Karjerą baigęs R.Kaukėnas: apie prajuokinusią aplinkinių reakciją, ateitį ir savo bažnyčią

R.Kaukėnas 2016-aisiais jautėsi kitaip, nei šįkart, kai 20 tūkstančių savo sekėjų instagrame pranešė: „Viskas“.

Tik po šio įrašo 41-erių vyras sulaukė labai daug bičiulių klausimų.

„O tu tikras? Ar mums čia palaukti, kol vėl grįši ant kokių atkrintamųjų varžybų ar naujų metų?“ – Rimantą linksmino draugai.

Nors amžius pase jau bylojo apie krepšinio dinozauro laikmetį, fizinės galimybės būtų leidusios jam pažaisti dar vieną kitą sezoną.

Vasaros pradžioje R.Kaukėnas buvo sulaukęs ankstyvų pasiūlymų iš Lietuvos, užsienio komandų. Vis dėlto pastarąjį savaitgalį apsitaręs su šeima, R.Kaukėnas įgyvendino jau ilgą laiką brandintą mintį.

„Fiziškai tikrai neturiu jokių problemų. Tik ta šeimyninė padėtis dabar nebe tokia, kaip anksčiau. Atmečiau kelis paskutinius pasiūlymus, nes tokios aplinkybės.

Nebesu tame amžiuje, kad žiūrėčiau į kažkokią perspektyvą. Norėjosi važiuoti ten, kur galėčiau laimėti kažkokį trofėjų, čempionatą. Čia taip buvo pernai. O šiemet aš kažkaip labai nebepuoselėjau minties ir jau praktiškai buvau apsisprendęs.

Tik ta vasara buvo tokia aktyvi, kad vis neturėjau progos to užtvirtinti. O paskutinis savaitgalis buvo lemtingas.

Aš ir taip labai retai matau savo šeimą. Jos jau savo atkentėjo. Dabar jau turiu pasiaukoti vardan jų. Kaip tas išeis, nežinau“, – 24sek pasakojo R.Kaukėnas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rimantas Kaukėnas su šeima

R.Kaukėnas prapliupo juoktis, išgirdęs tą patį klausimą ir interviu metu.

„Tai ar tikrai tikrai, Rimai?“

Nusikvatojęs R.Kaukėnas surimtėjo: „Neturiu kitos išeities – turiu pasakyti, kad tikrai.“

Paskutinį savo profesionalo karjeros mačą lietuvis sužaidė 2017-ųjų gegužės 17-ąją. Jo atstovaujama Emilijos Redžo „Grissin Bon“ ekipa 79:80 nusileido Avelino „Scandone“ ir ketvirtfinalyje pasitraukė iš kovos dėl Italijos čempionų titulo.

Starto penkete rungtynes pradėjęs R.Kaukėnas pelnė 4 taškus. Jie žymėjo net 17 metų trukusią profesionalo karjerą, kuri driekėsi per „Galil Elyon Hapoel“, Vilniaus „Lietuvos rytą“, „Oostende“, Bonos „Telekom“, „Cantu“, Sienos „Montepaschi“, Madrido „Real“, Kauno „Žalgirį“, Vitorijos „Laboral Kutxa“ ir Emilijos Redžą.

Taip jau išėjo, kad Lietuvoje žaidžiau nedaug. Galbūt taip buvo dėl mano žaidimo stiliaus. Aš buvau scoreris. To iš manęs prašė visos komandos, bet Lietuvos komandose to nereikėjo.

Tie 17 metų R.Kaukėnui atnešė 2007-ųjų Europos čempionato bronzą su Lietuvos rinktine, du LKL čempiono titulus, keturis Italijos čempiono titulus, penkias Italijos supertaures.

Bet paskutinį savo gyvenimo mačą jis dar sužais rugsėjo 21-ąją, Šiaurės Italijoje. R.Kaukėnas vilksis vietos Emilijos Redžo „Grissin Bon“ marškinėlius ir varžysis su Ispanijos aukščiausiojo diviziono Mursijos UCAM. Krepšininkas kvietėsi Vilniaus „Rytą“, bet dėl pirmųjų LKL sezono rungtynių rugsėjo 23-ąją sostinės klubas negalėjo priimti pasiūlymo.

Per atsisveikinimo rungtynių pertrauką vyks simbolinis 10-15 minučių trukmės susitikimas tarp Lietuvos ir Italijos rinktinės veteranų.

„Kas žais, dar iki galo nesusidėliojome. Kviečiame senius, kurie nebijo apsijuokti“, – juokėsi R.Kaukėnas.

Visos už bilietų pardavimą, simbolinių Lietuvos bei Italijos komandų marškinėlių aukcioną ir per renginio vakarienę gautos lėšos per Rimanto Kaukėno paramos fondą bus skirtos Lietuvos vaikams.

Renginyje dalyvaus Lietuvos ambasadorius Italijoje, garbės konsulas. Šis R.Kaukėno organizuojamas renginys pateks į Lietuvos šimtmečio minėjimo programą, tad krepšininkas kviečia visus tautiečius apsilankyti jo atsisveikinimo rungtynėse rugsėjo pabaigoje.

Sekmadienį Rimantą galėsite išvysti Vilniaus maratone, bet ką veiks baigęs karjerą, jis dar nebuvo apgalvojęs.

