Sugrįžimo į LKL jis laukė 8 metus, bet aukščiausios Lietuvos krepšinio lygos klubo administracijoje išsilaikė tik du mėnesius ir tris dienas.
Per 64 dienas 37-erių vyras sukėlė tiek permainų, kiek klubai kartais neišgyvena per visus metus.
Atleistas treneris ir lyg zuikis iš skrybėlės ištrauktas naujas. Net šeši paleisti krepšininkai ir penki nauji pirkiniai. Tokia turbulencija sukrutino gan ramią Lietuvos krepšinio provinciją.
Bet „Lietkabelio“ prezidentas Alvydas Bieliauskas nesuprato sporto direktoriaus kuriamo viražo. Panevėžio klubo šeimininkas nusprendė atleisti Joną Vainauską, kol šis neatleido „Lietkabelio“.
Ilgai tylėjęs krepšinio revoliucionierius išskirtiniame interviu 24sek papasakojo apie skyrybų su „Lietkabeliu“ motyvus.
„Sakyčiau, tai buvo sensacija. Tai buvo sensacija, – neslėpė sukrėstas J.Vainauskas. – Tiek man, tiek kažkiek „Lietkabeliu“ besidomėjusiems žmonėms, su manimi dirbusiems tarptautinėje rinkoje. Tai visiškai nepaaiškinama sensacinga naujiena, kuri labai nuvylė.“
Po J.Vainausko šluotos efekto, savo veidą visiškai pakeitęs „Lietkabelis“ per 18 rungtynių pasiekė 9 pergales.
Kai gyvenimas Panevėžyje buvo ramus, panevėžiečiai po 9 rungtynių savo kraityje turėjo 5 laimėjimus.
Skirtumas – nedidelis, bet J.Vainauskas tikėjo, jog jo sukonstruotas projektas yra žymiai pajėgesnis už pirminę jo versiją. Interviu 24sek vyras atviravo, kad jis turėjo vilčių net mesti iššūkį „Žalgiriui“ Karaliaus Mindaugo taurės turnyre.
Iki idealaus scenarijaus pritrūko vieno sprendimo. To sprendimo belaukiant, matyt, ir įvyko lūžis mano ir Alvydo Bieliausko santykiuose.
Atleistas J.Vainauskas garsiai trenkia durimis.
Jis ieško, kam perduoti jam priklausančias „Lietkabelio“ akcijų dalis, ir negaili kritikos darbus tęsiančiai klubo administracijai.
24sek jums pateikia necenzūruotą Jono Vainausko interviu ir žvilgsnį į atleidimą iš „Lietkabelio“ iš jo perspektyvos.
J.Vainausko darbus ir jų rezultatus įvertinti galite patys.
– Jonai, kodėl iš tikrųjų buvote atleistas iš „Lietkabelio“?
– Iš tikrųjų, ta naujiena gerokai pablogino „Lietkabelio“ padėtį, kai buvo laikas ją gerokai gerinti. Toks „Lietkabelis“, koks pradėjo sezoną, neturėjo jokių šansų pasiekti nieko. Tai tapo akivaizdu labai greitai. Bet aš prisiėmiau atsakomybę tapti jungiančia grandimi tarp šeimininkų, žaidėjų ir trenerių.
Iš tikrųjų, per porą mėnesių, per nepilnus porą mėnesių, nuveikiau metų darbą. Ir iš tikrųjų labai pavargau.
Iki idealaus scenarijaus pritrūko vieno sprendimo. To sprendimo belaukiant, matyt, ir įvyko lūžis mano ir Alvydo Bieliausko santykiuose.
Į Jamaro Wilsono vietą buvome numatę du Eurolygos lygio įžaidėjus, kurie tuo metu buvo be darbo. Tik asmeninių pažinčių dėka, derybų meno ir pažadų, kompromisų dėka, buvo galima bent porai mėnesių į komandą prisivilioti tuos žaidėjus.
Tos derybos būtų pasibaigusios sėkmingai. Ir komandai nebūtų reikėję žengti tokių absurdiškų žingsnių, kaip pamesti jungiančią grandį – žmogų, kuris už viską atsakingas. Susigrąžinti žaidėją, kuris buvo atleistas rūbinėje po rungtynių su „Rytu“ (Jamaras Wilsonas, – aut. past.). Ir begalę kitų pasekmių.
Darbas Lietuvoje, lietuviško mentaliteto šeimininkų aplinkoje, yra gal ne kiek sunkiai paaiškinimas, bet reikalaujantis griežtų žodžių, kurių dabar negaliu pasakyti į eterį.
