Turbūt tai ne tas atvejis, kai širdis skyla į dvi dalis, bet ji turėjo plakti tankiau Jonui Kazlauskui sekant Eurolygos ketvirtfinalio seriją – juk joje susidūrė abu jo anksčiau treniruoti klubai.
63 metų treneris prieš du dešimtmečius „Žalgiryje“ pradėjo savo karjerą ir pakilo į elitą, Kauno komandą atvedęs į pačią viršūnę Europos taurės varžybose 1998 metais ir Eurolygoje 1999-aisiais.
1994–2000 m. žalgiriečius treniravęs krepšinio matematikas pridėjo ranką ir prie Šarūno Jasikevičiaus krepšininko karjeros šio jaunystėje bei vadovavo būriui dabartinių žalgiriečių Lietuvos rinktinėje.
J.Kazlausko likimas supintas ir su Pirėjo „Olympiakos“, kuris 2004–2006 metais nebuvo toks turtingas, bet Graikijoje tarptautinę karjerą pradėjęs Lietuvos krepšinio specialistas tada įdėjo daug pastangų, kad išvestų klubą tinkamu keliu. Dabartinis „Olympiakos“ treneris Ioannis Sfairopoulas buvo J.Kazlausko asistentu Graikijoje ir Maskvos CSKA klube.
Šį sezoną, treniruojant Guangdongo „Southern Tigers“ klubą, su kuriuo Kinijos lygoje pasiekė pusfinalį, J.Kazlauskui nebuvo paprasta sekti „Žalgirio“ nuotykius Eurolygos reguliariajame čempionate, nes rungtynių Europoje metu Kinijoje būdavo apie 3 valanda nakties.
„Olympiakos“ buvo kita stotelė. Negaliu sakyti, kad prasta, bet... „Žalgiris“. Čia – savi.
Tačiau grįžęs į Lietuvą, jis matė visas penkias pastarąsias „Žalgirio“ dvikovas su „Olympiakos“ – paskutinį reguliariojo sezono mačą ir keturias ketvirtfinalio rungtynes, o jos suteikė daug emocijų.
„Jos buvo labai teigiamos“, – sakė J.Kazlauskas, kai „Žalgiris“ ketvirtfinalio serijoje iki trijų pergalių 3:1 nugalėjo „Olympiakos“ ir įžengė į Eurolygos finalo ketverto turnyrą.
– Ar jus užplūdo daugiau emocijų dėl to, kad esate treniravęs abi komandas – ir „Žalgirį“, ir „Olympiakos“? – 24sek paklausė J.Kazlausko.
– Žinote, su „Žalgiriu“ aš užaugau. Šios komandos treneriu buvau šešerius metus, liko daug pasiekimų ir prisiminimų.
„Olympiakos“ buvo kita stotelė. Negaliu sakyti, kad prasta, bet... „Žalgiris“. Čia – savi.
– Kokie buvo pagrindiniai veiksniai, nulėmę „Žalgirio“ pergalę ketvirtfinalyje prieš serijos favorite laikytą Pirėjo komandą?
– Tiesą sakant, aš šiek tiek tikėjausi, kad „Žalgiris“ gali nugalėti. Nors nemačiau tiek daug Eurolygos rungtynių, kad galėčiau drąsiai teigti, bet stebėdamas paskutiniąsias reguliariojo sezono rungtynes ir pirmąjį ketvirtfinalio mačą pastebėjau, kad jų scenarijus panašus.
Matėsi, kad „Olympiakos“ neranda priešnuodžių „Žalgiriui“.
– Labiau dėl paties „Žalgirio“ žaidimo ar tos traumų epidemijos, kuri kankino Graikijos klubą?
– Nereikia nuvertinti „Žalgirio“ ir kalbėti apie varžovų traumas ir ligas. Tai buvo „Olympiakos“ problemos.
Psichologiškai „Žalgiris“ pasirodė žymiai stipresnis už savo varžovą.
Svarbiausia, kad „Žalgiris“ žaidė fantastiškai. Aš daug tikiuosi iš jų finalo ketverte.
Jie kovėsi puikiai. Galvojau, kad gali būti sunkios ketvirtosios ketvirtfinalio rungtynės, nes „Žalgiris“ pirmavo 2:1 ir iš tiesų turėjo ką prarasti – juk žaidė namie ir žinojo, kad pralaimėjimo atveju, neduok Dieve, lauktų lemiamas mačas išvykoje.
Nepaisant to, „Žalgiris“ parodė fantastišką krepšinį ir įmetė 101 tašką! Ir tai padarė puikiu pataikymu. Psichologiškai „Žalgiris“ pasirodė žymiai stipresnis už savo varžovą.
– Kaip manote, kas lemia tokią psichologiją?
– Viskas ateina nuo trenerių, nuo Šarūno ir jį supančių žmonių. Apie visą štabą girdėjau daug gerų atsiliepimų.
Kita vertus, pažiūrėkite, kaip sudaryta „Žalgirio“ visa piramidė. Iš to galėtų pasimokyti visos kitos komandos.
Gabiausi vaikinai eina į „Žalgirį“. Šiuo metu tai pats patraukliausias klubas Lietuvoje. Bet sugebėti privilioti visus talentus neužtenka, reikia suteikti geras sąlygas. Tai ir yra visa sistema.
– Tos sistemos viršūnėje yra žaidėjai. Kurie jų daugiausia prisidėjo prie „Žalgirio“ pergalių?
