Vienur „Petkim Spor“ komanda vadinama Izmiro, kitur – Alėjos.
Kaip 15min aiškina Kęstutis Kemzūra, komanda treniruojasi ir žaidžia rungtynes Izmire, kuriame rinktinė kovėsi ir 2010-ųjų pasaulio čempionate, o gyvena – per 60 kilometrų nuo jo nutolusioje Alėjoje.
„Petkim Spor“ pagrindinis rėmėjas – Azerbaidžano naftos bendrovė „SOCAR“, biudžetas – apie 1 mln. eurų.
Nors Kęstučio Kemzūros ir jo asistento Umito Temočino burta komanda debiutuoja aukščiausioje Turkijos lygoje, tačiau tikslas brėžiamas pakankamai aukštas. „Petkim Spor“ siekia vietos atkrintamosiose.
Klube yra dar du lietuviai, tai Lietuvos rinktinei šiame FIBA lange padėsiantis Šarūnas Vasiliauskas bei fizinio pasirengimo treneris Robertinas Vilimas, praeityje dirbęs Klaipėdos „Neptūno“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ komandose.
Šiuo metu „Petkim Spor“ užima 11-ąją vietą (8 pergalės ir 13 pralaimėjimų) čempionate, per tris pergales nuo atkrintamąsias garantuosiančios 8-osios pozicijos, kurioje šiuo metu yra 11 pergalių savo sąskaitoje turinti „Gaziantep“.
Iki sezono pabaigos liko devynerios rungtynės, tad, kaip sako pats K.Kemzūra, sezonas ir tikslai dar nėra palaidoti.
„Rezultatas, manau, vertinamas gana neblogai. Turime jaunų talentų ir vietinių žaidėjų. Gal jų nėra tiek daug, bet jiems suteikiame laiko, jie vaidina gana svarbius vaidmenis. Neskirstome žaidėjų – užsienietis ar vietinis, kiekvienas turi savo rolę, – mintimis su 15min dalijosi K.Kemzūra. – Stengiamės žaisti komandiškai. Jei pažiūrėtumėte į statistines kategorijas, pagal rezultatyvius perdavimus esame antri ar treti lygoje. Komandiškumas atsispindi tame, o tai nuteikia maloniai. Kažką darome teisingai. Žaidžiame taip, kaip norime. Aišku, taisytinų dalykų yra dar labai daug. Žmonės kartais įsivaizduoja, kad ateini į vieną treniruotę ar pabūni vieną mėnesį kartu, palakstai ir tiek užtenka. Viskas ne taip greitai pasidaro, reikia daugiau laiko. Nauja komanda, ją sukūrėme praktiškai nuo nulio.“
Tinklalapyje 15min – išsamus pokalbis su Kęstučiu Kemzūra – apie sezoną ir gyvenimą Turkijoje, darbo sąlygas „Petkim Spor“ klube, įdomų iš šono matomą Eurolygos sezoną, Kauno „Žalgirio“ išlaikytą lygį, krepšinio situaciją Lietuvoje bei artėjantį rinktinės mūšį su treneriui gerai žinomais Čekijos krepšininkais.
– Kęstuti, kaip klostosi jums sezonas Turkijoje? Ar virusas aplenkė jus?
– Turėjome septynis kovidu susirgusius žaidėjus. Tai mus išmušė iš vėžių, nors jau buvome neblogame ritme. Žinoma, sugrįžome, galbūt tik reikėjo kiek didesnio laiko įsivažiavimui. Pora rungtynių buvo nukelta.
Tokia buvo situacija, kad ant popieriaus turėjome sugrįžusius žaidėjus, nes testai jau buvo neigiami, bet sportinė forma nebuvo tinkama. Vienam žaidėjui sugrįžti užtenka savaitės, kitam prireikia ilgiau, priklausomai, kokia sunki buvo liga ar koks žaidimo stilius.
