LKL prezidentas Remigijus Milašius prieš pat renginį patenkintas trynė rankomis. Į finalo ketvertą pateko keturios patraukliausios LKL komandos, o organizatoriai nuolat skelbėsi, kad bilietai graibstomi rekordiniais tempais, įspėdami skubėti pirkti, kol jų dar yra bilietų kasose.
Realybė tokia, kad dar KMT finalo dieną kasose buvo šimtai laisvų bilietų. Ir nors buvo užfiksuotas KMT lankomumo rekordas – 9350 žiūrovų, tribūnose ši žinia nesukėlė ypatingų emocijų.
Turbūt daug prie to prisidėjo „Žalgirio“ fenomenas. Kai „Žalgiris“ į Eurolygos rungtynes su turnyro autsaidere Podgoricos „Budučnost“, potencialiai nepatraukliausia varžove Eurolygoje, dar likus 17 dienų iki ginčo kamuolio išparduoda bilietus į 15,5 tūkst. žiūrovų talpinančią areną, tokie LKL varpų dūžiai apie „graibstomus bilietus“ kelia šypseną.
Bet nerimo signalą jau pusfinalyje pasiuntė uždarytas antrasis „Siemens“ arenos aukštas. Oficialiai skelbiama, kad pirmąsias KMT rungtynes tarp „Žalgirio“ ir „Lietkabelio“ stebėjo tik 2910 žiūrovų.
„Tikrai tikėjomės, kad bus daugiau žmonių, – po pergalės pripažino žalgirietis Edgaras Ulanovas. – Tribūnos buvo pustuštės. Atrodė, gan gerai išreklamuotas renginys, bet žmonių buvo nedaug.“
Pirmojo „Siemens“ arenos aukšto kėdės nebuvo užpildytos ir per šeimininkų mačą su Klaipėdos „Neptūnu“, kuris kėlė didžiulę intrigą. Protokole užfiksuoti 3740 susitikimą stebėjusių žiūrovų.
Kai kalbame apie karališką lankomumą, su pavydu žvelgiame į Ispanijos Karaliaus taurės turnyrą. Pačios nelankomiausios turnyro Madride rungtynės, kuriose žaidė svečių komandos Malagos „Unicaja“ ir Tenerifės „Iberostar“, surinko 9318 žiūrovų. T.y. beveik tiek, kiek „rekordinis KMT finalo lankomumas“.
Vienerias KMT rungtynes stebėjo vidutiniškai 5311 žiūrovų. Palyginimui, Ispanijos Karaliaus taurės skaičiai išties buvo karališki – 12341 per rungtynes.
24sek žiniomis, KMT turnyro biudžetas siekė 400 tūkst. eurų, tačiau surinkti jį buvo labai sudėtinga.
Mažas lankomumas turėtų priversti suklusti KMT organizatorius, nes sukviesti žiūrovus į LKL arenas stebėti vietinio fronto rungtynių sudėtinga jau ne pirmus metus: skaičiai buvo kuklūs tiek pernai, tiek užpernai.
Nepadėjo net ir du esminiai krepšinio renginių komponentai – nei aukšto lygio organizacija su įdomiais techniniais sprendimais, nei intriga, kurios netrūko prieš KMT 2019.
Gal Lietuvai nereikia vietinio fronto batalijų ir finalo ketverto už 400 tūkst. eurų? Sunkiai biudžetą rinkę KMT organizatoriai greičiausiai permąstys turnyro strategiją.
Per pastaruosius trejus metus buvo išbandytos bent kelios KMT formos. Viskas prasidėjo net nuo aštuonių komandų turnyro, kai ketvirtfinalio mačai nuo ankstyvo ryto vyko „Ryto“ arenoje, o nuo pusfinalio persikėlė į „Siemens“. Bet lankomumas ir žiūrimumas jau tada buvo menkas, o organizatorių išlaidos nepasiteisino.
Kol kas KMT neišbandė dar vieno formato, t.y. rengti tik superfinalo šventę.
Idėja galėtų atrodyti maždaug taip: snaiperių konkursas, šou pasirodymai ir finalo rungtynės. Viskas panašiai, kaip KMT turnyre finalo dieną, išbraukiant rungtynes dėl trečiosios vietos ir atsisakant „pritemptų“ renginių, kaip LKL Ateities ar Karalienės taurės.
Įdomu, kad mačas dėl trečiosios vietos žaidžiamas tik Lietuvoje. Didžiosios šalys kaip Ispanija, Italija, Graikija ir kitos tokių rungtynių neturi, nes taurės varžybų principas ir paremtas vieno trofėjaus medžiokle, o ne išgalvotų medalių dalybomis.