– Sprendimą jus atleisti priėmė „Lietkabelio“ šeimininkas Alvydas Bieliauskas. Koks buvo jo argumentas neoficialioje aplinkoje?
– Kad mes negalime pirma atleisti žmogaus, o po to derėtis į jo vietą ir laukti.
Na, o Alvydas Bieliauskas, sakyčiau... Vis dėlto kiškio širdis liūto kūne.
Mūsų blogiausias žaidėjas tuo metu buvo geriausiai apmokamas krepšininkas – Jamaras Wilsonas. Kas ir kodėl jį pasirašė – tokio lygio žaidėją už tokius pinigus, tai jau atskiras klausimas.
Prieš rungtynes su „Rytu“, palydėdamas kiekvieną žaidėją į aikštę, tariau jiems keletą žodžių. Jamaro paprašiau duoti mums tris nuoširdžias krepšinio minutes.
Jis tada jau žinojo, kad jam ieškomas kitas klubas. Gal net pajėgesnis, bet bent ne už mažesnius pinigus. Wilsonas buvo pirmas žaidėjas per mano 20 metų karjerą, nusijuokęs man į veidą.
Kai išėjo į aikštę ir padarė šešias klaidas, jis buvo neabejotinai iškart atleistas.
Į jo vietą buvo numatytas ne vienas kandidatas. Trečias iš tų kandidatų – vienas amerikietis iš Adrijos lygos, kuris būtų dviem galvomis aukštesnio pajėgumo nei Jamaras Wilsonas. Net jei Jamarui būtų reikėję sumokėti nedidelę kompensaciją, būtume iš to tik išlošę.
Buvo daug įtemptų sprendimų. Man jie patinka. Aš mėgstu dirbti įtampos sąlygomis. Na, o Alvydas Bieliauskas, sakyčiau... Vis dėlto kiškio širdis liūto kūne.
– Kaip atrodė tas paskutinis pokalbis tarp jūsų ir Alvydo Bieliausko? Kaip bandėte kontrargumentuoti jo sprendimo motyvams?
– Toje vietoje buvo pasakyti žodžiai, kurie nesakomi į eterį.
Tų derybų akivaizdoje aš jau 12 dienų buvau nematęs savo dukros, nemiegojęs 48 valandas. Kai žmogus tokiomis aplinkybėmis pradeda man argumentuoti ir sakyti... Mes kalbame apie tą patį kaimietišką krepšinio ir gyvenimo suvokimą.
Nežinau, dėl to ar ne, bet savo gimtojo miesto komandą išprovokavau nupirkti centrą Arciomą Parachouskį
Kaip sakydavo Bieliauskas, štai, Morrisonas, nepataiko iš po krepšio, kreivarankis, kas galėjo tokį nupirkti? Staiga po to nepataiko į krepšį Dimecas, Čakarevičius. Negalime kalbėti ta pačia kalba apie skirtingo lygio žaidėjus. Negali jie vieną dieną būti dievai, o kitą beverčiai.
Rungtynių su „Rytu“ Vilniuje ir Panevėžyje skirtumas buvo tas, kad, nežinau, dėl to ar ne, bet savo gimtojo miesto komandą išprovokavau nupirkti centrą Arciomą Parachouskį. Užkamšyti spragą, per kurią mes juos ir daužėme. Parachouskis yra vienas pajėgesnis už visą „Lietkabelio“ priekinę liniją. Tiek pinigais, tiek patirtimi, tiek meistriškumu.
Mes turėjome iš naujo atrasti laiko, kaip žaisti, kaip prisitaikyti. To laiko, deja, mes neturėjome.
Sakyčiau, kad tos rungtynės su „Rytu“ Siemense mano širdžiai buvo didelis atpildas už darbą. Jos išprovokavo „Rytą“ pažvelgti giliau į save ir priimti sprendimą, kuris klubui yra sezoną gelbėjantis.
– Atvykote į „Lietkabelį“ ne tik kaip naujasis sporto direktorius, bet ir klubo dalininkas. Atleidęs jus iš sporto direktoriaus pareigų, „Lietkabelis“ informavo, kad jūs liekate vienu iš komandos dalininkų. Kas bus su jūsų dalimis?
– Toks informacijos paskelbimas be mano žinios yra, nežinau, ne prasta žurnalistika ar vadyba, bet tiesiog šmeižtas. Jokiu dalininku nelieku.
