Rudy Gobert'o neteisėtas kamuolio numušimas nuo lanko abejingų nepaliko visame pasaulyje. Kritiniu metu rungtynėse su Prancūzija klaidą padarę teisėjai atėmė iš Lietuvos svarbų tašką, kuris galbūt būtų padėjęs pasiekti ketvirtfinalį. Kas žino, kaip kitu atveju būtų susiklosčiusi rungtynių pabaiga.
Žvelgiant iš kitos pusės, lietuviai patys pastatė save į tokią poziciją. Pirmos dvejos rungtynės su silpnesnėmis rinktinėmis buvo sužaistos beveik idealiai – žaidimo plano laikymąsis abiejose aikštelės pusėse nepaliko šansų nei Senegalui, nei Kanadai. Tačiau mačai su individualiai pajėgesnėmis Australijos ir Prancūzijos ekipomis vyko beveik identiškai. Mūsiškiai išsikasė dvi didžiules duobes pirmose rungtynių pusėse ir paleido varžovus į priekį 10–15 taškų skirtumu. Koncentracijos klaidos gynyboje bei neveikusi pikenrolo gynyba prieš varžovų lyderius buvo pagrindinės šių prastų atkarpų priežastys.
Milžiniškas noras, komandinis žaidimas bei taktiniai prisitaikymai padėjo lietuviams sugrįžti į abejas rungtynes ir turėti šansus paskutinėmis minutėmis. Deja, komandinio žaidimo, geros sistemos ir didelio noro užtenka tik išlaikyti varžovą šalia 36:38 minutes. Apylyges rungtynes krepšinyje dažniausiai laimi individualūs talentai – šį kartą jo daugiau turėjo ir Australija, ir Prancūzija.
Individualaus talento stoka
Galbūt jūs dabar galvojate: juk Lietuva turėjo Domantą Sabonį ir Joną Valančiūną! Du individualiai baudos aikštelėje tikrai stiprius žaidėjus, nesunkiai galinčius įveikti beveik visus varžovus 1 prieš 1, kuriuos kai kurios ekipos turėjo dvigubinti, norėdamos sustabdyti. Ir jūs esate teisūs, tačiau moderniame krepšinyje lemiamomis akimirkomis su kamuoliu dominuoja gynėjai bei 3 pozicijos žaidėjai.
Pažiūrėkime, kas pasaulio čempionate nusprendžia top ekipų atakas paskutinėmis minutėmis: Australijos – P.Millsas, J.Inglesas ar M.Dellavedova, Prancūzijos – E.Fournier ir N.De Colo, Ispanijos – R.Rubio ir S.Llullas, JAV – K.Walkeris ir D.Mitchellas, Čekijos – T.Satoranskis. Vienintelė išimtis yra Serbija, kurioje kamuolį dažnai turi ne tik Bojanas Bogdanovičius, bet ir Nikola Jokičius, tačiau sutikime – šis aukštaūgis turi neeilinį talentą. Net Graikijos ekipoje, kuri turi naudingiausią NBA žaidėją savo sudėtyje, lemiamas atakas kuria K.Sloukas ir N.Calathesas. Visi jie žaidžia NBA arba yra stiprių Eurolygos komandų lyderiai.
Mūsų rinktinės gynėjai sužaidė solidų čempionatą, tačiau lemiamomis akimirkomis pasijautė jų trūkumai: M.Kalniečiui trūko greičio, L.Lekavičiui ūgio, o M.Grigoniui, greičiausiai, patirties. Visi jie turėjo nuostabias atkarpas čempionato metu – Kalniečio vadovavimas rinkinės žaidimui buvo efektyvus (5,4 perd. ir vos 1,4 kl.), Lekavičius, apskritai, paliko geriausią įspūdį iš visos rinktinės, buvo nuostabus kildamas nuo suolo ir pataikė net 65 proc. savo metimų iš žaidimo (vid. 13 tšk.), o Grigonio agresyvūs prasiveržimai ir kieta gynyba turbūt ilgam užtarnavo jam startinio gynėjo vietą rinktinėje (10,2 tšk.).
Deja, susidūrus su elitiniais pasaulio gynėjais išryškėjo NBA lygio talento trūkumas Lietuvos rinktinėje ir šį kartą jis buvo lemtingas.
Jonas Valančiūnas, pikenrolo gynyba ir koncentracija
Prieš čempionatą rašytame straipsnyje apie galimas lietuvių stiprybes ir problemas kaip vieną iš jų paminėjau J.Valančiūno pasyvią pikenrolo gynybą. Rungtynės su Senegalu ir Kanada šios silpnybės beveik nebuvo matyti, tačiau tai buvo pagrindinė priežastis, įstūmusi lietuvius ant prarajos ribos su Australija ir Prancūzija.