Visos komandos, kurios buvo susirgusios, jautėsi panašiai, turėjo panašių problemų. Tai išbalansuoja ritmą. Mums buvo gal kiek skaudžiau, nes neturime gilios sudėties ir daug kokybės. Jei pagrindiniai žaidėjai iškrenta iš rikiuotės, mes neturime iš ko tai kompensuoti.
Atlikome kelis keitimus, keletas jaunų žaidėjų išėjo į kitas komandas ar į antrą lygą. Pasirašėme Okbeną Ulubay, su kuriuo teko dirbti „Daruššafaka“ komandoje.
Sezonas galėjo būti geresnis, dvejas ar trejas rungtynes pralaimėjome labai apmaudžiai. Galėjome laimėti, bet nesumetėme tai baudų, tai iš po krepšio. Dar kvailų klaidų pasitaikė. Du ar trys papildomi taškeliai ir būtume ten, kur norėtume būti. Bet yra kaip yra, sezonas dar nesibaigė.
Kaip mes buvome nusistatę prieš sezoną, taip ir dabar – einame į kiekvienas rungtynes kautis. Kartais pasiseka geriau, kartais nepasiseka, kažko pritrūksta. Bet paskutines savaites, manau, kad ir pralaimėjome kažką, mes žaidėme neblogai. Vienas atkovotas kamuolys, viena nepadaryta bauda, neįmestas baudos metimas. Bandome taisyti, taisome, bet ne viskas gaunasi, kaip norėtų.
Dėl pandemijos atšaukė taurės turnyrą, nusprendė nežaisti. Turėjome keturias dienas laisvas. Paskutines svarbias rungtynes prieš „Galatasaray“ laimėjome, o kitas mačas bus vasario 27 dieną, tad paleidau vyrus pravėdinti galvas.
Dabar vėl sportuojame, vėl kibome į darbus. Turime du žaidėjus išvažiavusius į rinktines – Šarūną Vasiliauską ir Ege Ararą.
– Pirmas sezonas aukščiausioje lygoje, užimate 11 vietą tarp 16 ekipų. Kaip rezultatus ir žaidimą vertina klubo vadovai?
– Svajonės ir tikslas liko tas pats – patekti į atkrintamąsias. Viskas tvarkoje, kad iškelti tikslai yra aukštesni. Kaip ir sakau, nemanau, kad tikslai jau yra palaidoti. Bet nenoriu žiūrėti toli į priekį, tik į būsimas rungtynes. Iš rungtynių į rungtynes.
Rezultatas vertinamas, manau, gana neblogai, nes turime jaunų talentų, vietinių žaidėjų. Gal jų nėra tiek daug, bet jiems suteikiame laiko, jie vaidina gana svarbius vaidmenis. Neskirstome žaidėjų – užsienietis ar vietinis, kiekvienas turi savo rolę.
Stengiamės žaisti komandiškai. Jei pažiūrėtumėte į statistines kategorijas, pagal rezultatyvius perdavimus esame antri ar treti lygoje. Komandiškumas atsispindi tame. Tai nuteikia maloniai, kažką darome teisingai. Žaidžiame taip, kaip norime. Aišku, taisytinų dalykų dar yra labai daug. Žmonės įsivaizduoja, kad ateini į vieną treniruotę ar pabūni vieną mėnesį kartu, palakstai ir užtenka. Viskas ne taip greitai pasidaro, reikia daugiau laiko.
Nauja komanda, ją sukūrėme praktiškai nuo nulio.
– Kiek prie „Petkim Spor“ sudėties komplektacijos prisidėjote jūs?
– Žinoma, komplektavome pagrinde aš ir mano asistentas Umitas Temočinas. O kaip daugiau? Aišku, vadovybė ir sporto vadovas žiūrėjo, ar žaidėjas tinka jiems pagal finansus. Bet pagrindinį darbą ir visus namų darbus darėme kartu su asistentu.
– Na, būna situacijų, kad treneris jau gauna sukomplektuotą komandą, kaip kad nutiko Martinui Schilleriui.