Tapdamas dalininku, įsipareigojau sutvarkyti komandą. Ją pakeisti iš tokios komandos, kuri sulipdyta bet kaip ir neaišku už kokius pinigus, į komandą.
Noriu pabrėžti, kad neturėjome iš ko stiprintis. Mes pakeitėme komandą. Žaidėją priderinome prie žaidėjo, charakterį prie charakterio, trenerį prie trenerio. Mažą „Lietkabelio“ klubą kažkur uždėjome ant didelio Europos žemėlapio kuklioje vietoje.
Norint stiprintis, tokiam „Rytui“, turinčiam 6-7 pajėgius žaidėjus, užtenka nusipirkti Parachouskį ir tai jau yra pastiprinimas. O mes keitėme komandą. Iš ne komandos į komandą.
Beveik viskas pavyko. Tiek trenerių štabe, tiek žaidėjų gretose, tiek personale. Tik, manau, vienintelis žmogus, kuris krepšinyje niekada nemirs, tai Martynas Purlys.
Tai žmogus, kurio veidas švytėjo Panevėžio „Lietkabeliui“ net ne 24 taškais, o dar 40, pralaimėjus „Neptūnui“.
Kai pats laimingiausias žmogus po pralaimėjimo yra ne kas kitas, o klubo direktorius, tai yra mažų mažiausiai prieš bet ką, kuo tikiu sporte.
– Ką turite omenyje? Jis jums kišo pagalius į ratus? Nepadėjo taip, kaip tikėjotės?
– Man jo pagalbos nereikia. Man reikia turėti žinių šiek tiek ir sugebėjimų. Pakankamai su šypsena žiūriu į tokius veikėjus.
Bet kalbu apie žmogaus reakciją po rungtynių. Visi mes pralaimime 20, 30, 40 taškų, laimime 20. Bet tą darome visi – kaip komanda. Tai mentalitetas, kurį bandžiau įskiepyti Panevėžyje.
Bet kai po beviltiškai pralaimėtų rungtynių, kurias, turbūt, atėjo laikas pralaimėti dėl daugybės permainų – negali visko keisti iš eilės ir dar išlošinėti rungtynių, pats laimingiausias žmogus po pralaimėjimo yra ne kas kitas, o klubo direktorius, tai yra mažų mažiausiai prieš bet ką, kuo tikiu sporte.
– Užsiminėte apie daugybę žaidėjų permainų. Žaidėjai jausdavosi blogai nežinodami, ar kitą rytą nebus atleisti. Nemanote, kad jos galėjo išbalansuoti klubą ir įnešti nereikalingo nerimo?
– Kaip ir sakiau, iš esmės tai juos visus po truputį atsijojo. Krepšininkus nuo ne krepšininkų. Sportininkus nuo ne sportininkų. Žmones, kurie atvažiavo dėl krepšinio, nuo žmonių, kurie atvažiavo dėl pinigų.
Per FIBA langą stovykloje Druskininkuose jau turėjome gerą mažos žemai Europos taurėje esančios, bet save gerbiančios ir save vertinančios lietuviškos komandos veidą, su kuriuo važiavome į Siemensą ir aplošėme komandą, kuri kaip ne kaip savo gretose turi ženkliai daugiau individualiai stiprių žaidėjų.
Tai buvo tos rungtynės, kurios atskleidė „Lietkabelio“ permainų kokybę (panevėžiečiai Vilniuje nugalėjo „Rytą“ 94:83, – aut. past.).
– Po tų antrųjų rungtynių su „Rytu“, kurias pralaimėjote 22 taškais, atleidote įžaidėją Jamarą Wilsoną, nors naujų žaidėjų registracija FIBA Čempionų lygoje „Lietkabeliui“ jau buvo nebegalima. Kaip tai paaiškinti?
– Mes pralaimėjome FIBA čempionų lygą Antverpene. Ta dalis yra ir mano kaltės. Be jokios abejonės, ir trenerio, ir žaidėjų, bet pasirinkome blogą taktiką. Mūsų planas nepasiteisino.
Visada grįžtu į sezono pradžią ir sakau, kad jei būtume nugalėję Antverpeno klubą namuose 40 taškų, kiek jie buvo verti gauti Lietuvoje, mums tos rungtynės neberūpėtų. Bet tai būtų pasiteisinimas ir tokių aš neieškau.