– Be vietinių ryškių žaidėjų niekada nesukursi geros komandos. Tai yra neįmanoma.
Pirėjo „Olympiakos“ gretose galiausiai ir pasijuto to badas. Kai turi gerus vietinius žaidėjus, prie jų prikomplektuoti legionierius yra daug paprasčiau.
Kauno klube Paulius Jankūnas – kaip visada geras. Šiais metais ypatingas buvo ir Edgaras Ulanovas. Taip pat Antanas Kavaliauskas, Artūras Milaknis – visi jie įnešė labai svarų indėlį į pergalę. O toliau jau eina kiti žaidėjai, kai kurie jų „Žalgiryje“ žaidžia ne pirmą sezoną, jau gerai pritapo. Treneriui lengviau kurti komandą, kai yra aplink ką ją kurti.
Be to, reikia kantrybės. Klubai, kurie po pirmų nesėkmių ima keisti žaidėjus ir trenerius, neturi ateities. Reikia mokėti išgyventi. O „Žalgiris“ mokėjo. Juk pradžia ir pačiam Šarūnui nebuvo paprasta, pasitaikė pralaimėjimų ir didesniu skirtumu. Tačiau klubas užtikrintai ėjo tuo keliu, kol atsidūrė ten, kur turi būti.
Kitoms Lietuvos komandoms reikia mokytis iš „Žalgirio“.
– Ar šių laikų „Žalgiris“ jums bent kuo primena auksinę 1999 m. komandą, kurią jūs treniravote?
– Tai ta pati komanda, tas pats miestas, pasikeitė tik salė (juokiasi).
Čia vėl norėčiau sugrįžti prie klubo struktūros. Ar kada matėte, kad kuri nors arena, visi žiūrovai, būtų nusidažę per rungtynes viena spalva.
– Tai teko matyti tik NBA arenose.
– Man tokie gražūs dalykai daug pasako apie visą klubo organizaciją.
Kitoms Lietuvos komandoms reikia mokytis iš „Žalgirio“. Žinoma, kitų klubų biudžetai yra mažesni, bet esu pastebėjęs pareiškimų iš kitų komandų ir man atrodo, kad kai kurie žmonės nesugeba išgyventi nesėkmių.
– „Žalgiris“ turi ir Šarūną Jasikevičių, kuriam atitenka milijonas komplimentų dėl šio pasiekimo. Jūs esate treniravęs Šarūną pačioje karjeros pradžioje, ar jums pačiam neatrodo, kad jo kuriamas krepšinis kažkiek panašus į jūsų, ypač dėl gynybos?
– Galbūt jis truputį temperamentingesnis už mane (šypsosi).
Tačiau matau tame pliusą, jis drąsiai prakalbo apie tuos dalykus, kurie buvo labai skausmingi anksčiau. Atvažiuodavo kažkokie teisėjai, nuskriausdavo „Žalgirį“, jie išvažiuodavo, mes paburbėdavome dvi dienas ir pamiršdavome. O tada tai likdavo istorijos paraštėse.
Dabar jis kalba garsiai. Šarūnas turi puikų autoritetą, kaip buvęs tituluotas žaidėjas, o klubas jį palaiko – tai irgi labai svarbu. Tie rezultatai matyti.
– Ar teisėjavimas šioje serijoje buvo tinkamas?
– Manau, kad teisėjavimas šioje serijoje buvo gana objektyvus. Klaidų daro visi, bet kitas dalykas, ar jos būna tendencingos, ar ne.
– Galbūt kalbėjotės su „Olympiakos“ treneriu Ioanniu Sfairopoulu, kurį galima pavadinti jūsų mokiniu?
– Ne tas laikas. Nemėgstu lįsti žmonėms į dūšią, kai jiems sunku, kai jie užsiėmę darbais. Pats skrisiu į Graikiją, matyt, bus proga susitikti.
– Ar apskritai šis „Žalgirio“ pasiekimas jums atrodo didesnis nei 1999 metais, kai sezono pradžioje iš jūsų komandos irgi mažai kas tikėjosi stebuklų?
– Iš dalies. Tada buvo netikėtumas, nors metus prieš tai buvome laimėję Europos taurę.
Šių laikų „Žalgiris“ ir praėjusį sezoną garsiai apie save pareiškė, kai iki atkrintamųjų kovų trūko labai nedaug.
Paralelių tikrai yra. Ir tada, ir dabar „Žalgiris“ buvo tarp grandų. Ir dabar bus.
– Užsiminėte, kad daug tikitės iš „Žalgirio“ Eurolygos finalo ketverte Belgrade. Kokie jūsų tikėjimo argumentai?
– Kodėl gi mums netikėti „Žalgiriu“? „Žalgiris“ šį sezoną jau įveikė Maskvos CSKA, „Fenerbahče“ – tai didžiulės pergalės.
Kodėl gi mums netikėti „Žalgiriu“?
Finalo ketverte kova vyks iš vienerių rungtynių. Tokius klubus kaip CSKA ar „Fenerbahče“ slėgs didelė įtampa. Kiek pažįstu žmones iš CSKA (J.Kazlauskas yra treniravęs Rusijos klubą 2011–2012 m.), tą įtampą dažnai sukuria svarbūs žmonės iš klubo vidaus.
„Žalgirio“ tokia įtampa neslėgs, komanda žaidžia gerai, ji ir taip daug pasiekė. Manau, kad „Žalgiriui“ dabar viskas yra įmanoma.