„Lietuvoje tas gal nuo seno – mes esame įpratę žaisti dėl trečios vietos. Gal ir geras dalykas, – sakė mažųjų klubų pozicijai atstovaujantis Klaipėdos „Neptūno“ treneris Kazys Maksvytis. – Matote, turime labai stiprų „Žalgirį“, šalia jo – „Rytą“. Tad kitoms komandoms irgi svarbu iškovoti medalį. Manau mums, lietuviams, reikia turėti mačą dėl trečios vietos.“
Organizuodami tik finalo renginį, KMT organizatoriai galėtų sutelkti visas savo finansines ir organizacines pajėgas tik vienai dienai, o tai galbūt nebūtų pats blogiausias variantas įvertinant ir šiųmetę patirtį.
Toks įspūdis, kad šiemet KMT pusfinalis buvo generalinė repeticija prieš finalo kovas.
Dviejų pusfinalio mačų prireikė techniškai tvarkingai įtraukti į žaidimą milžinišką arenos kubą, kuriame buvo bandyta parodyti viską: nuo rungtynių vaizdo pakartojimų, iki interviu per rungtynių pertrauką ar po jų.
Deja, bet pusfinalyje kube nematėme tokių įspūdingų sulėtintų rungtynių momentų kaip finale (pavyzdžiui, Šarūno Jasikevičiaus, sirgalių emocijos). Maža to, netrūko techninio broko: kartais kube matydavosi tik reporteris su kalbinamu žmogumi, bet nebūdavo garso. Sykį per minutės pertraukėlę visoje arenoje lyg šaukiant į ausį išgirdome Šaro keiksmus, kai netyčia prie „Žalgirio“ atsarginių suolo įsijungė mikrofonas, perdavęs garsą visoms tribūnoms. Kuklesnis buvo ir žaidimų bei prizų pateikimas žiūrovams.
Pustuštės tribūnos visai nepriminė aukščiausio lygio renginio atmosferos, o komandos jautėsi lyg žaistų parodomąsias rungtynes. Vienas finalo mačas nepaliktų erdvės repeticijoms renginio metu. Visas geriausias produktas būtų pateiktas ant stalo be jokių užkandžių. Taip nenukentėtų ir šventės prestižas, ir pats žiūrovas. Tituluojantis geriausiu sporto renginiu Lietuvoje, tokį tada reikia sukurti abi turnyro dienas, ne vieną finalo.
LKL idėja aiški – į turnyrą įtraukti kuo daugiau komandų, pajungiant net Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) ekipas. Taurės trofėjus dažnai yra šansas užsikabinti mažesniems klubams, kuriems nereikia visos serijos įkąsti favoritams – pakanka vienerių rungtynių. Be to, finalo ketverto formatas yra šventė daugiau LKL komandų. Specifinė jo aura patinka ir komandoms, ir yra patraukli žiūrovams (na, bent jau TV žiūrovams).
„Manau, ketverto idėja yra gera, – pritarė Edgaras Ulanovas. – Aštuonetas nepasiteisino, tik kad dabar ketvirtfinalyje namuose galėtų žaisti aukštesnę vietą LKL užimanti komanda. Juk dėl to ir žaidžiame du LKL ratus.“
Tačiau lankomumo skaičiai, techninis pusfinalio pateikimas ir didžiulės investicijos kelia didžiulį 400 tūkst. eurų klausimą: ar Lietuvai reikia finalo ketverto?
Pavyzdžiui, pusfinalio susitikimus būtų galima rengti aukščiau turnyro lentelėje po dviejų ratų stovinčių komandų namų arenose (didesnė motyvacija žaisti tiek LKL ratų). LKL reguliariajame sezone „Neptūno“ ir „Žalgirio“ mačai prieš atitinkamai „Rytą“ ir „Lietkabelį“ sutraukė daugiau žiūrovų nei KMT mūšio ringas.
Kad ir kokiu keliu ateityje pasuktų KMT organizatoriai, jie turėtų atsižvelgti į kelias pasiteisinusias ir nepasiteisinusias pastarojo savaitgalio patirtis, iš kurių galima gauti vertingų pamokų.
Renginio akcentas
Milžiniškas kubas buvo KMT turnyro akcentas, finalo dieną pasiteisinęs su kaupu.
Pagaliau žiūrovas iš tribūnų, mokėjęs už vieną bilietą dešimtis eurų, nebuvo nuskriaustas dėl vaizdo pakartojimo neturėjimo galimybės. Kube buvo rodomi tie patys vaizdo pakartojimai, kuriuos matė ir TV žiūrovai.
Tai reiškia, kad žiūrovai ne tik galėjo pamatyti efektingų epizodų vaizdo pakartojimus, tačiau ir padiskutuoti dėl teisėjų sprendimų.
