Įsitaisęs greta Arvydo Sabonio pirmojoje eilėje O.Volkovas kelis kartus persimetė žodžiais.
Tel Avive dvi krepšinio legendos susitinka dažnai. „Kasdien pasišnekame. Štai dabar jis valgo, eisiu aplankysiu jį“, – planavo O.Volkovas.
Buvę bendražygiai SSRS rinktinėje ir aršūs varžovai, kai Kauno „Žalgiris“ kovodavo su Maskvos CSKA, dabar yra artimi draugai, nors antradienį jie linkės pergalių skirtingoms komandoms.
A.Sabonis vadovauja Lietuvos krepšinio federacijai ir stebi visas lietuvių kovas Tel Avive. O.Volkovas, šiuo metu esantis „FIBA Europe“ viceprezidentas ir Ukrainos krepšinio garbės prezidentas bei valdybos narys, palaiko Ukrainos rinktinę, su kuria antradienį popiet susitiks lietuviai.
53 metų O.Volkovas vėl greta savo šalies komandos, nors pastaraisiais metais daugiau laiko praleidžia Atlantoje – JAV mieste, kurio „Atlanta Hawks“ komandoje pats yra rungtyniavęs kelerius metus, kai su Šarūnu Marčiulioniu pirmieji iš buvusios SSRS komandos pravėrė NBA duris.
Dar prieš kelerius metus O.Volkovas aktyviai vadovavo Ukrainos krepšinio federacijai, kuri buvo iškovojusi teisę rengti 2015 metų Europos pirmenybes. Darbai buvo rimtai įsibėgėję, kai Rusijos finansuojamų karinių pajėgų užpulta Ukraina buvo priversta gintis ir pamiršti krepšinį.
Nors Tel Avive O.Volkovas tvirtino, jog senos nuoskaudos jo nebekankina, akivaizdu, jog viskas yra kitaip.
Lietuva yra viena tų komandų, kurių visi prisibijo.
53 metų ukrainiečio akys susidrumstė ir balsas pasikeitė palietus jam iki šiol tokią skaudžią temą per pokalbį, prasidėjusį po Ukrainos krepšininkų pirmosios pergalės, pasiektos prieš Gruziją.
– Sveikiname su pirmąja pergale. Kokį įspūdį jums palieka Ukrainos rinktinė šiame čempionate? – 24sek paklausė O.Volkovo.
– Ši komanda keičiasi – pas mus atsirado keli nauji jauni žaidėjai, kaip Artiomas Pustovijus, Viačeslavas Bobrovas. Mums kiek trūksta pajėgų antrojoje linijoje, bet po pergalės prieš Gruziją vaikinai pajuto pagreitį. Tikiu, kad po šio mačo jie patikėjo, jog gali laimėti, ir kitas dvejas rungtynes žais su pasitikėjimu.
– Kitos rungtynės kaip tik su Lietuva. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos rinktinę?
– Pastarosios dvejos rungtynės su Lietuva buvo tokios: apie 30 taškų pralaimėjome 2013 metais čempionate Liublianoje, bet tik tašku – 2015 metais Rygoje. Manau, kad reikėtų kažkaip subalansuoti tarpusavio rungtynių santykį (šypsosi).
Juokauju, žinoma. Žinau, kad Lietuva labai gera ir patyrusi komanda. Bet tikiuosi, kad Ukrainos vaikinai išeis į aikštę nejausdami įtampos ir nebijodami Lietuvos. Turime gerų aukštų vaikinų, mūsų žaidėjų ūgis leidžia gerai kovoti dėl kamuolių, blokuoti metimus, turime ilgą žaidėjų suolelį. Tikiuosi, kad judėsime pirmyn, ir kas ten žino – galbūt Lietuva taps dar vienu laipteliu aukštyn.
Žinoma, Lietuva yra viena tų komandų, kurių visi prisibijo. Bet tikiuosi, kad mūsų vaikinai sugebės nugalėti baimę autoritetams ir sužais gerai.
– Gerai pažįstate buvusius Lietuvos krepšininkus, prieš kuriuos ir su kuriais pats žaidėte daug metų. Kurie dabartiniai mūsų komandos žaidėjai jums labiausiai patinka?
Šiame Europos čempionate daug naujų veidų.
