Žingsniuojant Vilniaus gatvėmis ir vaikantis vieną iš dviejų mažųjų sūnų – Joną, sezonas NBA pamažu ritasi į atminties stalčius J.Valančiūnui.
Per šeštąjį savo sezoną NBA 26 metų lietuvis atsiskleidė „Toronto Raptors“ komandoje nauju vaidmeniu.
Pataikyti tritaškiai ir solidūs skaičiai – 12,7 taško ir 8,6 atkovoto kamuolio per reguliariojo čempionato rungtynes ir dar geresni – 14,6 taško ir 10,5 atkovoto kamuolio – per atkrintamąsias nebe tokie svarbūs jam, nes reikalai veja vienas kitą Lietuvoje.
Po atostogų su šeima Turkijoje ir šamų žvejybos Italijoje J.Valančiūnas po truputį rengiasi sugrįžimui į Lietuvos rinktinę, kuri pasiilgo savo vidurio puolėjo ir laukia jo per pasaulio čempionato atrankos rungtynes išvykose birželio 28 dieną Lenkijoje ir liepos 1 dieną Vengrijoje.
Šiuo metu jis dar užimtas savo įkurto dienos centro socialinės rizikos grupės jaunimui atidarymo reikalais ir šiomis dienomis Druskininkuose vykstančia krepšinio stovykla šešiolikmečiams vaikinams.
Iš Utenos kilęs J.Valančiūnas pasirodė ir Kaune per Lietuvos krepšinio lygos finalo paskutinį mačą tarp „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“, kur spaudė ranką Šarūnui Jasikevičiui, kai aštuntą titulą iš eilės iškovojusios komandos treneris suko garbės ratą po aikštę ir susidūrė su pažįstamu barzdočiumi.
Išskirtiniame interviu 15min portalui J.Valančiūnas pasakojo apie savo reakciją ir žinią apie Toronto komandos derybas su Š.Jasikevičumi, ryšį su naujuoju „Raptors“ treneriu, atostogas, labdaros projektus, investicijas ir žaidimą su Domantu Saboniu Lietuvos rinktinėje.
– Jonai, praėjus kelioms minutėms po LKL finalo pabaigos apsikabinote su Šarūnu Jasikevičiumi. Ką pašnibždėjote vienas kitam į ausį tuo metu?
– Pasveikinau Šarą. Su juo teko žaisti drauge, gerbiu jį kaip trenerį. Seniai nesimatėme, pats neseniai sugrįžau į Lietuvą. Tuo metu sutarėme pasimatyti vėliau.
– Galėjo įvykti ir taip, kad pasimatytumėte Toronte – „Raptors“ vadovas Masai Ujiri buvo atvykęs į Vilnių ir susitiko su Š.Jasikevičiumi kaip vienu kandidatų į Kanados klubo trenerio postą. Kaip pats reagavote į šią žinią?
– Labai pozityviai. Būtų buvę žiauriai malonu turėti šalia lietuvį, į kurį žiūrint augau, su kuriuo turėjau garbės žaisti.
Susiklostė kitaip, bet gal ateityje?
– Ar kitiems „Raptors“ žaidėjams nekilo klausimų – kas tas Šarūnas Jasikevičius?
Po tokio sezono kaip šis, Šarūno nereikia pristatinėti.
– Aš manau, kad tie, kurie domisi krepšiniu, jį žino. Po tokio sezono kaip šis, Šarūno nereikia pristatinėti. Blogiausiu atveju, gali į google susivesti jo pavardę ir tada greitai suprasi, kas yra tas Šarūnas Jasikevičius.
Bet krepšininkai žino jį, antrą kartą pristatyti jo nereikia.
– Šarūnas Marčiulionis yra sakęs, kad „Raptors“ priimtų rizikingą, bet drąsų sprendimą, jei pasirinktų Š.Jasikevičių, kuris būtų kitoks nei NBA rate besisukantys amerikiečiai treneriai, ir galėtų kaip reikiant pašokdinti Toronto vyrus.