Australų ir prancūzų pagrindinis puolimo akcentas buvo JV atakavimas du prieš du situacijose ir tai tapo Lietuvos Achilo kulnu. Iš pradžių P.Millsas ir M.Dellavedova, o vėliau E.Fournier ir N.De Colo siuntė vieną po kitą taiklius metimus iš vidutinio ir tritaškio nuotolio, kol JV atsitraukęs nespėdavo prišokti ir sutrukdyti jų metimams. Tokia rizika buvo pasirinkta, kadangi kitokia du prieš du gynybos sistema su Valančiūnu geriau neveiktų. Kadangi neveikė ir ši, rinktinė varžovus paleido dviženkliu nuotoliu jau per pirmąsias 20 minučių.
Kita, gal kiek mažiau tikėtina bei nuo rinktinės trenerių štabo priklausiusi problema, buvo žaidėjų koncentracijos pametimas. Vėlgi, Kanados ir Senegalo rinktinės šios problemos neišryškino – sunku pasakyti, ar taip įvyko dėl lietuvių didesnio susikaupimo, ar dėl varžovų lygio. Tačiau rungtynėse su australais ir prancūzais tokių klaidų netrūko. Lengvi taškai į mūsiškių krepšį buvo pelnomi po savo dengiamųjų praradimo iš akiračio, nesusikalbėjimo gynyboje keičiantis prie užtvarų ir leidimo varžovams judėti į jų stipriąsias puses.
Šios klaidos buvo sudėtinė trenerių rizikos pasirinkimo ir žaidėjų išpildymo dėlionė. Svarbiausiuose mačuose ši rizika nepasiteisino. Daryti klaidas aikštelėje – visiškai normalu, tačiau šį kartą jų buvo kiek per daug. Jei ne jos, galbūt lietuviai mačus su australais ar prancūzais galėjo išspręsti komandiniu žaidimu iki paskutinių akimirkų.
Taktiniai prisitaikymai ir žaidimas baudos aikštelėje
Du dalykai, leidę turėti šansų šiame čempionate, buvo taktiniai prisitaikymai pertraukos metu bei žaidimas baudos aikštelėje. Pamatę, kad rizikos pikenrolo metu nepasiteisina, D.Adomaitis ir jo štabas nusprendė įnešti šiek tiek sumaišties į oponentų puolimo ritmą, išbandydami aikštės bei keitimosi dengiamaisiais pikenrolo metu taktikas. Puolime lietuviai likdavo prie savo plano atakuoti per baudos aikštelę, tačiau padidindavo agresyvumą ir tai pasiteisindavo.
Kažkokių priemonių buvo imtis būtina – laisvi po pikenrolų atakavę Fournier ir Millsas tiesiog siautėjo aikštelėje. Adomaitis pasodino JV ant suolo ir aikštės gynyba išderino australų ritmą puolime. Vėliau lietuviai pradėjo keistis dengiamaisiais pikenrolo metu. Ši keitimosi taktika suveikė ir prieš prancūzus. Varžovų gynėjai neįgydavo pranašumo, negalėjo lengvai kurti po užtvarų. Rinktinės puolėjai ir aukštaūgiai darė gerą darbą išlaikydami mažiukus priešais save – sumažėjo įsiveržimų į baudos aikštelę ir padidėjo klaidų skaičius. Ši taktika puikiai veikė ir galbūt norėjosi, kad ji rungtynėse su prancūzais būtų buvusi išbandyta anksčiau.
Kol lietuviai rodė didžiulį užsivedimą ir norą gynyboje, puolime jie liko prie savo plano atakuoti varžovus baudos aikštelėje. JV, Sabonis ir Ulanovas atakavo vienas po kito ir tą darė gana sėkmingai: JV ir Sabonis naudojosi savo jėga ir kojų darbu, kartojo netaiklius komandos draugų metimus, o Ulanovas smeigė puskablius vieną po kito. Deriniai, skirti jiems, sukurdavo progas priimti kamuolį patogiose situacijose, tačiau solidžių metikų iš toli trūkumas kartais leido varžovams sėkmingai dvigubinti gynybą.
Taktikų pakeitimai rungtynių metu davė lietuviams šansus užsikabinti į vietą ketvirtfinalyje. Puolime lietuviai plano nekeitė ir tai davė vaisių – kietas ir agresyvus žaidimas baudos aikštelėje buvo didžiausia lietuvių stiprybė šiame čempionate.
Apibendrinimas
Kartėlis ir nuoskauda – šie du žodžiai geriausiai apibūdina jausmą rinktinei iškritus. Jos žaidimas paliko gerą įspūdį.
Solidžios atkarpos rungtynių metu leidžia teigti, kad mūsiškiai buvo verti vietos bent jau tarp 8 stipriausių pasaulio ekipų. Tačiau ši komanda nebuvo ir be trūkūmų, o juos geriausiai išryškino dvi elitinės varžovės – Australija ir Prancūzija.
Dvasia, kova ir komandinis žaidimas davė lietuviams šansą patekti į ketvirtfinalį, tačiau individualaus meistriškumo stoka bei teisėjų sprendimas neleido pratęsti žygio link olimpiados.