Pasirinkome neteisingą taktiką, kuri nepasiteisino. Pralaimėjome, o žaisti tokioje stiprioje grupėje dėl patekimo į kitą etapą tik su iš esmės teoriniais šansais, nemanau, kad būtų buvę labai prasminga.
Kitas dalykas, Wilsonas tik išėjęs ant parketo visada prarasdavo kamuolius, visada per jį mes pralaimėdavome gynyboje, nes jis yra senas, pavargęs ir nemotyvuotas.
Prisiminkite, kad jo nebuvo stovykloje Druskininkuose, nebuvo su „Rytu“... Na, išėjo sužaisti kelias minutes, bet Mantas Rubštavičius (16-metis „Lietkabelio“ žaidėjas, – aut. past.) galėjo išeiti vienodai taip pat. Nes tuo metu Wilsonas buvo užsiėmęs atstovavimu Suomijos rinktinei.
Wilsonas yra žmogus, kuris mūsų komandoje nieko nekeitė. Jis buvo ar nebuvo, mūsų žaidimas nuo to nelabai keitėsi.
Tad ieškojome pastiprinimo žvelgdami į LKL bei Karaliaus Mindaugo taurės turnyrą. Jeigu toks klubas kaip „Lietkabelis“ konkurencingose varžybose kada nors per savo istoriją galėjo nugalėti „Žalgirį“, tai nebent „Siemens“ arenoje (KMT finalo ketverto vieta, – aut. past.), kuri dabar yra dabartinio „Lietkabelio“ namų aikštė. Aplošti „Žalgirį“ ir laimėti taurę – tai buvo tada, Siemense.
Tie Eurolygos lygio įžaidėjai buvo orientuoti į dviejų mėnesių kontraktus. Vėliau jie būtų davę langą susigrąžinti sumokėtus pinigus už atlyginimą. Davę langą nusipirkti naujus žaidėjus. Mes būtume visai ramiai žaidę dėl taurės ir „Žalgiriui“ metę geriausią iššūkį Vilniuje, kokį tik būtume galėję.
Ar būtų +1, ar -40, būtume įdėję viską, ką turime.
– Ar Wilsono pakeitimas būtų buvęs paskutinis Jono Vainausko manevras „Lietkabelyje“?
– Aš dar labai norėjau sustiprinti trenerių štabą. Reikėjo dar dviejų žmonių: vieno fizinio rengimo trenerio ir vieno video skauto, kuris būtų nuėmęs krūvį nuo Buškevico. Kuris, beje, neįtikėtina, bet per tuos metus, kiek nesimatėme, tapo labai solidžiu treneriu.
O žaidėjų rotacijoje Wilsono pakeitimas būtų paskutinis. Dar būtume registravę Giną Mulevičių – žaidėją, kuris sportuoja su „Lietkabeliu“ nuo mano atėjimo.
Kitas dalykas, buvo mūsų biudžeto galimybių ribos. Kalbant apie tą patį biudžetą, tie pinigai, kurie turėjo įplaukti su mano atėjimu kaip klubo dalininko, jie jau buvo atsidūrę klubo sąskaitoje.
Labai gaila, kad atidaviau savo sportines žinias, visas jėgas, širdį, artimiausios aplinkos pinigus, ir likau tokioje vietoje, kuri nuvilia.
– Mano žiniomis, prieš Kalėdas dalis jūsų žadėtų į „Lietkabelį“ atnešti pinigų pasiekė klubo sąskaitą. Kokia tai buvo dalis? Ar įnešėte visus pažadėtus pinigus?
– Jei būtume tęsę darbą, būčiau ieškojęs ir daugiau finansų.
Neabejotinai, kad kai aš kalbu dėl pinigų nuo savo komandos, tai vienas dalykas. Bet kai dabar esu apribotas darbui Lietuvoje, jeigu aš kažkieno iš savo artimiausios aplinkos paprašyčiau dar pinigų sportinei veiklai, jie sakytų: „palauk, „Lietkabeliui“ davėme, kiek dar nori?“
Iš esmės, šitas etapas pabaigė mano karjerą Lietuvoje.
– Viskas? Daugiau nedirbsite jokioje Lietuvos krepšinio komandoje?
– Nebematau čia savęs iš viso.
Esu dėkingas likimui už galimybę oriai atsisveikinti su „Siemens“ arena. Su savo krepšinio šventove.