– Labai gerai pasakyta. Tai būtų rizikingas, bet stiprus sprendimas. Taip, Europos krepšinis yra kitoks nei NBA, kur lyga, atrodo, labiau skirta žaidėjams nei treneriams.
Gal ir treneriai ten ramesni nei Šarūnas (šypsosi). Tačiau jo žinios, krepšinio supratimas ir situacijų skaitymas... – tai būtų sudėtingas, bet geras sprendimas.
– Gerai tai žinote, nes pats esate daug pikenrolų susukę su Š.Jasikevičiumi Lietuvos rinktinėje, ar ne?
– Tai tas atvejis, kai ant tavęs rėkia, bet nori, kad rėktų toliau ir duotų kamuolį taip, kaip jis vienas moka. Jei nepagauni kamuolio, gauni daug malkų. Tačiau tik spėk gaudyti.
Tai tas atvejis, kai ant tavęs rėkia, bet nori, kad rėktų toliau ir duotų kamuolį taip, kaip jis vienas moka.
Kai jis žaidė aš pats dar buvau pradedantis žaidėjas vyrų krepšinyje – sasiska, kaip sakoma. Bet tai buvo didelis postūmis man, Šaras parodė, kaip reikia skaityti krepšinį.
– Vis dėlto „Raptors“ pasirinko kitą trenerį. Juo tapo Nickas Nurse'as, buvęs D.Casey asistentas, su kuriuo turėjote gerą ryšį ir anksčiau. Tai gera žinia pačiam?
– Taip, tai gera žinia man. Visad palaikydavau su juo gerus santykius.
Kiekvienas žaidėjas NBA klube turi po asmeninį trenerį, su kuriuo treniruojasi individualiai, analizuoja video įrašus, klausia jo patarimų. N.Nurse'as buvo mano treneris ir mes praleidome kartu daug laiko. Kaip sakoma, daug metimų išsimetėme. Man tikrai smagu matyti tokį trenerį prie komandos vairo.
– Kalbama, kad N.Nurse'o indėlis labai didelis keičiant Toronto komandos žaidimą, kuris tapo labiau komandinis, su daugiau rezultatyvių perdavimų ir efektyvesnėmis atakomis. Kaip jis pakeitė paties žaidimą pastarąjį sezoną, kuris pačiam buvo visai geras?
– Žiūrėjome daug videoįrašų ir analizavome. Krepšinyje svarbu pirmiausia suvokti, ką nori su savimi padaryti, kad taptum geresniu. Mes žiūrėdavome video ir galvodavome, ką galima naujo įterpti į mano žaidimą, kad truputį pasunkinti gyvenimą oponentams.
Taip išlindo mano tolimi metimai. Prasiveržimus ėmiau daryti laisviau. Visa tai neateina, kai tik panori. Turi padirbti, išlieti kažkiek prakaitėlio. Taip ir padarėme – sėdėjome, galvojome, nusprendėme, o tada kibome į darbą. Su juo teko nemažai padirbėti.
– N.Nurse'as yra jus lankęs Lietuvoje, ar ne?
– Taip, ir išduosiu paslaptį – jis ir šią vasarą atskris į Lietuva arba į Lenkiją, kur žaisime rungtynes.
Sakė, kad būtinai aplankys, nes nori pasimatyti ir pasikalbėti.
– Kalbama, kad N.Nurse'o arkliukas yra greitas žaidimas su daug tritaškių, panašiai, kaip šį sezoną žaidė „Houston Rockets“.
– Taip, jis labai akcentuoja aukštą krepšinio tempą. Jis nori, kad būtų metama daug tritaškių – po 30 per rungtynes. Jo tokia filosofija. Gal ir gerai, gal man dar koks papildomas tritaškis nubyrės (šypsosi).
