„Kiek atsimenu, Mantas ilgai dainavo mokyklos chore. Nuo to laiko jis labai muzikalus“, – kikena Paulius Jankūnas.
Kauno „Žalgirio“ kapitonas puikiai prisimena, kaip M.Kalnietis internete susirasdavo dainų žodžius ir juos mokydavosi viešbučio kambaryje.
Su naujomis išmoktomis eilėmis M.Kalniečio dainų kolekcija sparčiai pilnėjo. Netrukus tas dainas niūniavo ir rinktinės senbuviai, ir jos debiutantai.
Dar vėliau paskui M.Kalnietį tas liaudiškas dainas traukė minios triumfuojančių Lietuvos krepšinio sirgalių.
„Jis lietuviškos muzikos patriotas, – juokiasi P.Jankūnas. – Tik jau galėtų atsinaujinti savo playlistą.“
Mantas yra ir visos Lietuvos patriotas.
30-metis gynėjas aštuonias vasaras vilkosi Lietuvos rinktinės marškinėlius ir nacionalinėje komandoje sužaidė 68 oficialias rungtynes. Tai 11-as rezultatas tarp visų Lietuvos žaidėjų istorijoje.
Vos 19-os į 2006-ųjų pasaulio čempionatą Japonijoje išvežtas įžaidėjas šią vasarą vienbalsiai išrinktas naujuoju rinktinės kapitonu.
Su savo energija Mantas galėdavo išbėgti iš salės, apibėgti areną ir grįžti į rungtynes.
Šias pareigas Mantas laikinai iš Roberto Javtoko perėmė dar 2014-aisiais, kai centras dėl sveikatos problemų negalėjo važiuoti į pasaulio čempionatą.
M.Kalnietis tą vasarą kapitonu buvo tik kelias savaites, kol pats patyrė sunkią traumą paskutinėse kontrolinėse rungtynėse.
„Niekas jo ten labai neklausydavo“, – juokavo P.Jankūnas.
Bet ne pareigose čia esmė. Mantas jau ilgą laiką elgėsi kaip kapitonas.
„Atrodo, ir tu kažkada buvai jaunas žurnalistas, – į „Basketnews“ redaktorių Joną Miklovą kvatodamas kreipėsi M.Kalnietis, paklaustas, ar nekeista būti trečiu vyriausiu žaidėju rinktinės stovykloje. – Toks ir jausmas. Nežinau, keista, aišku. Ateina žmonės, kurie 10 metų už tave jaunesni. Atrodo, tau pačiam ką tik buvo 20 metų. Bet normalu.
Juokiamės, kad esame žaidę vienas prieš kitą su kažkurių žaidėjų tėvais, o dabar – su vaikais. Keista, bet tai natūralus procesas.“
R.Javtokas yra vienas iš nedaugelio, kurie pakrikštijo M.Kalnietį rinktinėje 2006-aisiais.
Karjerą baigęs ilgametis nacionalinės komandos kapitonas kvatoja – nors 37-erių centras pats labai seniai, dar 2001-aisiais, debiutavo rinktinėje, atrodo, Mantas visada buvo šalia.
„Tada Mantas buvo nutrūktgalvis. Jam buvo svarbu bėgti į priekį ir bandyti kažkaip įmesti. Mąstymas jam tada nerūpėjo. Su savo energija jis galėdavo išbėgti iš salės, apibėgti areną ir grįžti į rungtynes“, – šypsosi P.Jankūnas, kuris su R.Javtoku prieš 11 metų pirmą kartą žaidė rinktinėje klausydamas 19-mečio derinių.
„Jeigu sąžiningai, galvojau, kad iš jo išvis nieko nebus, – įtartinai nesijuokė Robertas Javtokas. – Na, toks, nei driblingavo gerai, nei metikas fantastinis. Nei nieko.“
Tačiau jaunuolio su iš plaukų želės suformuotu stogeliu balsas su metais buvo vis vyriškesnis. Ir rūbinėje, ir aikštėje.