– Šiame Europos čempionate daug naujų veidų. Leiskite pažiūrėti visą čempionatą ir aš jums pasakysiu daugiau, nes per tris dienas susidaryti tikslų įspūdį nėra paprasta.
Stebint B grupės varžybas man labai patinka Dennisas Schroderis iš Vokietijos rinktinės. Gerai žaidžia ir Marco Belinelli – šis italas labai geros sportinės formos. Dabar atidžiau pažiūrėsiu ir į lietuvius, o geriausiai įvertinsiu jau Stambule per atkrintamąsias varžybas.
– Prieš kelerius metus jūs pakvietėte į Ukrainos rinktinę buvusį NBA trenerį Mike'ą Fratello. Ar amerikietiško krepšinio pamokos buvo naudingos?
– Manau, kad per trejus metus M.Fratello paklojo labai tvirtus pamatus. Beveik visi šie žaidėjai, kurie žaidžia dabar, yra išėję žiaurius pasirengimo etapus pas šį amerikietį trenerį.
Dabar komandai vadovauja Ukrainos treneriai (rinktinės strategas – Jevgenijus Murzinas), kurie turi savo krepšinio matymą, bet pastarosios laimėtos rungtynės prieš Gruziją man priminė tą žaidimą, kurį rodėme Slovėnijoje.
M.Fratello buvo įskiepijęs žaidėjams pasitikėjimo savimi, jie buvo patikėję, kad gali laimėti. Per pirmuosius du mačus buvau labai susinervinęs, bet dabar šiek tiek nusiraminau, nes krepšininkų akyse pamačiau tikėjimą. Net kai gruzinai bandė perlaužti rungtynes, mūsų vaikinai išstovėjo. Tai labai svarbu ir manau, kad tai yra M.Fratello nuopelnas.
– Gerai pamename, kad Ukraina turėjo rengti Europos čempionatą 2015 metais, paskui jūsų šalis turėjo pirmenybę rengti ir 2017 metų čempionatą. Jūs stebite iš arti šį turnyrą ir kokios mintys sukasi galvoje?
– Visa tai jau persirgau. Tai skaudi tema... Aš Ukrainos krepšiniui atidaviau daug laiko, sveikatos, pinigų, kad galėtume surengti Europos čempionatą, pastatytume daugiafunkces arenas, kokias pasistatėte jūs 2011 metų Europos pirmenybėms.
Visa tai jau persirgau. Tai skaudi tema...
Didelės salės būtų suteikusios galimybę pakelti visą Ukrainos klubų krepšinio lygį. Tačiau jūs žinote mūsų problemas Ukrainoje. Jei 2015 metais netekome visų galimybių surengti Europos čempionatą, tai 2017 metais jau nebekandidatavau į Ukrainos krepšinio federacijos prezidento rinkimus. Kiti žmonės lyg ir norėjo pabandyti, bet nepavyko.
2015 metais šalis nebuvo pasiruošusi. Saugumo ir kiti klausimai – reikia būti Ukrainoje, kad visa tai suprastumėte. Kita vertus, galvojau, kad prieš 2017 metų pirmenybes buvo galima surizikuoti ir paimti grupės varžybas.
Net nebūtų reikėję nieko statyti, tiesiog sutvarkyti sporto rūmus Kijeve ir surengti grupės varžybas. Vis dėlto dabar Ukrainoje mažai renginių, būtų visai neblogai.
Tačiau dabar apie tai stengiuosi nebegalvoti. Jau persirgau.
– Kaip karas atsiliepė Ukrainos krepšiniui?
– Tai labai skaudu... Tai yra tragedija. Ne tik krepšinio, bet ir visos šalies tragedija.
Mes niekada negalėjome net įsivaizduoti, kad bus taip, kaip yra dabar.
Mes niekada negalėjome net įsivaizduoti, kad bus taip, kaip yra dabar.
Bandome džiaugtis mažomis pergalėmis. Mums lieka tokie smulkūs šviesūs potėpiai mūsų gyvenime.
Žinote, visų baisiausia, kad aš pats daug kartų turėdavau nugalėti įvairius sunkumus. Kartais įveikdavau ir tokius, kurie atrodydavo neįveikiami.
Tačiau dabar šalį prislėgė tokie sunkumai, kad nieko negali padaryti. Nuo tavęs niekas nepriklauso. Tai labai sunku išgyventi.
