Nuo 1992 m. su Lietuvos krepšinio rinktine beveik nesiskiriančio masažuotojo 67 metų Juozo Petkevičiaus, regis, nekeičia net laikas. Neatsitiktinai ištikimam rinktinės darbininkui Juozukui prilipo Talismano pravardė.
Prieš du dešimtmečius Lietuvos rinktinės masažuotojas kovoms paruošdavo Arvydo Sabonio ir kitų mūsų krepšinio žvaigždžių kūnus. Šiandien jis į aikštę palydi Domantą Sabonį – jauniausią legendinio krepšininko sūnų, radusį savo vietą šių metų vyrų rinktinėje.
– Kuo skiriasi ir kuo panašios Lietuvos rinktinės prieš 20 metų ir dabar?
Vakare važiavome į restoraną. Krepšininkai moka švęsti. M.Kalnietis moka daug dainų, gražiai dainuoja ir visą komandą labai palaiko.
– Panašios tuo, kad vyrai kovoja už Lietuvą. Labai malonu, kad jų patriotizmas toks didelis. Gal 1995 m. patriotizmas buvo didesnis, nes buvome neseniai išsivadavę iš SSRS. Dabar labai užveda krepšinio sirgaliai. Trūksta žodžių, kaip mūsų žmonės serga, kaip myli komandą, palaiko, nors žaidimas kartais ir ne toks gražus. Mūsų sirgaliai – pasaka, jie kelia patriotizmą. Kai matai, kad žmonės taip myli, krepšininkai negali nežaisti.
Kalbant apie skirtumus, individualiai kiekvienas šios rinktinės žaidėjas yra silpnesnis nei anos kartos, kai žaidė A. Sabonis, Š. Marčiulionis, R. Kurtinaitis. Dabartinė rinktinė labiau propaguoja komandinį žaidimą, individualybių beveik nėra, išskyrus sublizgėjusį J. Mačiulį.
– Sirgaliai per tuos metus pasikeitė?
– Jų būrys išaugo – žmonės įprato daugiau važinėti, 1995 m. dar daug kas bijojo vykti į Graikiją. Kiek sirgalių buvo Graikijoje, sunku pasakyti – nebuvo tada tokių spalvų kaip dabar, neišsiskirdavo jie taip ryškiai. Bet Lietuvos krepšinio mėgėjų buvo ir Graikijoje, su jais ir visi graikų sirgaliai šaukė: „Lietuva!“ Net ir tada, kai serbams buvo teikiami aukso medaliai.
Lukas Lekavičius kol kas labai tylus. Ir Domantas tylus. Jis nežino ir visų mūsų juokelių – tų iš sovietinių laikų, mat augęs kitoje aplinkoje, daug ko nežino, tad kai kur vyrai jį prigauna.
– Ir 1995 m., ir 2015 m. rinktinėse turėjome po Sabonį – tada 31-erių Arvydą, šiandien 19-metį Domantą. Ar sūnus panašus į tėvą?
– Domantas turi daug tėvo savybių, bet kol kas jis labai tylus, dar „neįėjęs“. Arvydas šaukdavo, jeigu pralošdavome, piktai užrėkdavo. Matyti, kad panašus ir Domantas – kaip jis ant suolo elgiasi, kaip šokinėja, kaip džiaugiasi bet kokia sėkme, kovodamas visas dega. Daug panašumų turi – ir fiziškai stiprus, labai gerai pasiruošęs, turi būti puikus žaidėjas. Arvydas tuo metu buvo vidurio puolėjas, Domantas kol kas sunkusis puolėjas. Pozicijos skiriasi, bet panašumų daug.
– Kas buvo lyderiai už aikštės ribų tada ir dabar?