– Kartais tai yra gerai. Manau, kad jis gavo gerą palikimą, reikėjo tik pridėti. Komanda jau buvo suformuota. Yra kitos problemos, kad turi, ką turi, vadinasi, reikia prisiderinti. Gal kažkur sulaužyti senus įpročius ir suformuoti naujus įgūdžius.
Taip, tuomet yra kiti dalykai. Bet čia mes kūrėme praktiškai nuo nulio, turėjome kelis jaunus vietinius žaidėjus. Dabar iš jų beliko tik vienas.
– Lietuvoje apie „Petkim Spor“ komandą žinome nedaug. Gal galite supažindinti lietuvius su miestu ir klubu, kuriuose dirbate?
– Miestelis vadinasi Alėja, jis nutolęs per 60 kilometrų nuo Izmiro. Maždaug kaip Kėdainiai nuo Kauno.
Izmiras turi Karšiyaka, kuri yra kaip priemiestis. Komanda su tradicijomis ir ištikimų sirgalių baze. Žinoma, dabar žaidžiama be sirgalių, bet šiaip jie yra vieni aršiausių, geriausiai krepšinį suprantančių ir labiausiai savo komandą palaikančių sirgalių Turikijoje. Jie išdidžiai sako, kad Karšiyaka – ne Izmiras. Iš tikrųjų, tai Izmiras įsikūręs tokioje įlankoje, o Karšiyaka – kitoje jos pusėje. 2010-aisiais mes žaidėme Izmiro salėje, o Karšiyaka turi savo salę.
Taigi, mūsų miestelis nuo Izmiro nutolęs per 60 km. Greitkeliu apie pusvalandį važiuojame į treniruotes ar rungtynes. Kompanija „SOCAR“ yra Azerbaidžano valstybinė naftos bendrovė. Tai viena iš penkių didžiausių Turkijoje ir didžiausia Azerbaidžane. Pagrindiniai mūsų rėmėjai.
Ši komanda įkurta 2013-aisiais, o praktiškai visą laiką žaidė antroje Turkijos lygoje, kol pernai jiems buvo pasiūlyta užimti vietą aukščiausioje lygoje.
– Koks yra komandos biudžetas ir kurioje vietoje pagal finansus „Petkim Spor“ figūruoja Turkijos čempionato lentelėje?
– Turbūt ir esame toje vietoje, kokią užimame, pralenkę galbūt kelias komandas, kurios turi didesnius biudžetus. Į finansinius dalykus labai nesikišau, biudžetas bus gal apie milijoną eurų. Kelios komandos turi šiek tiek daugiau, kelios šiek tiek mažiau.
– Kaip sekasi Šarūnui Vasiliauskui?
– Nežinau, reikia klausti Šarūno. Mane įpareigoja, aš iš jo tikiuosi ir reikalauju visada daugiau. Taip yra, juk jis kaip savas lietuvis.
Žinoma, palaikymas visada yra, bet turi rodyti ir pavyzdį kitiems. Šarūnas pradžioje kiek strigo, buvo susirgęs labai stipriai. Neatvažiavo į paskutinį rinktinės langą. Mes be jo pralaimėjome vienas svarbias rungtynes.
Pradžioje reikėjo laiko, kol perprato, ko aš noriu, kol įsivažiavo. Paskutines kelias rungtynes jis žaidė solidžiai, tikrai gerai. Ne tik kad įmetė taškų, kaip jūs Lietuvoje rašėte. Taip, jis įmetė, jis geras metikas, bet ne visada gali pataikyti, būna dienų, kai kamuolys nekrenta.
Jis – pagrindinis įžaidėjas, o jo pagrindinės funkcijos – organizuoti žaidimą ir kurti situacijas sau bei kitiems. Jis užsienietis ir patyręs žaidėjas, tad iš jo tikimasi kiek daugiau, kad ir taškų įmestų. Manau, kad jis stengiasi ir visai neblogai tvarkosi. Jis susigyveno su žaidėjais, perprato mikroklimatą. Visa komanda patobulėjo ir pažengė į priekį, lyginant su sezono startu. Svarbiausia, kaip užbaigsime šį sezoną.
