartą, kai kažkam pralaimėdavome skaudžiai, atrodydavo, jog blogai ir krepšinis sugriuvo. Bet visada po smūgių kėlėmės, apsitvarkydavome ir medaliai grįždavo. Jau daug kartų sakiau, jog mums trūksta talento ties perimetru. Reikia galvoti, kaip žaidėjai galėtų užaugti ir būti rinktinėje, ką daryti, jog tie perliukai, dabar esantys sporto mokyklose, nedingtų. Nes dauguma jų dingsta. Išvažinėja ir jų nebėra. Jei jie nedings, medaliai vėl bus.
– Atrodo, kad puiki karta auga 2000-ųjų gimimo metų, kurioje yra talentingų gynėjų kaip Rokas Jokubaitis, Dovydas Giedraitis ar šalia esantys Arnas Velička ir Augustas Marčiulionis.
– Kiekvienais metais kalbame, kad turime perspektyvią kartą ir perspektyvius žaidėjus. Laukiame ir laukiame jų įsiliejimo, bet nesulaukiame. Nenoriu būti blogu pranašu, bet norėčiau, kad jie įsilietų greičiau. Kai vyrų rinktinė labai stipri, skina medalius vienus po kitų, tuomet nėra vietos įsilieti. Bet kai taip nėra, matosi, jog reikalingas papildymas, bet jis neįsilieja, tuomet yra blogai.
– Gal atrankos yra puikus metas išbandyti jaunimą rinktinėje?
– Rinktinė yra rinktinė. Joje turi žaisti stipriausi. Jei atrankoje žaidžiame neaišku prieš ką, tuomet manęs toks variantas netenkina. Galime organizuoti antrą rinktinę ar jaunimo rinktinę, kur žaidėjai galėtų tobulėti, bet rinktinė, kuri kaunasi dėl patekimo kažkur ar dėl medalių, ten turi žaisti geriausi.
Eurolygai ir FIBA vieną kartą reikia baigti ginčus ir išspręsti problemą ir klausimus.