– Ar permainos trenerių štabe jums leido primiršti netikėtai ankstyvą sezono pabaigą – ne paslaptis, kad šį sezoną tikėjotės su „Raptors“ pasiekti daugiau?
– Permainos yra neišvengiamos. Tai – biznis, kai vieną dieną sėdi ramiai, o kitą dieną, žiūrėk, jau krauni lagaminus ir keliauji.
Taip būna NBA, kai nežinai, kur pasisuks karjera. Tikrai patyriau gerų momentų su Dwane'u Casey. Nepaisant serijos su „Cavaliers“ (Rytų konferencijos pusfinalyje „Raptors“ nusileido LeBrono komandai 0-4), buvome pirmi Rytuose reguliariajame čempionate, pirmą kartą „Raptors“ pasiekė tiek daug pergalių – 59.
Tokių sezonų nepasitaiko dažnai. Buvo gerų akimirkų, bet paskui jau sprendžiu ne aš ir ne treneris. Klubo vadovai nusprendė eiti kitu keliu. Ką gi, bandysime gyventi be jo.
– Ar pačiam dabar šiek tiek ramiau dėl ateities Toronte? Gandų apie galimus mainus mažiau, kai sužaidėte tokį solidų sezoną, o nauju treneriu tapo jums artimas N.Nurse'as.
Galbūt dabar kažkas kažkam skambina ir mane maino. Niekada negali žinoti.
– Nuo gandų niekas nėra apsaugotas, bet iš tiesų iki galo vis tiek nežinai, kas vyksta ten giliau. Net kai sako, kad būk ramus, tavęs niekas nemanys, vis tiek negali žinoti.
Galbūt dabar kažkas kažkam skambina ir mane maino. Niekada negali žinoti. NBA taip veikia, kad negali nuspėti – galbūt kažkas pasiūlys už mane žaidėją, kurio labai reikia. Galbūt klubui prireiks sutaupyti kažkiek milijonų iki algų kepurės ir vėl prasidės kiti žaidimai.
Šiuo atveju, aš jaučiuosi saugus, bet niekada negaliu būti tikras, kad manęs nekeis. Taip, mano santykiai su nauju treneriu yra geri, bet vis tiek tai yra biznis. Visi nori išgyventi patys.
– Beje, N.Nurse'as yra pasakęs apie patį ir taip: „Norėčiau, kad dėl kamuolių jis kovotų su tokiu užsidegimu, kokiu žvejoja“. Ką pavyko nuveikti šioje srityje per atostogas?
– Teko pažvejoti Italijoje, bandėme pagauti šamų. Taip susiklostė, kad vanduo buvo pakilęs, nes nuo kalnų leidosi sniegas ir upė nebuvo tinkama žvejoti. Tad didelių trofėjų neparsivežiau, bet šį bei tą pagavome.
Aš pagavau ryklį. Vieną dieną išplaukėme į jūrą ir pagavau – niekada gyvenime dar nebuvau pagavęs ryklio. Įdomu, nes vis kažkokia nauja patirtis.
Smagu, kad per atostogas pavyko pakeliauti ir su šeima, ir pažvejoti.
Dar norisi daugiau Lietuvoje paatostogauti, Utenoje, sodyboje. Aš esu gamtos vaikas, man reikia gamtos ir ramybės. Toronte daug visko – betono, greičio, žmonių, automobilių, tad dabar sugrįžti į sodybą yra pats maloniausias dalykas.
– Tuo pat metu prasidėjo ir Jono Valančiūno krepšinio stovykla Druskininkuose. Papasakokite apie ją.
– Dirbame su vaikais, tiksliau – vyrukais. Turime gerų trenerių, kurie stengiasi jiems padėti. Tai trumpa stovykla – per tris dienas daug neišmoksi. Galbūt tai labiau bus kaip motyvacinė stovykla jauniems vyrams, juo labiau, kad su jais dirba geri treneriai, tarp jų mano pirmasis treneris Vilniuje Gintautas Regina, o trečiadienį atvyks ir Dainius Adomaitis.