Visa „Siemens“ arena sugniaužusi kvapą stebėjo sustabdytą epizodą ketvirtojo kėlinio pabaigoje, kai Paulius Jankūnas išsirangė po krepšiu ir su atakai skirto laiko sirena įrideno labai svarbų dvitaškį į „Ryto“ krepšį.
Kiekvienas iš 9 tūkst. galėjo pasijusti teisėjais ir priešais save matydamas vaizdą, įvertinti, kaip turėtų sušvilpti arbitras. Kalbame apie maksimalų žiūrovų įtraukimą ir intrigos lygį.
Vaizdo pakartojimų praktika kube Lietuvoje ir Europoje dažniausiai nenaudojama dėl teisėjų protekcijos. Neva pakartojime pamačius klaidą, žiūrovai ir mačo dalyviai teisėjams padarytų didžiulį spaudimą už neteisingą priimtą jų sprendimą.
Bet KMT praktika parodė, kad pakartojimai dažniausiai padėdavo, o ne kenkdavo teisėjams. Kai po abejotinų švilpukų tribūnos anksčiau būdavo linkusios nuteisti arbitrą, tai šįkart dažnai vaizdas kube jį išteisindavo.
Vienas kitas toks aiškus epizodas nepalieka erdvės žaidėjų ir trenerių spekuliacijoms dėl arbitrų švilpukų kokybės, neleidžiant jiems kelti spaudimo rungtynėms įsibėgėjant ir išvengiant nepamatuotų aistrų tribūnose.
Be to, KMT svečiai rungtynių metu kube galėjo matyti įspūdingus sulėtintus vaizdus, kokie rodomi ir Eurolygos finalo ketvertuose. Efektingos akimirkos traukdavo žiūrovus vis pakelti galvas į arenos kubą.
Kubas tapo gera galimybe išjudinti žiūrovus pauzių metu. Nors lietuviai gan kuklūs, ne sykį pavyko išjudinti net ir kukliausius. Kubas buvo toks įtraukiantis akcentas, kad pauzės metu didžioji dalis žiūrovų natūraliai pakeldavo galvą į viršų stebėti, kas bus toliau.
Kubas buvo panaudotas ir žiūrovams išgirsti trenerių bei žaidėjų reakcijas per ilgąją pertrauką ir po rungtynių. Deja, dažnai tai tebuvo į tribūnas susirinkusių žiūrovų laiko gaišinimas.
Kai TV žiūrovams tai yra puikus į žaidimą dar labiau įtraukiantis elementas, tai į areną susirinkę sirgaliai verčiau žiūrėtų šou pasirodymą, nei klausytųsi dažniausiai gan banalių trenerių bei krepšininkų kalbų mačui įpusėjus. Visai kitas reikalas yra karštas krepšininko komentaras iškart po rungtynių. Tokia praktika efektyviai naudojama NBA, kai nugalėtojų komandos atstovas savo emocingais pasisakymais dažnai užkuria tribūnas.
Rungtynių metu arenos kube staiga pasirodę ir tribūnose girdimi kalbinamieji kartais patys jautėsi nepatogiai, kai juos girdėjo tiek varžovų treneriai ir žaidėjai, tiek aistruoliai. Tai ypač nedėkingas momentas treneriams, kuriems reikia kalbėti apie žaidimo planą ir varžovų žaidimą girdint priešininkams.
Geresnis galėjo būti ir kalbančiųjų pasirinkimas. KMT šventėje buvo susirinkę daug įdomių krepšinio asmenybių, bet vietoj jų kartais išvydome labai abejotinos reikšmės pokalbius.
Lamonicos efektas
Kalbant apie pagalbą teisėjams, tokia Lietuvos arbitrams tapo Luigi Lamonicos viešnagė.
Kai Ispanija, Serbija, Graikija ar Turkija dar keletą dienų skalambija dėl teisėjavimo skandalų, tai Luigi Lamonica į KMT įnešė itališko preciziškumo.
Treneriai gerokai ramiau diskutavo su L.Lamonica dėl jiems nepatikusių švilpukų. Ko gero, iš pagarbos elitiniam Eurolygos arbitrui ir dėl 53-ejų italo manierų – tai vienas tų teisėjų, su kuriais tiesiog nepadiskutuosi.
Maža to, L.Lamonica ateidavo į pagalbą Lietuvos arbitrams, jei šiems treneriai pamokslaudavo prie šoninės linijos. Pritariamasis L.Lamonicos žodis kaipmat baigdavo bet kokias diskusijas, o strategams belikdavo burbėti tik sau po nosimi.
Šauniai susitvarkė ir teisėjų brigados, kuriose nebuvo L.Lamonicos. KMT buvo suteisėjauta aukščiausiame lygyje. Negalima sakyti, kad taip nebūtų suteisėjauta ir be L.Lamonicos. Tačiau italo efektas eliminavo spaudimą teisėjams ir sutelkė visą dėmesį į svarbiausius įvykius aikštėje, o ne į tris vyrukus su kostiuminėmis kelnėmis ir pilkais marškinėliais.