„Jeigu atvirai, net nesvarsčiau jokių kitų variantų – viską atmesdavau. Daug kas paklausdavo, ar galvoji kažką apie ateitį ir panašiai, o aš jiems atvirai sakydavau, kad tikrai nieko negalvoju, – 24sek tikino R.Kaukėnas. – Visada sakiau ir tikėjau, kad pirmiausia reikia būti krepšininku ir galvoti tik apie krepšinį. Jei pradedi galvoti apie kažką kitą, nesi visiškai atsidavęs žaidimui. Atmestinai žiūri į pasiruošimą, viską. Tas krepšininkams yra labai svarbu.“

2010-2011 m. buvo geriausi mano karjeroje. Su Sienos „Montepaschi“ laimėjome Italijos čempionatą, šalies taurę ir supertaurę, patekome į Eurolygos finalo ketvertą. Deja, ten nelaimėjome Eurolygos, nors tais metais buvome gana stiprūs.

Krepšinyje Rimantą į priekį vedė čempiono titulų alkis. Jis pernelyg rimtai nežiūrėjo į vėlyvus karjeros pasiūlymus iš Prienų ar panašių komandų ir ieškojo būdų, kaip būti kuo arčiau titulo. Dabar jis tą galėtų daryti kitoje pozicijoje, bet R.Kaukėnui dar reikia laiko, kad tokia veikla liptų jam prie širdies.

Jau kurį laiką jam prie širdies geri darbai. Kaip vadina pats Rimantas – tai jo bažnyčia.

Jau šešerius metus aktyviai veikia Rimanto Kaukėno paramos fondas, kuris siekia suteikti viltį, stiprybę ir džiaugsmą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

Šiai veiklai jis atsidavęs dėl asmeninės gyvenimiškos patirties. 2012-aisiais nuo vėžio mirė Rimanto tėvas Kostas. Tais pačiais metais jis įkūrė ir savo vardu pavadintą fondą.

Vilmanto Morkvėno nuotr./Valdas Adamkus ir Rimantas Kaukėnas

„Negaliu pavesti žmonių. Kreipėmės dėl paramos, pradėjome darbą ir norisi jį gerai užbaigti. Matome, kiek tai atneša. Man tai kaip bažnyčia, – 24sek pasakojo R.Kaukėnas. – Teko matyti, kaip artimieji kovoja su tuo dalyku. Tikimės, kad su savo darbais galime padaryti kažką gero. Nuperkant vaistų, medicininių aparatų, suteikiant prevenciją, viešinant tokius darbus, ugdant visuomenės sąmoningumą.

Lietuvoje su labdara yra prastoka situacija. Žmonės į ją žiūri dar labai atsainiai. Tai gan suprantama, nes buvo daug atvejų, kai piktybiškai naudodavosi labdara.

Bet mes vystomės kaip visuomenė ir turime pakeisti požiūrį į kai kuriuos dalykus. Paramos fondas stengiasi didinti ir gerinti savo veiklą. Dabar turėjome labai nemažai renginių. Kartais turime atsisakyti kvietimų, nes tiesiog fiziškai nebegalime visur apsilankyti. Juk yra ir svarbesnių dalykų už renginius – reikia ir vaikus lankyti.“

Labai norėjosi laimėti Eurolygą. 2011-aisiais pusfinalyje pralaimėjome „Panathinaikos“, bet mes buvome stipresni. Tai, kad netapau Eurolygos čempionu, yra vienintelis dalykas, dėl kurio gaila.

Rimanto Kaukėno paramos fondas stengiasi neatsakyti jokiam vaikui. Tiesa, visa paramos grupės komanda žiūri į kiekvieną atvejį labai profesionaliai: tikrina, ar šeima sąžininga, ar tikrai jai to reikia.

Pasitaiko situacijų, kai fondai naudojasi šeimų situacija arba šeimos naudojasi savo situacijomis. R.Kaukėno tikslas – kad žmonių aukos pasiektų tuos, kam to iš tikrųjų reikia.

Su metais R.Kaukėno paramos fondas plečiasi ir turi vis daugiau bendražygių. Visai kaip ir krepšinio aikštėje, Rimantas surėmė pečius su Jonu Valančiūnu, Mindaugu Kuzminsku, kraujo, kaulų čiulpų persodinimo organizacijomis.

R.Kaukėną parama vaikams veda į priekį taip, kaip krepšinis. Žaidimas, kuriame jis išsilaikė tiek, kiek daugelis krepšininkų gali tik pasvajoti.

Tam reikėjo analizuoti savo kūną ir žaidimo braižą. R.Kaukėnas labai daug individualiai dirbo fiziškai, kad galėtų išlaikyti aukščiausią žaidimo lygį.

Fizinio rengimo treneriai suteikė jam daug žinių, kaip apsaugoti savo kūną nuo traumų ir ruošti jį krepšinio mūšiams. Atsidavimas žaidimui, savianalizė ir treniruotės leido R.Kaukėnui savo ilgaamžiškumu stebinti žmones tiek, kad šie net ir suėjus 41-eriems vis dar klausia, ar tai tikrai viskas.

Tai yra viskas.

2006-ųjų sausio 2-ąją R.Kaukėnas į Madrido „Real“ krepšį įmetė 33 taškus ir surinko 37 naudingumo balus. Tai buvo rezultatyviausios ir naudingiausios lietuvio rungtynės per visą karjerą Eurolygoje.

Bet savo efektyvumo balų ir rekordų R.Kaukėnas dabar sieks už aikštės ribų. Padėdamas vaikams, kurių pergalės mūšiuose dėl gyvenimo svarbesnės nei bet kokie čempionų titulai.