Ne pergalė prieš „Rytą“ buvo svarbiausia. Ne žaidėjai. Bet norėjau parodyti krepšinį tiems žmonėms, kurie daug daug metų, daugiau nei dešimtmetį, mano laikais ėjo į „Siemens“, prieš tai – senąją „Ryto“ areną. Jie pamatė krepšinį. Tas krepšinis, kurį mes žaidėme kaip „Lietkabelis“, buvo artimesnis „Siemens“ arenai nei tas, kurį žaidė „Rytas“.
Tame nebuvo jokio pareiškimo. Tai buvo mano atsisveikinimas su savo namais.
– Jonai, kas ta jums artima aplinka, kuri įnešė į „Lietkabelio“ sąskaitą pinigus? Kiek pagrįsta teorija, kad už tų pinigų yra jūsų tėvas Gedvydas Vainauskas?
– Tai buvo prielaida. Lietuvoje visi su visais susiję. Jeigu kažkas norėtų man padėti, o mano tėtis labai tam priešintųsi, tai neaišku, kurie argumentai nusvertų.
Šalis yra maža. Bet mano atėjimas į „Lietkabelį“ su mano tėčiu turi mažai bendro. Nes jei būtų turėjęs kažką bendro, tai mano atleidimas iš „Lietkabelio“ sporto direktoriaus būtų tiesiog neįmanomas.
Turint omenyje visiškai skirtingą mano tėčio ir Halės turgaus šeimininko Bieliausko svorį.
– Į „Lietkabelį“ atėjote ne tik kaip sporto direktorius, bet ir klubo dalininkas. Kam dabar atiteks jūsų dalys?
– Jos neatiteks niekam, nes po paskutinių vienas kitam pasakytų žodžių Alvydui Bieliauskui, jokio kito pokalbio nebuvo ir būti negali.
Naudodamasis proga, tas dalis norėčiau perleisti žmogui, kuris įsipareigotų kažkokia suma paremti „Lietkabelį“ bent porą metų. Ir tiek. Laukiu pasiūlymų, kas norėtų tapti vienu Lietuvos krepšinio klubo pagrindinių savininkų.
– Ne vienas Lietuvos krepšinio bendruomenės asmuo teigė, kad iki antrųjų rungtynių su „Rytu“ pradingote ir buvote nepasiekiamas beveik dvi savaites. Kas tai buvo?
– Pradingstu dėl pačių įvairiausių priežasčių. Tai mano gyvenimo sudėtinė dalis.
Bet aš dirbu 110 proc. Jeigu man reikia pailsėti ir pabūti su savimi, tą darau kaip suprantu ir kaip man reikia.
Manau, tai asmeninis mano reikalas.
Man pritrūko to vieno sprendimo, kad šitą „Lietkabelį“ būčiau galėjęs išleisti į gyvenimą geriausios sudėties.
– Nuogąstaujama dėl „Lietkabelio“ finansinės situacijos. Ar klubas pasieks sezono finišą be jokių finansinių problemų?
– Manau, kad Alvydas Bieliauskas privalo būti pajėgus tą padaryti be jokių problemų bet kuriuo atveju, nes biudžeto mes neviršijome. O ta suma, kuria prisidėjo mano aplinka, ji jau pasiekusi klubo sąskaitą. Jeigu nors vienas centas bus nesumokėtas, tai bus jo atsakomybė.
Dėl „Lietkabelio“ išleidau visas savo asmenines santaupas. Nekalbant apie telefono sąskaitas, keliones.
Nežinau, ar jaučiuosi apvogtas, ar jaučiuosi nusivylęs. Bet jaučiuosi padaręs darbą. Tik gailiuosi, kad ne iki galo.
Man pritrūko to vieno sprendimo, kad šitą „Lietkabelį“ būčiau galėjęs išleisti į gyvenimą geriausios sudėties.
Labiausiai esu dėkingas už galimybę. Tai man buvo svarbiausia. Tikrai neplanavau jokio scenarijaus. Tik norėjau turėti galimybę savo dukros akivaizdoje atsisveikinti su „Siemens“ arena.
– Kokia buvo ilgalaikė jūsų „Lietkabelio“ vizija?
– Panevėžys yra dėkingas miestas, todėl buvo visos sąlygos ilgalaikei vizijai. Buvo galima traukti jaunus žmones – apie tai kalbėjau daug kartų.
Panevėžyje būtų buvę galima padaryti tikrai gerą krepšinį jaunų žaidėjų pagrindu. Būčiau matęs „Lietkabelį“ kaip buvusią Liublianos „Union Olimpija“.