– Tuomet labiau buvo R. Kurtinaitis, kai kur – V. Chomičius. O čia – Mantas Kalnietis, Robertas Javtokas, Jonas Valančiūnas irgi prie „užklasinių“ lyderių. Pajuokauti visi mėgsta. Gal jaunimas šiek tiek mažiau – Lukas Lekavičius kol kas labai tylus. Kai jau pradės daugiau žaisti, pajus, kad tikrai yra geras žaidėjas, pasikeis.
Ir Domantas tylus. Jis nežino ir visų mūsų juokelių – tų iš sovietinių laikų, mat augęs kitoje aplinkoje, daug ko nežino, tad kai kur vyrai jį prigauna.
– Anoje rinktinėje buvo daug žvaigždžių, koks buvo jos mikroklimatas?
– Žvaigždžių nebuvo, Arvydas viską panaikino. Tuomet apskritai nebuvo žvaigždžių, ta liga niekas nesirgo – geras žaidėjas, ir tiek. Šios komandos mikroklimatas taip pat labai geras – visi kovoja, kiek gali, visi išgyvena vieni dėl kitų, palaiko. Tokias komandas paliko už nugaros – serbus, italus, apie klimatą komandoje nėra ko ir kalbėti. Žinoma, kad geras.
– M. Kalnietis po finalo šluostėsi ašaras. Ar 1995 m. vyrai verkė?
– Buvo labai liūdni. Nors mes tada kitaip išgyvenome. Kažkur verkėme tikrai, rodos, olimpiadoje, bet bijau pasakyti kurioje, o 1995-aisiais neverkė. Visi buvo pikti. Kroatai siūlė neiti atsiimti medalių, bet paskui nutarėme, kad geriau nesipykti su FIBA.
– Kai kas mano, kad 1995 m. pergalę iš lietuvių pavogė teisėjai. Ko pritrūko iki pergalės šiemet?
– Šiemet teisėjų negalima kaltinti. Mums nesisekė komandinis žaidimas, mes neturime aiškių lyderių, be to, ispanams labai gerai krito. O tą juodaodį teisėją prisimenu, ir mane gal prisimena, ką jam rodžiau (juokiasi)... (Arbitrui iš JAV George’ui Toliveriui J. Petkevičius parodė nepadorų gestą – red. past.).
Domantas turi daug tėvo savybių, bet kol kas jis labai tylus, dar „neįėjęs“. Arvydas šaukdavo, jeigu pralošdavome, piktai užrėkdavo.
– Per 20 metų pasikeitė pergalių šventimo tradicijos?
– Keičiasi žmonės, veidai, bet pergalės švenčiamos panašiai. Trečia vieta yra žemesnė, bet ją pasiekus apima pergalės jausmas. Sidabro medaliai visada liūdnesni, bet paskui vis tiek tas liūdesys praeina. Vakare važiavome į restoraną. Krepšininkai moka švęsti. M. Kalnietis moka daug dainų, gražiai dainuoja ir visą komandą labai palaiko.
– Ką Mantas dainavo po šio sidabrinio finalo?
– „Čia mano Kaunas, mylimas Kaunas...“ ir kitas, tradicines.
– O ką traukėte 1995-aisiais?
– Š. Marčiulionis gitara grodavo, kiti dainuodavo: „Tu palauk, palauk, sustok. Pasakyk nors vieną žodį...“ ir kitas. Jau pamiršau tokias smulkmenas.
Skirtingi treneriai, štabai, kitas specialistų skaičius. Viskas keičiasi. Ir krepšinis kitoks, greitis, visai kita technika, rungtynių nagrinėjimas – dabar niekur nepasislėpsi. Tada viskas buvo kitaip. Ir skyrė mums dabartinis serbų treneris Aleksandras Džordževičius 41 tašką... Dabar gal taip nebūtų – gerai išnagrinėjama viskas.
Dabartinė komanda išaugusi, tada vienas buvau masažuotojas ir gydytojas, o dabar mūsų šeši septyni. Tada bėgi bėgi, darai darai, o dabar darai konkrečiai savo darbus.
