„Nežinau, ar aš labai nusipelnęs“, – kalbėdamas su žiniasklaida vėliau teigė J.Valančiūnas.
Uteniškis buvo išrinktas į simbolinę 30-mečio komandą, kurią sudarė 30 labiausiai nuo 1993-iųjų lygai nusipelniusių krepšininkų.
Vidurio puolėjas LKL praleido tris sezonus – pusę atstovaudamas Vilniaus „Perlui“ ir du su puse – tuometiniam Vilniaus „Lietuvos rytui“.
Būdamas vos 20-ties jis pakėlė sparnus už Atlanto, kur žaidžia iki šiol, bet jo indėlis į lygos plėtrą neliko nepastebėtas.
„Kiekvienas apdovanojimas yra svarbus, – atsiėmęs apdovanojimą kartu su kitomis lygos legendomis sakė J.Valančiūnas. – Nežinau, ar aš labai nusipelnęs, nes LKL teko žaisti gal dvejus metus, bet tikrai labai malonu, kad įvertino.“
Kai JV dar pats žaidė Lietuvos pirmenybėse, joms vadovavo Šarūnas Kliokys, o lyga sulaukdavo daug kritikos tiek dėl nepakankamai aukšto lygio, tiek dėl abejotinos kokybės produkto už aikštės ribų.
Bet netrukus vadovavimą LKL perėmė Remigijus Milašius, o per dešimtmetį Lietuvos lyga pasistiebė aukštyn visomis prasmėmis. Tą žaisdamas JAV pastebi ir J.Valančiūnas.
„Keičiasi, viskas auga, technologijos, televizija. Lyga tikrai žengia į priekį tiek technologine prasme, tiek žaidimo lygiu. Komandų daugėja, tikrai džiugu matyti, kaip viskas auga, gerėja. Dabar svarbu nesustoti“, – sakė uteniškis.
Trumpam pokalbiui stabtelėjęs „New Orleans Pelicans“ centras dalinosi mintimis apie prabėgusį LKL finalą, Lietuvos rinktinę ir šiuo metu vykstančias svarbiausią NBA seriją.
– Kaune stebėjote Eurolygos finalo ketvertą. O ar teko užmesti akį į LKL finalą?
– Teko. Gyvai nemačiau, bet tikrai pasisekęs finalas. Iki pat galo nebuvo aišku, kas taps čempionu. Tikrai geras finalas, seniai toks matytas.
– Ar stebino „Ryto“ pasipriešinimas ir tai, jog serija baigėsi 3:2?
– Nestebino. Manau, kad abi komandos buvo pajėgios. Buvo tikrai gražus finalas, malonu žiūrėti.
– Daug krepšininkų dėl skirtingų priežasčių negali prisijungti prie rinktines. Kaip vertinate šią situaciją?
– Labai daug apie tai kalbėta. Sakau, jeigu yra pateisinamų priežasčių, tai gyvenimas neapsiriboja vien krepšiniu. Manau, pateisinama priežastis yra pateisinama. Bet ginti Lietuvos garbę ir garsinti šalį yra patriotiškumas. Manau, kiekvienas žaidėjas turėtų jausti pareigą tą daryti, o ne rasti kažkokią priežastį, kodėl to nedaryti.
– Kaip jums piešiasi rinktinės paveikslas – kokia ji gali būti pasaulio čempionate?
– Labai dar daug klaustukų. Reikia sužinoti, kas tikrai neatvažiuos, o kas tikrai atvažiuos. Reikia sudėlioti taškus. Baigėsi LKL finalas, ir trenerių štabas galės atsipūsti, susidėlioti viską nuo A iki Z, kas tikrai dalyvaus. Tiems patiems žaidėjams atsipūtus keletą savaičių po sezono gal viskas atrodys kitaip, pasiilgs to krepšinio ir norės žaisti. Manau, viskas bus gerai.
– Ar teko bendrauti su tais, kurie atsisakė padėti rinktinei?
– Aš gi nesu kažkas, kuriam reikia atsiskaityti. Aš galiu tik rodyti pavyzdį, paskatinti, kad reikia, faina. Vis tiek susirenkam žaisti krepšinio, ką mylime ir kas duoda kaifo. Manau, kad ta vasara yra ne tik darbas, bet ir kaifas.
Vasara yra ne tik darbas, bet ir kaifas.
– Su Domantu Saboniu gal teko bendrauti, kokia jo situacija?
– Teko. Jo trauma įdomi, jis dar pats nežino, komandos gydytojai sprendžia, kas bus su jo nykščiu. Niekas nenori operuoti, jeigu nereikia operuoti.
– Kaip vertinate Igno Brazdeikio pasirodymą šiame sezone ir jo galimybes sugrįžti į NBA?
– Tikrai neblogas sezonas, komandinis sezonas taip pat. Jis tikrai patobulėjo, dėjo didelius žingsnius į priekį. Žiūrėsime, kaip mums seksis vasarą, bet jis tikrai juda į priekį.
– Denveris artėja prie to, kad laimėtų NBA. Ar to ir tikėjaisi?
– Tiesą pasakius, taip. Visą laiką galvojau, kad Denveris pribrendo. Turi vieną geriausių pasaulio žaidėjų, bet dar turi užbaigti darbą.
– Esate vienas iš tų, kurie geriausiai supranta Nikolos Jokičiaus lygį. Kas prieš jį žaidžiant sunkiausia ir kas jį verčia tokiu ypatingu?
– Žinote, būna, kad pasakoji, bet pasakysiu du žodžius: labai geras. Ir viskas.