– Kiek yra dirbti lengviau, kai klube yra dar du lietuviai – Š.Vasiliauskas ir fizinio pasirengimo treneris Robertinas Vilimas? Gal daugiausiai ir tenka bendrauti su jais?
– Kaip su tuo bendravimu.. Tokia rutina: sportuojame, treniruojamės, ilsimės. Anksčiau galėdavome kažkur išeiti pavalgyti, dabar turi užsisakyti arba gamintis namuose. Restoranai nedirba. Savaitgaliais gauname leidimus, kad galėtume treniruotis ar važiuoti į rungtynes. Žmonės be priežasties eina nebent į maisto parduotuvę, kitos yra uždarytos. Šeštadienį ir sekmadienį nelabai kas mieste juda. Užsieniečiams yra lengviau, mes nevaržomi taip stipriai.
Situacija Turkijoje nėra labai gera. Grįžta mutacinės kovido pakraipos. Testuojamės prieš kiekvienas rungtynes, net ir draugiškas. Dvi dienas prieš mačą.
– Ar darbo sąlygomis esate patenkintas, atsižvelgiant į visą šį COVID-19 kontekstą?
– Dirbau Stambule, negaliu pasakyti nieko blogo apie Turkiją. Man daug dalykų patiko, bet vienas dalykas, kuris ne, tai kaip ir Maskvoje čia buvo nežmoniški kamščiai.
Izmiras yra mažesnis miestas. Esame apgyvendinti rajone, šalia kurio yra trys molai. Salė netoli Karšiyakos. Vasarą, kai kavinės dirbo, žmonės galėjo sėdėti lauke. Klimatas – geras. Išvažiuoji į greitkelį ir po pusvalandžio esi salėje, kuri įprastai talpina 2-3 tūkstančius sirgalių.
Mūsų prašymu vadovybė įrengė fizinio pasirengimo salytę. Robertinas ėmėsi iniciatyvos, surašė, ko reikia. Jis patenkintas, jaučiasi, kaip namuose. Jie organizuoti, žaidėjams nereikia niekuo rūpintis. Turime žmones, kuris sudeda aprangas, paruošia, transformuoja.
Aišku, dažniausiai keliaujame autobusu. Sėdi jame 5-6 valandas, dar patenki į kokį kamštį. Iš vienos pusės vargina, iš kitos – supranti situaciją. Seniau, kai keliaudavai kur lėktuvu, kol praeidavai visas patikras, užtrukdavai panašiai laiko.
– Kiek esate nutolęs nuo krepšinio Lietuvoje? Kokį įspūdį jis palieka stebint iš Turkijos?
– Daugiausiai žiūriu Eurolygą. Žinoma, prioritetas yra pasiruošimas savoms rungtynėms, varžovų stebėjimas. Noriu pažiūrėti ne vieną mačą, paanalizuoti jį. Tam skiriu nemažai laiko.
Tuomet eina Eurolyga. Žiūriu ją, bandau kažką pritaikyti savo komandoje. Pernai Eurolyga gal buvo lygesnė, sunkiai nuspėjama, kuomet nežinodavai, kaip viskas baigsis. Panašiai yra ir šiemet.
Jasikevičiaus braižas jaučiasi ir Barselonoje. Jie žaidžia kietai. Gal turi ir geresnių momentų, ir blogesnių. Grandai kažkiek strigo, kaip kad „Fenerbahče“. Nauja komanda ir naujas treneris pradžioje nerado savojo žaidimo. Bet dabar jie grįžta. Turi talento, nors pradžioje buvo kaip nusivylimas. Kaip ir „Anadolu Efes“. Bet jie anksčiau ar vėliau sugrįžta.
Mane stebina Miunchenas. Atrodo, kad nieko ypatingo nedaro, bet žaidžia tikrai solidžiai. Wade‘as Baldwinas strigo pas mus Pirėjuje, o dabar adaptavosi prie europietiško krepšinio. Jis sužydėjo Miunchene.
