Jonas Kazlauskas nusipelnė likti rinktinėje, nes...
- Rezultatai
Tai buvo vienas geriausių Lietuvos rinktinės olimpinių ciklų.
Du Europos čempionatai vainikuoti sidabro medaliais, pasaulio čempionate užimta ketvirtoji vieta (be Manto Kalniečio), o olimpinėse žaidynėse pasiektas stipriausių komandų aštuntukas.
Šį laikotarpį galima lyginti su 1992-1996 metų ciklu (du olimpinės bronzos medalių komplektai ir Europos čempionato sidabras), ar su 2003-2006 metais, kai mūsiškiai tapo Europos čempionais, olimpiadoje liko ketvirti, o 2005-aisiais su iš vidutinių žaidėjų surinkta komanda nužygiavo iki penktosios vietos Europos pirmenybėse.
Ką reikia pabrėžti, kad šiame olimpiniame cikle Lietuva neturėjo tokio kalibro žvaigždžių kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Artūras Karnišovas ar Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas ir kitų.
J.Kazlauskas šias aukštumas pasiekė diriguodamas vienam kitam NBA žaidėjui ir daugmaž Eurolygos „Top 16“ komandų krepšininkams.
Bet Lietuva kabinosi į aukštas vietas dantimis ir nagais, o tai pakėlė rinktinę į trečiąją pasaulio reitingo vietą.
- Įdirbis
J.Kazlauskas puikiai pažįsta Lietuvos krepšinio virtuvę ir nacionalinę komandą.
Lietuviai yra įpratę prašytų permainų ir pokyčių, bet teoriškai, rezultatai nebuvo tokie baisūs, dėl kurių reikėtų reikalauti J.Kazlausko galvos.
Beje, tokios mažai kas ir reikalauja.
Palyginimui, JAV rinktinės treneris Mike'as Krzyzewskis su JAV nacionaline komanda dirba nuo 2006-ųjų. Prancūzams Vincent'as Collet diriguoja nuo 2009-ųjų. O tai yra pasaulio krepšinio elitas.
Kodėl neleidus J.Kazlauskui tęsti darbo?
- Įpėdiniai
„Keisti! Atleisti! Lauk!“ – galite šaukti. Bet pasirinkimas Lietuvos krepšinio trenerių padangėje nėra toks didelis, kad J.Kazlauską būtų galima pakeisti kitu specialistu.
Visiems pirmiausia į akis krenta Rimo Kurtinaičio pavardė. Logiškai, tai yra šiuo metu labiausiai Lietuvos rinktinės trenerio posto vertas specialistas.
Bet pats R.Kurtinaitis jau ne kartą yra atsargiai žiūrėjęs į darbą nacionalinėje komandoje. Be to, nežinia, kokie bus įnoringo „Cantu“ klubo Italijoje vadovo Dmitrijaus Gerasimenkos lūkesčiai.
R.Kurtinaitis pats yra minėjęs, kad psichologiškai ir fiziškai jis negali treniruoti ir klubo, ir Lietuvos rinktinės.
O jei ne R.Kurtinaitis, tai kas tada? Joks kitas krepšinio treneris Lietuvoje dar nepribrendo šuoliui prie nacionalinės komandos vairo.
Joną Kazlauską reikia keisti, nes...
-
Nauji vėjai
Ketveri metai – ilgas laikotarpis. Ne kiekvienas treneris tokiame aukštame lygyje gali išdirbti ketverius metus.
Kita vertus, ketveri metai yra pakankamas laiko tarpas susigyventi su komanda, o po tokio laikotarpio pasakyti „ačiū“ ir „sudie“.
Krepšinyje tai gali būti natūralus judėjimas į priekį. J.Kazlauskas padarė savo darbą, buvo įvertintas, bet rinktinei reikia šviežio kraujo.
Kaip Rimas Kurtinaitis sakė, kad „ispanai važiuoja ant senų pavardžių“, taip galbūt Lietuvai nereikia važiuoti ant senų ratų.
Per ketverius metus J.Kazlauskas spėjo sudaryti savo numylėtinių ir nurašytųjų sąrašą.
Naujas strategas į komandą įpūstų šviežio kraujo. O tai nebūtinai bloga idėja.
Tik, aišku, turi būti gerai pamatuota, o ne „keisti vien tam, kad pakeisti“.
- Požiūris
J.Kazlauskas jau prieš 2013-ųjų Europos čempionato Slovėnijoje finalą užsiminė apie „Saboniui atiduotą duoklę“.
Ir dabar, po Rio olimpinių žaidynių, treneris kalbėjo apie „atidirbimą“: „Atidirbau, kaip manęs prašė pagalbos, ketverius metus“.
Galbūt Lietuvos rinktinei reikia trenerio, kuris čia ne „atidirbtų“, o degančiomis akimis kibtų į darbus ir kurtų naują Lietuvos krepšinio rinktinės veidą?
Nenuslėpsiu, kad įdomiausiai atrodytų rinktinės perspektyvos su originaliuoju R.Kurtinaičiu prie komandos vairo.
Beje, J.Kazlauskas per olimpines žaidynes mažai kalbėjo apie savo klaidas, o dažniausiai minėdavo „žaidėjų charakterio problemas“ arba „žaidėjų savęs pervertinimą“.
Galbūt J.Kazlauskas per daug žvalgėsi į kitus, pamiršdamas susitvarkyti savo daržą?
Tai nereiškia, kad žaidėjai buvo auksiniai, bet nuolatinis „žaidėjų pervertinimo“ akcentavimas galėjo ir nesužavėti krepšininkų.
Beje, dėl žaidėjų psichologijos daug strėlių sulaukdavo žiniasklaida – tai pernelyg kritikuodama krepšininkus, tai būdama jiems per gera.
Galbūt reikėjo mažiau kaltinti kitus ir ieškoti racionalinių sprendimo būdų?