– Kaip vystosi jūsų įsteigto labdaros fondo dienas centras, skirtas paauglių užimtumui?
Nesitaškau investicijomis. Nemėtau pinigų. Kažkiek, bet nedaug, nes mano pagrindinis verslas yra krepšinis.
– Turiu tikrai gerų pagalbininkų, kurie išmano gerai savo darbą ir sugeba nuveikti daug. Bendromis pajėgomis judame į priekį. Nors man tai yra pirmas toks potyris, viskas pamažu juda pirmyn. Dienos centras jau atsidaro, dar reikėjo jį nudažyti, baldukus suvežti. Bet jau viskas paruošta startui.
– Kas padeda priimti sprendimus dėl projektų, dėl investicijų, nes tikriausiai sulaukiate daug pasiūlymų?
– Nežinau, aš nesitaškau investicijomis. Nemėtau pinigų. Kažkiek, bet nedaug, nes mano pagrindinis verslas yra krepšinis. Kur tikrai galiu investuoti, tai į save. Mano kūnas dabar yra mano įrankis, kuriuo uždirbu pinigus. Tai ir yra mano didžiausia investicija.
– Didelė dalis buvusių ar esamų krepšininkų renkasi saugesnį investavimo būdą ir įsigyja nekilnojamo turto, o jūs?
– Jei pasitaiko saugi investicija, gal ir neprošal. Bet mano pragyvenimo šaltinis yra krepšinis, aš turiu pakankamai pajamų, kad likčiau susitelkęs krepšiniui šiuo metu.
– Ar tenka susidurti su įvairaus plauko veikėjais, kurie lenda su įvairiais pasiūlymais, nes esate populiarus žmogus?
– Per pastaruosius šešerius metus, nuo tada, kai pradėjau gauti daugiau dėmesio, išmokau pasakyti „ne“. Išmokau pasakyti, kad man nereikia, kad žinau, ko noriu ir ko nenoriu. Aišku, kad tokių pasiūlymų atsiranda, jų būna tikrai nemažai.
Tačiau išmokau atpažinti, išvengti ir atsisakyti.
– Po ilgos pertraukos stebėjote iš arti LKL rungtynes. Koks įspūdis iš „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ finalo?
– Tikrai geros rungtynės. Iki paskutinių minučių vyko stipri kova, gal tik pačioje pabaigoje „Žalgiriui“ pavyko pabėgti 12 taškų ir tapo viskas aišku. Bet buvo labai įdomus žiūrėti.
– Ar negavote „Lietuvos ryto“ sirgalių žinučių, kad sveikinote su pergale „Žalgirį“?
– Aš visad liksiu dėkingas „Lietuvos rytui“, ypač Rimui Kurtinaičiui, nes jis buvo pirmasis mano treneris vyrų krepšinyje. Aš išlaikau pagarbą „Lietuvos rytui“.
Tačiau ir „Žalgiriui“ atstovauja mano draugai ir pažįstami. Šarūną Jasikevičių labai gerbiu.
Aš nesu už „Žalgirį“ ar už „Lietuvos rytą“. Esu už žmones, kurie man patinka.
Man smagu matyti „Lietuvos ryte“ tokius žmones, kaip Artūras Jomantas, su kuriuo pats esu žaidęs, kai pradėjau karjerą. Labai gerbiu jį, kaip ir R.Kurtinaitį.
– R.Kurtinaičiui tai buvo paskutinės rungtynės „Lietuvos ryte“. Koks jūsų požiūris į tą situaciją, kai dar gerokai prieš finalą tapo aišku, kad jis neliks Vilniaus komandos treneriu?