Turi Šaro savybę
„Lince, trauk iš čia mane!“ – ilgamečiam rinktinės atstovui spaudai sušuko Mantas Kalnietis, kai 2015-ųjų Europos čempionate po pergalės prieš italus komiškas žurnalistas šūkavo „Jela! Jela!“ ir dėl techninių trukdžių niekaip negalėjo pradėti tiesioginio interviu.
Mantas Kalnietis niekada nebuvo iš tų, kuriuos reikėdavo traukti iš atvirumo reikalaujančių situacijų. Jis pats visada žaisdavo atviromis kortomis.
„Jis tiesus ir sako, ką galvoja. Ypač rūbinėje. Jei matys, kad yra problema, Mantas nevynios į vatą ir ją spręs“, – 24sek pasakojo šimtus žaidėjų interviu žurnalistams rinktinėje suvedęs L.Kunigėlis.
Pastaraisiais metais kapitono raištis visada būdavo vyniojamas ant didžiulio Roberto Javtoko bicepso. Tačiau Mantas taip pat būdavo vienas emocinių komandos lyderių – lyg vicekapitonas.
„Jeigu sąžiningai, galvojau, kad iš Kalniečio išvis nieko nebus.“
„Jis prižiūri tvarką. Žinodavau, kad jam tai įdomu, todėl kartais pats eidavau su juo pasitarti. Mantas visada turėdavo kokių nors minčių. Jei kažko nepastebėdavau, jis ateidavo ir sakydavo: davai, Robi, mums trūksta to ir to.
Nepriimdavau sprendimų vienas. Turėdavome tą tokią vyresniųjų tarybą.
Savo lyderystę jis rodė visą laiką. Kad ir nebuvo kapitonas, jis jau tą visada darė“, – pasakojo R.Javtokas.
Visai kaip aikštėje, Mantas tiesiog darė tai, ką mokėjo geriausiai – būrė aplink save komandą ir darė bendražygius geresniais.
„Aukštos klasės žaidėjai savo pavyzdžiu ir žaidimu aplinkinius padaro geresniais. Tokią žiauriai ryškią savybę turėjo Šarūnas Jasikevičius. Bet ir Mantas ją turi“, – įsitikinęs L.Kunigėlis.
M.Kalnietis aplinkinius papirko lengvumu – visada buvo chebros žmogus ir nustumdavo savo ego į šalį.
Vyrai sako, kad su Mantu rūbinėje niekas neturėjo jokių problemų. Įžaidėjui svetimas ir kitų apkalbinėjimas šiems už nugaros.
Jis teisingas, nešališkas ir vienodas visiems – tiek vyresniems, tiek jaunimui.
„Ir neslėpkime – Mantas yra vienas tų žmonių, kurie po pergalių moka atšvęsti normaliai. Žino, kada švęsti ir kaip švęsti“, – šypsojosi L.Kunigėlis.
Kalnietis pirmas pribėgo prie Martyno ir sušuko: „Stokis greitai tik, mama gi žiūri!“
Buvęs rinktinės darbuotojas pridūrė, kad jis turėjo savybę, be kurios negali būti nacionalinėje komandoje – gerą humoro jausmą ir gebėjimą pasijuokti iš savęs.
Rinktinė be Manto? Negali būti
Būdamas linksmuoliu niekada netapsi sektinu pavyzdžiu. M.Kalniečiui svorio rūbinėje pridėjo jo elgesys.
Jis žinodavo, kada galima pajuokauti, o kada prie žmogaus prieiti rimtai.
Martynas Pocius prisimena, kai 2010-aisiais aukštai pašokęs vertėsi per Keviną Durantą ir skaudžiai tėškėsi ant parketo.
Mantas Kalnietis pirmas pribėgo prie Martyno ir sušuko: „Stokis greitai tik, mama gi žiūri!“
M.Kalnietis taip pat demonstravo pavyzdinį lojalumą nacionalinei komandai.
„Mantas niekada neturėdavo tos dilemos, kuri kyla kai kuriems žaidėjams, kurie po vasarų rinktinėje galvoja pailsėti. Kai tiek metų atžaidžiau, gal dabar pailsėti? Iš Manto nesu girdėjęs nieko panašaus. Jam nereikia skambinti ar prašyti. Jis visada žino, kad jei yra sąraše, bus rinktinėje“, – pasakojo R.Javtokas.