Ko gero, KMT organizatoriai ir ateityje galėtų įtraukti vieną gerą užsienio arbitrą į teisėjų brigadą. Kas ten žino, gal LKL šią gerą praktiką bandys perteikti ir į LKL lemiamų kovų serijas.
Bet viena aišku, kad L.Lamonica į KMT įnešė daugiau pagarbos ir ramybės teisėjų darbui.
Šou programa
Finalo vinimi turėjęs tapti „Iron Wolf Drum Line“ ir specialiųjų poreikių žmonių pasirodymas KMT finale nesulaukė tokio įvertinimo, kokio galbūt buvo tikėtasi.
Bet KMT organizatoriai pateikė keletą įdomių sprendimų.
Pavyzdžiui, žiūrovus sužavėjo Justino Jankevičiaus ir Jono Kazlausko pokalbis aikštės centre tarp LKL Snaiperių konkurso ir finalo mūšio.
Neformalus pasikalbėjimas su 64-erių specialistu daugiausiai ne apie krepšinį atskleidė patyrusį trenerį iš kitos pusės. Pats J.Kazlauskas pasidavė gerai emocijai ir nevengė pajuokauti bei įsivelti į vieną kitą šmaikštesnį žodžių mūšį su J.Jankevičiumi.
Pokalbis buvo gan turiningas ir linksmas. Kai paprastai per rungtynių pauzes didžioji dalis kyla iš kėdžių papildyti skrandžio maistu ir gėrimais, tai šįkart dauguma jų susidomėję nekrutėjo iš savo vietų.
Įspūdingai atrodė ir „mokslininkų“ šou pusfinalio dieną, bet sprogimai „Siemens“ arenos centre sukėlė dvejopą įspūdį. Viena vertus, tai buvo įdomu ir nenuspėjama, kita vertus, labai pavojinga žaidėjų ir žiūrovų sveikatai.
Sykį, po vieno iš daugelio sprogimų, dar deganti skliautė lėkė į šeimininkų komandos atsarginių suolą.
Maža to, kitąkart į atsarginių suolą skriejo ir net į praėjimą šalia tribūnos už sekretoriato po sprogimo nuskrido plastikinė statinė.
Tiek vienu, tiek kitu atveju tik atsitiktinumas lėmė, kad niekas nebuvo sužeistas. Maždaug po minutės tose vietose pasirodė iš rūbinės grįžę krepšininkai. Nedaug trūko, kad kažkuris iš jų galėjo būti labai pavojingai sužeistas. Sykį Antanas Kavaliauskas sunerimusiu veidu net stabtelėjo pasižiūrėti į mokslininkų pasirodymą, kai už jo nugaros nuaidėjo sprogimas ir pralėkė didžiulė statinė.
Vienas mokslininkų pasirodymas užkliuvo ir „Ryto“ krepšininkams, kuriems prireikė gausių valytojų pajėgų nusausinti sudrėkintą parketą, kai mokslininkai baigė savo pasirodymą nuklodami aikštę baltų dūmų užtaisu. Šoumenai nepagalvojo, kad vėliau tas triukas ant parketo sudarys didžiulę drėgmę, kur krepšininkai galėjo pavojingai paslysti.
KMT anksčiau garsėjo įspūdingais pristatymais (prisiminkite vienuolius Vilniuje ir įspūdingą užuolaidą Kaune), bet šįkart finalo dalyviai buvo pristatyti gan kukliai ir neenergingai.
Idėja įtraukti į pristatymą karius sveikintina, bet blogiausia, kad kai kurie jų neteisingai ištarė krepšininkų pavardes. Pristatymo momentas turi užvesti ir emociškai pakrauti artėjančiam mūšiui, bet užsitęsęs ir neemocingas jo pateikimas numušė tiek tribūnų, tiek žaidėjų adrenalino lygį.
O finalas galiausiai buvo vainikuotas bene didžiausia KMT kliurka, po apsauginio ir Gedvydo Vainausko susistumdymo prie „Ryto“ atsarginių suolo 2016-aisiais – ant trofėjaus išgraviravus ne „Ryto“, o „Lietuvos ryto“ pavadinimą.
KMT pateikė išlepusiai krepšinio auditorijai daug įdomių sprendimų, kurie paliko puikų įspūdį. Tik kartais daugiau nėra geriau.
Vis dėlto didžiausi iššūkiai ateityje laukia ne dėl renginio pateikimo, o jo formato, keliančio 400 tūkst. eurų vertės klausimą: ar Lietuvai to reikia?