Turiu pasakyti, kad ir „Žalgiris“ žaidžia išties gerai. Visi tą mato.
– Kokius pokyčius matote „Žalgiryje“, lyginant su ankstesniais sezonais?
– Jie žaidžia laisviau ir greičiau. Krepšio atakavimas yra laisvesnis. Matosi įdirbis. Kiekvienas treneris turi kažką savito. Atakos yra greitesnės, kuomet Jasikevičius mėgsta išlaukti ir iškentėti iki tikro metimo. Pas jį – daugiau struktūrizuotas žaidimas.
Bet darbas su Jasikevičiumi žaidėjams padėjo jiems tapti tuo, kuo jie yra dabar. Kada tu išmoksti kentėti ir žaisti disciplinuotą krepšinį, atėjus kitam treneriui, kuris duoda laisvės ir daugiau galimybių kurti, tu žengi į kitą lygį. Gynėjai kuria visą žaidimą. Pirmiausiai į priekį žengė Grigonis, kaip ryškus lyderis ir subrendęs žaidėjas, o tuomet turime Lekavičių, Jokubaitį. Visi jie žengė į priekį.
– Sirgaliai įsitikino, kad laimėti galima ir kitaip.
– Yra ne vienas būdas iškovoti pergalę. Tuo ir žavu, kad yra įvairių trenerių ir įvairių stilių. Vienas strategas pergalių siekia per gynybą ir discipliną, kitas – per puolimą, laisvę ir greitį. Trečias – suranda dar kitokių būdų.
Sėkmingų trenerių yra visokių. Vieni garsėja autokratiniu valdymo tipu, kiti yra laisvesni. Žmonės galbūt yra linkę kažką pamiršti, juk Jasikevičius irgi žaidė įvairiose komandose. Vienoks stilius buvo pas Pini Gershoną, kitoks pas Željko Obradovičių.
– Galbūt, skaičių aš neanalizavau. Aš žiūriu paprastai – dar nėra buvę tokios komandos kaip „Chimki“, kuri visiems dalintų pergales.
Man visada malonu žiūrėti į ALBA žaidimą. Galbūt jie tai ne visada konvertuoja į pergales, bet jų žaidimą malonu žiūrėti. Jie neteko svarbių žaidėjų, teoriškai susilpnėjo. Tas konkurencingumas.. „Real“ buvo kitokie, o „Fenerbahče“ irgi trūkinėjo. Pernai irgi turėjo periodą, kai strigo.
Skaičiai gal teisingai sako, šis mano pasakymas yra subjektyvus. Bet pernai nebuvo komandų, kur važiuodamas žinotum, kad laimėsi. Šiemet tokia yra „Chimki“. Jie psichologiškai jau seniai yra žlugę.
– Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad klubinio krepšinio lygis per šiuos pandeminius metus smuktelėjo. Sakoma, kad gerą žaidimą išlaikė arba pakėlė tik „Žalgiris“ ir Utenos „Juventus“. Ar sutinkate su tuo, žvelgdamas į Lietuvos krepšinio virtuvę iš Turkijos?
– Turiu prisipažinti, kad LKL aš nematau. Tiesiog Turkijoje jo nerodo internetu, nesu išsipirkęs paskyros. Rezultatus seku, žinau, kas laimėjo.
Sunku nepritarti. Buvo tikimasi daugiau iš „Ryto“. Aš irgi tikėjau jais. Bet jie susidūrė su savomis problemomis, jie viduje turbūt geriau žino tai. Komplektacija buvo slidi. Jie pabyrėjo, susirgo, pradėjo išvažinėti. Komanda pasikeitė, nesugebėjo prisiderinti prie pokyčių. Taip gavosi. Spaudimas didelis, atrodė, kad krizė tęsiasi. Reikia planuoti toliau. Su nauju treneriu Giedriumi Žibėnu, atrodo, viskas stabilizavosi. Jie surado savo vietą. Įdomu, kiek jie galės nustebinti. Turbūt nelabai kas tiki, kad jie galės nuversti kalnus ir įkąsti „Žalgiriui“. Atotrūkis tiesiog per didelis. Galbūt vienas ar kitas rungtynes, kodėl gi ne? Turi tikėti, bet reikia tinkamų aplinkybių.