– Daugelis pastebėjo, kad „Lietkabelio“ rungtynių metu sėdėjote šalia vyr. trenerio Nenado Čanako. Tai neįprastas vaizdas aukščiausio lygio krepšinyje. Kaip ten atsidūrėte?
– Tai tik trenerio sprendimas. Tą gali patvirtinti bet kuris trenerių štabo ar komandos narys.
Mano sėdėjimas toje vietoje ant suolo, kurį jau buvau palikęs 2006 metais po pergalės Kauno sporto halėje LKL finalo serijoje 4-0, tikrai nėra lengvas darbas.
Prieš kiekvienas rungtynes trenerio atsiklausdavau, sėsti ar nesėsti. Reikia ar nereikia. Tai tik trenerio sprendimas.
– Teko girdėti, kad visi žaidėjų keitimai buvo tik jūsų sprendimai. Kiek tame procese dalyvavo Nenadas Čanakas?
– Su Čanaku, beje, mano santykiai, buvo profesionaliausi. Nebuvau vadovas-diktatorius, koks buvau „Ryte“. Dar prieš pradedant darbą kartu, įsivardinome problemines vietas, drauge ieškojome sprendimo.
Mano, kaip vadovo, tikslas buvo pateikti jam pačius geriausius jau suderėtus variantus ir duoti juos išsirinkti. Kai kurios idėjos buvo jo. Jeigu jos buvo geros, o kelios buvo geros, priėmiau jas iš karto.
Manau, kad Čanakas jau dabar „Lietkabeliui“ davė neįtikėtiną postūmį. Buvo labai didelė garbė dirbti su juo kaip su treneriu ir žmogumi. Pirmiausia, į Panevėžį Čanaką atvedė jo žmogiškos savybės. Daug labiau pažinojau jį kaip trenerį nei žmogų.
Jis turi potencialo tapti labai labai solidžiu treneriu. Kaip žmogus, jis jau dabar solidus.
– Kaip manote, kaip sezono darbus užbaigs likusi „Lietkabelio“ administracija?
– Jų situacija dabar yra privilegijuota. Jie atleido žmogų, priėmusį 95 proc. sprendimų. Gal su tuo likusiu penketu kažkaip susitvarkys.
– Kokių pamokų jūs, kaip vadovas, pasiėmėte iš šios dviejų mėnesių patirties?
– Turiu pridurti vieną dalyką. Atradau vieną žmogų, kurį savo gyvenime turėjau visai kitoje lentynoje. Simas Jasaitis buvo mano krepšininkas daug metų. Net kartu žaidėme Marčiulionio akademijoje.
Man atėjus į komandą ir prisijungus treneriui, Simas sužaidė gražiausią savo krepšinį per pastaruosius 5-6 metus. Gal net daugiau.
Atradau jį kaip žmogų, kaip draugą, kaip bičiulį, bendražygį.
Tai ypatingai pasireiškė per paskutines dienas. Kada buvo labai skaudu, būtent Simas skambindavo man kaip draugas ir klausdavo, kaip aš jaučiuosi. Labai tą vertinu.
O per tuos du mėnesius supratau, kad nesvarbu, kur dirbčiau – „Lietkabelyje“ ar „Ryte“, aš turiu galimybę kalbėti su geriausiais agentais, su geriausių agentūrų vadovais. Kad jeigu aš skambinu, man visada atsiliepiama. Jeigu pradedu tas derybas, jos vyksta taip, kaip vykdavo mano vadovavimo „Rytui“ laikais.
Nesvarbu, kad praėjo nemažai metų, aš supratau, jog priklausau tai aplinkai. Nesvarbu, kokios sėkmės ar nesėkmės mane lydėtų, aš visada būsiu vienas jų. O ne vienas iš tų, kurie gyvena iš savivaldybės paramos, apsikarstę grandinėmis ir už viską moka grynais.
– Kokie tolimesni jūsų planai? Ar liksite krepšinyje?
– Turiu tik vieną planą. Sužaisti atsisveikinimo rungtynes miesto lygoje. Turėjau keletą gerų mačų prie Baltojo tilto. O nuo kito sezono – pradėti darbą užsienyje.
– Kur trauksite? Gal į jums artimą Balkanų rinką?
– Ten, kur galėsiu sukurti komandą nuo pradžių. Supratau, kaip beprotiškai sunku probleminę komandą pakeisti per pusantro-du mėnesius ir kiek tai atima jėgų.
Stengsiuosi į šią situaciją daugiau nebebristi.