„Man smagu žaisti už Lietuvą. Už komandą, kurioje žaidžiu daug metų. Kiekvienam šis klausimas individualus, tad galiu kalbėti tik už save, bet mano situacija tokia – nematau, kodėl turėčiau nežaisti rinktinėje“, – atkerta Mantas.
Visi puikiai prisimename tą nelemtą paskutinį draugišką mačą Zagrebe, kai 2014-ųjų pasaulio čempionato išvakarėse atsitrenkęs į Ante Tomičių M.Kalnietis išsinarino petį ir buvo išbrauktas iš galutinio dvyliktuko.
„Kai Robertas Javtokas prieš pat 2012-ųjų olimpines žaidynes patyrė traumą, visiems buvo didžiulis šokas. Tai 2014-aisiais su Mantu buvo kažkas panašaus.
Pirmos dvi dienos po tų rungtynių buvo lyg gedulas, – nelemtą epizodą prisiminė Martynas Pocius. – Atrodė, kaip rinktinė gali būti be šito žmogaus?“
Bet Mantas niekur nedingo. Jis vis tiek skrido paskui komandą į antrąjį pasaulio čempionato etapą Barselonoje, kur bent morališkai palaikė savo bendražygius spalvingų tribūnų fone.
„Rinktinėje jam buvo ir džiaugsmingų, ir sunkių momentų. Bet jis visada atiduodavo visas jėgas.
Lietuvos rinktinei ir Lietuvai jis atiduoda visą širdį. Jo nepakaltinsi, kad kažkur nedadirbo, nedadarė. Tai patriotas visu šimtu procentų“, – tikino P.Jankūnas.
Buvusio kapitono linkėjimas
Po tos traumos jis sunkiai įsivažiavo Krasnodaro „Lokomotiv“ klube, o sezono pabaigoje pats pasiprašė anksčiau išsiskirti, kad galėtų grįžti į Kauną, išsilaižyti visas žaizdas ir geriau pasiruošti 2015-ųjų Europos pirmenybėms.
Šios M.Kalniečiui buvo labai sunkios, bet aprūdijęs įžaidėjas sugebėjo nudiriguoti komandą iki Europos čempionato finalo.
Aukso pačiupinėti tada neteko – čempionų taurę į viršų kėlė magišką čempionatą sužaidęs Pau Gasolis. O sunkų turnyrą turėjęs Mantas nesusivaldė ir apsiašarojo.
„Tai boba... – padarė trumpą pauzę ir nusikvatojo R.Javtokas. Bet buvęs kapitonas čia pat surimtėjo. – Taip, jis komandai atiduoda visą save.
Jei atkreiptumėte dėmesį, rinktinėje jis atrodo kaip visai kito lygio žaidėjas. Kaip iš NBA.
Manau, kad rinktinė jį motyvuoja. Jis visada pasiruošęs joje žaisti.“
Tad R.Javtokas simbolinį kapitono raištį M.Kalniečiui perduoda ramus.
„Čia pats geriausias perėjimas nuo Robinio, koks tik galėjo būti. Ir logiškas, ir žiauriai geras sprendimas. Tai yra žiauriai protingas žmogus, patriotas ir iš dabartinės kompanijos tinka idealiausiai“, – neabejojo L.Kunigėlis.
„Tik tegul neskriaudžia kitų, kaip kapitonas. Ir būna visiems lygus“, – perduodamas estafetę juokėsi R.Javtokas.
„Javtoko nebūvimas tikrai didelis smūgis tai atmosferai rinktinėje, bet bandysime kažką klijuoti iš naujo kitaip, – tapęs kapitonu Palangoje sakė M.Kalnietis. – Smagu. Stengsiuosi nenuvilti komandos draugų ir visos rinktinės. Kartą buvau kapitonas, bet taip ir neišvažiavau į čempionatą (juokiasi.). Dabar svarbiausia, kad be traumų.“