Atkrintamosiose viskas bus kitaip. Nenoriu nuvertinti „Juventus“. Džiugu, kad komanda kyla, kapojasi su visais. Bet aš žinau situaciją, kai grįžti namo po Eurolygos rungtynių, visų kelionių. Nėra paprasta nusiteikti ir mobilizuotis. Nėra paprasta. Kas tą daręs, tie supranta.
Daug kas remiasi į biudžetus. „Neptūnas“ nuėjo kita kryptimi, lyginant su tuo, kur buvo prieš keletą metų. Pandemija jiems kirto, biudžetas sumažėjo. Pasiėmė pertrauką, grąžina skolas, tai yra logiška. Turbūt negali visada būti aukštumoje. Kažkas ateina, kažkas išeina. Nesi komanda, kuri gali viską išlaikyti.
Galbūt problema yra ta, nesupraskite manęs klaidingai, tai nėra kritika, bet Lietuvoje ir kitose valstybėse yra labai sunku rodyti pastovius rezultatus, kai klubai negali planų dėlioti keleriems metams į priekį. Sunku, kai nežinai savo pajamų ir kas bus kitąmet.
Taip ir gaunasi. Jei pasisekė su žaidėjais ar chemija, sužaidė ir išvažiavo kitur. Sudėtis keičiasi iš naujo. Nėra tęstinumo. Suprantu, kad norisi greitai, bet viskam reikalingas laikas. Geras vynas būna kada? Kai subręsta. Tas galioja bet kam – turi praeiti laiko, kol subręsta. Negali užskubinti įvykių.
Kodėl taip negalvojama apie krepšinį? Čia dar daugiau skirtingų komponentų, darančių įtakos galutiniam rezultatui. Kažkas galvoja, kad įdėjo pinigus ir turi iškart gauti rezultatą. Taip nesidaro. Žinoma, su pinigais pakeli savo šansus, bet kita komanda irgi žaidžia. Gal neįmetei laisvas, o kitas įmetė per rankas? Ir viskas. Pavyzdys grubus, bet tęstinumo krepšinyje tikrai trūksta. Jei sugebėtume jį padaryti, atsisijoti, daugiau remtis jaunimu...
– Šarūnas Sakalauskas prieš dvi savaites 15min teigė, jog LKL klubai neturi pamainos. Visi gyvena iš gero „Žalgirio“ darbo su jaunimu. Jie gyvena iš sėkmės, atsiras talentas vietos mokykloje ar ne. Ar sutinkate su tuo?
– Sutinku, bet reikia pažiūrėti kaip veikia jaunimo piramidė. Kur yra visa žaidėjų koncentracija. Kaip tu paimsi žaidėją, jei tas 15-16 metų jaunuolis jau susaistytas su „Rytu“ arba „Žalgiriu“? Kokie šansai? Reikia įsiklausyti į jaunimo trenerius. Problema buvo gvildenama ir anksčiau.
Jei treneris kažkur periferijoje, ne Vilniuje ar Kaune, gerai dirbo, o vaikas talentingas ir turėjo gerą vaidmenį, tuomet sulaukia didesnio dėmesio. Jį atsiveža į didmiestį, bet vaikiui atsiranda visokių pagundų. Nėra blogai, bet jis gauna pinigus, nors gal nėra pasiruošęs konkurencijai. Prasėdi kažkur, nebegauna žaisti, o komanda, subūrusi visus tuos talentus, jai trūksta konkurencijos. Užburtas ratas.