– Vėl gi – tai krepšinis – tai biznis. Daug trenerių keitėsi ir, manau, kad jis neima taip giliai į širdį, nes sezonas nebuvo toks jau prastas. Pastaraisiais metais buvo prastesnių, o šįkart „Lietuvos rytas“ užkopė aukščiau. Tiesiog „Žalgiris“ iš tiesų buvo įspūdingas šiemet. O „Lietuvos rytas“ kaip reikiant kandžiojosi.
– Kokį įspūdį jums paliko Brandonas Daviesas, kuris trečiadienį oficialiai bus pripažintas naudingiausiu finalo serijos žaidėju? Ar jis tiktų NBA?
– Manau, kad galėtų. Jis toks mobilus. Dabar NBA nebėra tokių tikrų Arvydo Sabonio tipo centrų, kurie stovi po krepšiu, gerai žaidžia nugara ir užima visą baudos aikštelę. Manau, kad B.Daviesas yra tokio stiliaus žaidėjas, kokio NBA dabar ir reikia – judrus, greitas, šoklus.
– Ar turite nuojautą dėl Š.Jasikevičiaus ateities sprendimo – jis žada per artimiausias kelias dienas apsispręsti dėl kito sezono?
– Manau, kad jis turi teisę gerai atšvęsti pergalę. O paskui ir priims sprendimą.
Kad ir koks jis būtų, manau, kad tai bus gerai apgalvotas ir nebūtinai pinigais paremtas sprendimas. Nes Šaras nesivadovauja pinigais – jam svarbiau krepšinis, žmogiškos vertybės.
– Netrukus pats žaisite dvejas rungtynes Lietuvos rinktinėje. Kiek sudėtinga viduryje atostogų pagauti sportinę formą ir būti pasirengusiam mačams Lenkijoje ir Vengrijoje?
– Kažkiek jau judėjau. Reikia grįžti į sportines vėžes. Aišku, atostogos yra atostogos – per jas pernelyg nežiūri, ką valgai, gal ir kokį gėrimą susimaišai. Vieną (juokasi).
Tačiau jau laikas grįžti. Pradėjau lengvai lakstyti krosiukus, metas įsivažiuoti į rinktinės pasiruošimą, kad atvykčiau į stovyklą pasiruošęs.
– Pagaliau rinktinėje susiburs dauguma geriausių Lietuvos krepšininkų, o pats po dvejų metų pertraukos sudarysite priekinę liniją su Domantu Saboniu. Nuo olimpinių žaidynių patobulėjote abu. Kaip pats įsivaizduojate duetą po krepšiu?
– Domantas labai patobulėjo ir rodo aukštus rezultatus. Pačiam įdomu pamatyti, kaip mums seksis tvarkytis dviese.
Nuoširdžiai sakau: aš kaifuoju atvažiuodamas ir žaisdamas už rinktinę.
Jis toks labiau vidurio puolėjas, kaip ir aš esu vidurio puolėjas. Bus smagu pasižiūrėti, ką treneris sugalvos – ar jis norės matyti mus abu drauge aikštėje, ar kažkurį mūsų vieną rinktis vidurio puolėju. Tačiau bet kuriuo atveju sudarysime gerą priekinę liniją ir galėsime pasistumdyti su Karnowskiu (Przemekas Karnowski – Lenkijos rinktinės vidurio puolėjas, sveriantis arti 150 kg).
Lenkų priekinė linija bus stipri fiziškai. Gal tai ir nėra paties aukščiausio lygio žaidėjai, bet labai tvirti. Aš niekada nevengiau geros fizinės kovos, tad bus smagu.
– Pasiilgote rinktinės?
– Labai. Klubinis krepšinis yra kitoks. Į rinktinę visi atvažiuoja iš idėjos ir iš meilės krepšiniui ir Lietuvai. Pats rinktinės krepšinis yra kitoks – jį žaisti yra smagu. Nuoširdžiai sakau: aš kaifuoju atvažiuodamas ir žaisdamas už rinktinę.