Taip ir LKL – „Žalgiriui“ reikia, kad stiprus būtų ir „Rytas“, ir „Lietkablelis“, ir „Neptūnas“. Jiems bus sunkiau, bet jie prie stipresnių varžovų tobulės. Jei sėdės vieni ir gyvens tik iš Eurolygos, vieną dieną paims ir išeis iš LKL. Nieko nebus. Kuo konkurencingesnis bus LKL, visiems nuo to bus geriau.
– Visiems būtų geriau, bet Paulius Motiejūnas su jumis, ko gero, nesutiktų, kad stipresnis „Rytas“ stipresniu paverčia ir „Žalgirį“. Jis apie tai yra kalbėjęs ir viešai, ko gero, turėdamas omenyje finansus, nes Lietuvos rinka nėra guminė?
– Aš noriu būti geresnis padarydamas kitą blogesniu, ar noriu būti geresnis, nes dirbu geriau, darau kažką geriau ir randu naujų būdų rezultatui pasiekti? Va čia yra klausimas. Nusmukdau konkurentus ir esu geriausias? Tokiu atveju viskas galiausiai sugrįš ir trenks pačiam.
– Šeštadienį Europos čempionato atrankoje susikaus jums gerai pažįstamos Lietuvos ir Čekijos rinktinės. Prieš penkerius metus baigėte darbus Čekijos klube Nimburko ČEZ. Ar turite dar kokį santykį su šios šalies krepšiniu?
– Žinau tuos vyrus. Mano treniruojamame Nimburke buvo daug veteranų, kaip Jiri Welschas ar Lubošas Bartonas. Jie jau baigė karjeras. Bet Petras Benda dar žaidžia. Mano buvęs auklėtinis Vojtechas Hrubanas irgi žaidžia. Dar yra Jaromiras Bohačikas. Jis žaidė varžovų komandoje, bet matėsi, kad talentingas žaidėjas. Jis vienas Strasbūro komandos lyderių. Netreniravau, bet žinau jį. Geras krepšininkas.
Bet jei kalbėtume apie Čekijos rinktinę, tai esmė yra Janas Vesely ir Tomašas Satoransky.
ČEZ buvo žemesnio kalibro, bet žaidėjai visada užimdavo tvirtą vietą. Nimburko komanda į rinktinę deleguodavo ne vieną žaidėją. Čekijos rinktinė turi tęstinumą, jie solidūs.
Klausimas, kokia bus jų motyvacija Vilniuje. Čempionatas vyks Čekijoje, tad nėra gyvybės ir mirties klausimo Lietuvoje nebus. Jei jie surinktų visus, būtų sunku. Treneris Ronenas Ginzburgas atlieka gerą darbą, o rezultatas pasaulio čempionate – geriausias šios šalies krepšinio istorijoje.
– Kaip manote, kodėl atrankos į Europos čempionatą languose Lietuva taip stringa?
– Nežinau, nenoriu komentuoti iš šono. Viskas stosis į vietas. Girdėjau interviu, visi supranta situaciją. Reikia sulaukti ir viskas.
Kartais supranti protu, bet pasąmonėje vis tiek lieka: „mes juos vis tiek kažkaip įveiksime“. Manau, kad nutiko ir čia. Visi suprato, kad negalime juokauti, nemanau, kad atsipalaidavo. Danai buvo užsivedę, neturėjo ko prarasti. Tai svarbu. Jie sužaidė teisingai, dar ir gerai pataikė. Lundbergas primetė taškų, o mūsiškiams, kai rungtynės vyksta apylygiai, pradėjo jausti psichologinį spaudimą.
Vienas ar blogas sprendimas, pramestas metimas, varžovų taškai ir problemos. Šiais laikais problemų prisidaryti gali labai greitai, o tuomet – šaukštai po pietų.
– Tai esate ramus, kad atranką lietuviai uždarys dviem pergalėmis?
– Aš esu ramus, tikiu šiais vyrais. Manau, kad jie suvokia situaciją. Jie ne kartą yra mobilizavęsi praeityje, turi pakankamai patirties ir žino, kaip reikia žaisti svarbias rungtynes.
